Ateitis nebus tokia kaip buvo: keletas fantastinių filmų vaikams

Nors mokslas neigia laiko mašinos egzistavimą, išlieka nemažai būdų ramiai keliauti į praeitį. Ir turbūt nėra labiau visaapimančio, kaip senas kinas, kartais laikomas slapta svaiginimosi priemone, kartais – dvasiniu atradimu. Kaip ten bebūtų – tai pats saugiausias (?) kelias, nereikalaujantis ypatingų įgūdžių ir pasirengimo. Rekomenduotinas.

Jei skaitote lietuviškai, vadinas gyvenate Šiaurės hemisferoje, ir gal būt jau ne pirmus metus. Šioje teritorijoje, prieš gerą 20 metų, milijonai televizijos ekranų, ne-kapitalistinių piliečių namuose, rodydavo lyriškus gražius (ir, sakoma, didaktinius) filmus, jei skirtus vaikų bei jaunesnei auditorijai. Ir žinoma, be reklaminių pauzių. Nors ideologiškai varžomos, bet netikėtai plačių užmojų kino juostos buvo kuriamos įvairiose studijose, išsidėsčiusiose po visą, nenoriai prisimenamą Tarybinę tėvynę. Ir dažnai į jaunus jautrius žmones kreipėsi ypač talentingi autoriai.

Į jaunatvišką praeities laikmetį,devintąjį dešimtmetį, anglų kalbos šalyse rašomą 80's ar net golden eighties gal būt lengviausiai atsiveria durys, ypač jei jūs buvote dvylikos ar šešiolikos 1984-ais, ar net jei buvote tuomet tik dviejų metukų. Ši data, nuo pat George Orwell'o 1948-ų metų anti-utopijos, dabar – mokyklinės programos romano “1984”, bene labiausiai įsiamžinus iš visų.

O dvylikametis Maskvos moksleivis Kolia, 1984-ais išėjęs nupirkti kefyro, apleistame name užtinka laiko mašiną ir netikėtai nukeliauja į 2084-uosius. Patenka ten, kaip išėjęs – su uniforma, pionierišku kaklaraiščiu ir tuščiais kefyro buteliais permatomame sietelyje. Taip prasideda penkių serijų TV filmas vaikams ir jaunimui “Viešnia iš ateities” (1984, Tarybų Sąjunga), iškart pakerėjęs milijonus žiūrovų. Vidutinio pažangumo moksleivis,neprilygstamas personažas Kolia Gerasimovas, (Alioša Fomkin), pasinaudojęs roboto Verterio (Evgenijus Gerasimovas) gerumu, išbėga apsižvalgyt po ateities Maskvą, kuri apsireiškia iš ties gražiai. Taip, tai vis dar ta pati Tarybų Sąjunga, bet labai praplėtusi akiratį. Kosmodrome (vietoj ankstesnių aerodromų) mirga pranešimai apie reisus į Mėnulį, Marsą, Merkurijų ir Venerą. Į teleportacinio pobūdžio miesto “autobusų stotelę” ramiausiai atžingsniuoja “turistai” iš Alfa Centauri žvaigždyno, teiraudamiesi kelio į Puškino muziejų, o ir šiaip visi piliečiai aplink ramūs, atsipalaidavę, apsirėdę šviesiais lengvais drabužiais, laimingai vaikštinėjantys ypač gerai, ekologine prasme, išpuoselėtoje terpėje, kurioje poezija ar visas literatūrinis palikimas vis dar didžiulė vertybė. Technologija nedominuoja (na, jos lyg ir neįmanoma būtų tuomet atvaizduot kine), tačiau technikos naujovių apsireiškimai ypatingi, pradedant nuo kuklių kalbančių maisto automatų, pavaišinusių Kolią pyragaičiu, nemokamai (žinoma, o kokia gi santvarka Maskvoje 2084-ais ?!). “Atrakcionų” pobūdžio transporto priemonės – kompaktiški dviviečiai skraidantys “burbulai” pasiteisina puikiai, ir kažkaip įtikinama, kad jų niekas nepuola pasiglemžti sau. Taip, šiandien gali “rėžti akį” vadinamu specialiųjų efektų netobulumas rodant šią ateitį, dėl ko jau tuomet apgailestavo filmo kūrėjai, susidūrę su griežtais resursų apribojimais bei kaltinimais dėl pasakojimo neaktualumo tarybiniam jaunuoliui. Bet šiandien, toje ateityje labiau nei kita, stebina miesto parkų žaluma ir švara, apsireiškus kaip tik dėl pinigų stygiaus “užperkant” naujas technologijas.

