… Štai prieš mane ant stalo guli violetinis pomidoras. Tiksliau sakant tiek, kiek iš jo liko. Kitką jau suvalgiau.

Šiaip pomidorų nemėgstu, bet tie violetiniai patinka. Skonis geras. Žinau, kad tas pomidoras – GMO, tai yra genetiškai modifikuotas, todėl mintyse dėkoju biotechnologams, sugalvojusiems tokį augalą.

Tie GMO patinka ne tik man. Lesyklon padedu genetiškai modifikuoto margarino gabalą zylutėms – lesa net pasičepsėdamos. Tik dažnai nespėja sulesti – atskrenda kaimynės šarkos ir visą gabalą nusineša sau. Užtat zylutėms lieka genetiškai modifikuotų saulėgrąžų, taip pat ir kviečių kruopų, paskanintų genetiškai modifikuotu aliejumi.

O kai atidarau šaldytuvą ir užmetu akį į jo turinį, matau, jog viskas ten – daugiau ar mažiau modifikuota.

Iki kūdikių tyrelių imtinai.

Gal specialiai visa tai užsisakinėju iš kokios nors GMO firmos? