Jaunystė. Mes tikėjome tais dalykais, idealais. Iš to ir kilo Hippylando idėja. Hipių logotipai, internetiniai puslapiai, knygos, visa jų veikla yra nesmurtiniai. O „nuostabios“ smurtinės organizacijos, kurioms atstovauja kai kurie valdžios organai, aišku, yra prieš hipių judėjimą, nes tai prieštarauja jų pačių egzistencijai. Hipiai deklaruoja ne smurtą, o meilę ir pan., ir man priimtina ši jų „religija“. Pradžioje hipių judėjimas buvo labai „čiotkas“, viskas buvo gerai sutvarkyta, kol jis netapo komercinis. Tai natūralu: atsirado tie, kurie pradėjo gaminti indėniškus ir aborigeniškus papuošalus ir pan. Hipiai naikino skirtumus tarp tautų. Jie plačiai atvėrė tautų bendravimo duris, atsirado „kraujomaiša“ tarp įvairių kultūrų, visuomenės sluoksnių. Hipiai spyrė į užpakalį tai žmonijos daliai, kuri nebuvo pasiruošusi tokiems dalykams. Jie pirmi pradėjo kovoti prieš karą Vietname ir pan. Siūlau pažiūrėti filmą „The Doors“ (1991 m., rež. Oliver Stone – red.). Prisimintinas ir pirmasis hipių roko festivalis (Woodstock – red.), kuris įvyko Amerikoje. Jis buvo laisvas, nepriklausomas. Daug sukurta filmų ta aštuntojo dešimtmečio tema, pvz. Peter Greenawey filmai. Pirmasis Hippylandas vyko Didždvario gimnazijos kieme. Beje, kas juokingiausia, kaip vėliau sakė senieji hipiai Mažylis, Remigijus Jurela, kaip tik čia jie rinkdavosi, gerdavo vyną, dainuodavo dainas. „The Doors“ buvo jų religija, o jų muzika buvo „Led Zeppelin“, Jimmy Hendrixas.