Tuo tarpu herojui Koliai lemta susidurti su įspūdingu futuristiniu išradimu, Mielofonu – kristalu, galinčiu skaityti kitų mintis. Būtent šį daikčiuką ketina pagrobti kosmoso piratai ir Kolia, gelbėdamas kristalą, nusivežą jį atgal į savo laiką. Paskui pionierių skuba du kosmoso piratai ir mergaitė Alisa, jaunoji biologė, kalbanti su gyvūnais Mielofono pagalba, iš kurios ir buvo pavogtas, akivaizdžiai didelės vertės išradimas. Piratai siekia pasiglemžt jį sau, tikėdami, kad “jei galėsi skaityt bet kurio [politiko ?] mintis, tai – užvaldysi galaktiką”. Galiausiai Alisa, ieškodama Mielofono, kaip naujokė įžengia į mokyklos klasę, kur mokosi tas pat Kolia. Čia ji ir atsiduria visuotinio žavesio centre, nori nenori demonstruodama savo pranašumą. O kažkas lyg spindi pačios mergaitės akyse, elgesyje ir visoje auroje, lyg bylojant, kad ji ne iš čia, – iš ateities. Šis atitikmuo nulėmė, kad Alisa ne tik gavo visos klasės palaikymą ir atsidavimą, bet pati aktorė Nataša Gusieva sulaukė pamišusio dėmesio iš visos plačios šalies berniukų ir mergaičių, kasdien plūdo gerbėjų laiškai, telefonų skambučiai. Ar galima buvo Tarybų Sąjungoje taip per dvi dienas tapti kino žvaigžde? Taip, tik be didelio piniginio apdovanojimo,kas gal būt padėjo vaikams išlikt nesugadintais (nors visiems aktoriams nepriklausomai nuo amžiaus buvo mokamos nemažos algos). Šlovė, apie kokią dažnai tik svajojama, užgriuvo trylikametę mergaitę iš kart po to, kai buvo parodytos pirmosios filmo serijos. Ją pradėjo visur pažinti ir netrukus prasidėjo tikras košmaras. Laiškus Alisai (dažnai su nurodytais visiškai “fantastiniais” adresais) paštininkai pristatydavo specialiu vežimėliu. Nemažesni jų kiekiai plūdo į laikraščių redakcijas, kur tik pasirodydavo užuomina apie filmą, taip pat ir į kino studiją, filmo režisieriui Pavelui Arsenovui. Po kiek laiko, gerbėjai pradėjo lankytis netoli savo žvaigždės namų, – mergaitė gyveno paprasto daugiabučio namo viršutiniame penktame aukšte. Įlipę į netoliese esantį ąžuolą jaunieji gerbėjai bandydavo stebėti žiūronais. Iki pat mokyklos baigimo Nataša kasdien namo lydėdavo klasiokai, sudarę grafiką. O pati mergaitė sugadino savo eiseną, nes įprato vaikščioti padalbinus galvą, kad plaukai dengtų akis ir jos negalima būtų pažint. Dažniausiai Nataša Gusieva buvo gerbėjų pilnai tapatinama su filmo heroje ir Alisa prigijo kaip teisėtas vardas. Sėkmė nei kiek nepastūmėjo uolios moksleivės pasukt link kino karjeros. Atvirkščiai – labiau atbaidyt buvo neįmanoma, o tėvai neretai pagrasindavo, “jei blogai mokysies, tai būsi aktore”! Mergina vėliau įgyvendino savo vaikystės svajonę ir tapo biologe, kas visgi idealiai sutampa su filmo heroje Alisa, kuri pareiškia filme tokį pat ketinimą.

Filmo pasisekimas tapo akivaizdus, griausmingas, nors kelias į ekraną buvo nelengvas ir juostos, po gamybos dar kurį laiką pragulėjo “lentynose”.

Lygiai taip pat sunkiai skynėsi kelią stulbinančiai pamėgtas ankstesnis televizijos filmas vaikams, Odesos kino studijos “Elektroniko nuotykiai”(1979). Bandomosios jo demonstracijos įvyko 1980 pavasarį Odesos sanatorijose, ir netrukus trijų serijų pasakojimas pasklido ekranais po visą plačią šalį. Ir mūsuose šis filmas gerai žinomas iki šiol, melodinga jo daina “Sparnuotosios supynės” buvo netgi išversta į lietuvių kalbą ir skambėjo “Dainų dainelėje”. Be to, nemažai scenų buvo filmuojama Vilniuje, tuomet naujoje-erdvioje Lazdynų mikrorajono mokykloje Nr.36. Nors pasakojimas ne apie kelionę laike, bet pagrindinė linija nubrėžta fantazijos polėkio – berniukas Serioža susitinka su savo antrininku, elektroniniu robotu, pagamintu pagal jo fotografiją. Žinoma, tai skatina daugybę nuotykių, kuriuos galima išvysti ir kaip metaforišką herojaus savęs pažinimą iš šalies. Tačiau abu aktoriai, dvylikamečiai dvynukai tapo realiais savo gerbėjų, šį kart daugiausia mergaičių, objektais. Iki “Viešnios iš ateities” tai buvo bene pirmas tokio “žvaigždėto” populiarumo atvejis tarybinio kino vaikams istorijoje. Tėvams teko ištisai keist namų telefono numerius, laiškai ateidavo maišais. Ir vėl gi, abu broliai Vladimiras ir Jurijus Torsujevai išaugę netampa aktoriais – filmas tampa vienu įsimintiniausiu, tikra vaikų kino legenda.

