Kartą buvo grybų karalystė, kurią valdė ne bet koks, o pats storiausias ir pats griežčiausias karalius Baravykas. Nuo senų senovės grybai kariavo su kirmėlių karalystės gyventojais. Tiek abiejų šalių karaliai, tiek piliečiai pykosi vieni su kitais. Dažnai kildavo karai, vykdavo ilgametės kovos. Daugybė grybų sukirmijo, žuvo kovose. Daug grybienų liko našlėmis, o grybukai augo be tėvų.

Kirmėlės tiek nuostolių nepatirdavo, nes jos buvo išradingesnės, stipresnės ir labiau patyrusios kovose. Stipriausia iš jų buvo Kirmėlė Kirmėlaitė, kurios niekas nugalėt neįstengė. Ji buvo išdidi, sumani ir tikra gražuolė: oda rausva, švelni, bet tokia tvirta, kad jos pradurti niekas neįstengė. Kirmėlė Kirmėlaitė labai didžiavosi savimi, nes jos visi bijojo.

Vieną niūrią rudens naktį Kirmėlė Kirmėlaitė, slapta įsigavusi į grybų karalystę, sugraužė Baravyko brolį Raudonviršį, kuris savo storumu beveik prilygo karaliui. Atsargiai įšliaužusi į priešo miegamąjį ir palaukusi, kol Raudonviršis užmigs, ji prislinko prie jo ir pradėjo graužti jį nuo galvos. Raudonviršis nespėjo nė pabusti, ir buvo gėdingai sugraužtas.

Kai Baravykas ryte pamatė, kas atsitiko, vos neištižo iš pykčio. Jis labai mylėjo savo brolį, ir tokį kirmėlių poelgį tiesiog laikė baisiu įžeidimu ir gėda visai grybų karalystei. Supykęs, net įtūžęs jis paskelbė karą kirmėlėms. Karalius pažadėjo piliečiams, kad atiduos savo dukters ranką ir širdį tam, kuris atkeršys už brolio žūtį.

Karalaitė Baravykytė buvo tikra gražuolė: liemuo dailus, kepurėlė rusva, lygi. Visoje karalystėje turbūt nebuvo gražesnės grybaitės. Dėl jos grožio galvą buvo pametęs ne vienas jaunas grybas. Tačiau jaunosios karalaitės širdis linko prie jauno ir drąsaus Ūmedžio, kuris ir pasiryžo išpildyti karaliaus Baravyko valią.

Ūmedys ilgai mąstė kaip galėtų įveikti visų grybų siaubą – Kirmėlę Kirmėlaitę. Jis pasikvietė paštininką Balandį ir nusiuntė senai šeimos draugei Šarkai telegramą, kurioje papasakojo apie savo ir visos grybų karalystės bėdą. Ūmedys prašė, kad Šarka kuo greičiau atvyktų ir jam padėtų. Giminaitė suprato, koks rimtas yra reikalas ir atskrido po keleto dienų.

Ūmedys ir Šarka išsiruošė į kelionę. Jie ilgai ieškojo kirmėlių karalystės – tris dienas ir tris naktis keliavo , kol pagaliau ją surado. Vieną dieną jie ištupėjo žolėse, kol sulaukė vakaro, kada visos kirmėlės nuėjo miegoti. Jie įlindo į kirmėlių karalystę ir pradėjo ieškoti Kirmėlės Kirmėlaitės. O ši gerai užsimaskavusi, nes žinojo, kad Baravykas jai paskelbė karą, ir kiekvieną minutę buvo pasirengusi kovoti su priešu. Kirmėlė Kirmėlaitė įsikūrė sename apleistame sode, todėl Ūmedys su Šarka taip ilgai negalėjo jos surasti. Šarka įskrido į sodą ir pamatė visų grybų siaubą, išsitiesusią ir besiilsinčią ant apgraužto obuolio. Kirmėlė Kirmėlaitė Ūmedžio giminaitės nepastebėjo. O jei ir būtų pastebėjusi, nieko bloga nebūtų įtarusi, nes manė, kad šarkos kirmėlių nemėgsta. O šarkai tik to ir tereikėjo. Ji puolė Kirmėlę Kirmėlaitę taip netikėtai, kad ši nespėjo net pasipriešinti. Kova truko neilgai. Šarka greitai sukapojo priešą ir skaniai pavakarieniavo, sulesusi ir daugybę kitų kirmėlių.

Nuo tada visos kirmėlės manė, kad šarka eina išvien su grybais, ir daugiau prie jų nelindo. O Baravykas Šarkai už pagalbą iškėlė didelę puotą, pačią didžiausią ir karališkiausią visoje grybų karalystės istorijoje. Karalius su Šarka taip susidraugavo, kad šiai grybų gelbėtojai pasiūlė apsigyventi savo karalystėje. Šarka, žinoma, sutiko, nes grybų šalyje ji surado daug puikių draugų.

Už sumanumą buvo pagirtas ir Ūmedys, kuriam, kaip ir buvo žadėjęs, karalius atidavė savo dukterį Baravykaitę į žmonas. taigi buvo iškeltos ir puikios vestuvės, kurias kelias savaites šventė visi grybų karalystės gyventojai.
Nugalėję Kirmėlę Kirmėlaitę grybai ilgai ir laimingai gyveno. Gal ir dabar tebegyvena, jei nepakliuvo į sriubą.

Jūratė Komskytė

Views All Time
Views All Time
2994
Views Today
Views Today
1
0 0