Reiktų paminėti, kad abi kino juostos buvo sukurtos pagal knygas, tapusias vaikų literatūros klasika, ir jų autoriai aktyviai dalyvavo rašydami scenarijus, Eugenijus Veltistovas – “Elektroniko nuotykius”, Kiras Bulyčiovas – “Viešnią iš ateities”. Beje, 1998-ais leidykla “Asveja” lietuviškai išleido Kiro Bulyčiovo knygą pasakojančią tos pat herojės Alisos nuotykius, “Nenuorama: mergaitė iš ateities”.

Abu filmai iškelia panašius idealus, ryškius, kaip pionieriški kaklaraiščiai, kuriuos beveik ištisai dėvi herojai. Vaikai ir paaugliai auklėjami plačių požiūrių dvasioje, kasdieniniai sprendimai apmąstomi visos žmonijos kontekste. Asmeninėms užgaidoms ir ambicijoms nevalia tapt kliūtimi bendram progresui, egocentriški interesai neturi įtakoti bendrų sumanymų ir užgožti kolektyvinius siekius. Pasiaukojimas ir pareigingumas pasireiškia pilnutinai – herojus Kolia atlaiko tiek piratų tardymus, tiek bandymus išgauti paslaptį korupcija.Taip pat, jis praneša tuščius kefyro butelius 100 metų į ateitį ir atgal, o grįžęs į gimtuosius 1984-uosius, pirmu taikiniu lekia į pieno parduotuvę (tušti buteliai tais laikais buvo keičiami į pilnus, atskaitant taros vertę). Kolios bendramokslis tik pasijuokia – tokie dalykai dedasi, ar gali būt reikšmingos kažkokios naminės užduotys ? Gali, atsako moksleivis, o apie kefyrą nepamiršo galvoti ir būdamas ateityje, todėl, kad davė žodį nupirkti. Šitokie epizodai taikliai paliudija specifinį gero humoro sąryšį su nuoširdžiu tikėjimu idealais, – kas būdinga Rusijos menui. Gal būt ir dėl to filmai ištveria laiko išbandymus, o dažnai, dabar atrodo įdomesni nei anksčiau. Ironiška, kad minėtų asmenybės savybių, propaguojamų filmuose taip trūksta šių, vakarykščių vaikų dabartinėje suaugusių visuomenėje. Užtai filmai laikomi egzotiškais ar naiviais, tačiau yra išsaugoti ir išaukštinti ištikimų gerbėjų dėka.

Kitoje Atlanto pusėje, apie 1984-uosius Holivudas išplėtė filmų paauglietiškai auditorijai gamybą iki tol neregėtu mastu. Nors turimi minty daugiau kino nei tele filmai, tačiau galiausiai visi filmai tampa televizijos filmais – tokia jų ateitis ir kelias į ilgaamžiškumą. Be to, kaip tik devintame dešimtmetyje įsigalėjo buitinės vaizdajuostės – pratęsiančios kino filmų “gyvybę”. Pačiam 80's laikmečio žydėjime Steven Spielberg pristatė jaunatvišką režisieriaus Robert Zemeckis'o filmą “Atgal į ateitį” (Back To The Future, 1985). Pagrindinis jaunasis herojus, septyniolikmetis Marty (Michael J.Fox) dėka nuošidžios draugystės su pašėlusiu mokslininku “Doc'u” Emmett Brown'u (Christopher Lloyd) atsiduria jo išrastoje laiko mašinoje ir netikėtai persikelia…visai ne į ateitį, bei į 1955-uosius. Ten laukia daugybė išbandymų ir nelengvas kelias į ateitį, kuri išties yra herojaus “gimtuoju” laikmečiu. Grįžus į 1985-uosius, paaiškėja, kad ir nedidelis valios ir išminties aktas praeityje, gali smarkiai įtakoti ir permainyti ateitį, ji nėra kažkas užbaigto ir statiško, panašiau į mirguliuojančią galimybių ir pasekmių visumą. Beje, pati laiko mašina labai sumaniai yra įmontuota į automobilį “DeLorean”, kuriuo tiesiog keliaujama erdvėje arba laike.Tuo pačiu, rodos tik taip ir gali būt Amerikoje. O 1984-ųjų Maskvoje, kur neperkrautomis gatvėmis rieda taip išpuoselėti ir tuomet nelengvai pasiekiami automobiliai, laiko mašina paslėpta avarinio apleisto namo rūsyje. Tačiau veikimo principas panašus – nustatoma esama bei kelionės tiksli data, ir paspaudžiamas “permetimo” mygtukas. Abu filmai prie visų skirtingumų bendrai pasižymi humoro gausa, ir abu išlieka mėgiamais, tiesiog kultiniais iki šiol. Bent jau kiekvienas savo šalyje.

Galima pratęst klausimu, kodėl tai fantastiniams, “keliaujantiems laike” filmams išpuolė būt vienais mėgiamiausių iš devinto dešimtmečio kino vaikams ir jaunimui. Nepriklausomai nuo kritikų vertinimo, mokslinės fantastikos filmai visumoje išlieka populiariausiais ir labiausiai žiūrimais per visą kino istoriją. Bet tai jau tema pamąstymams ateityje.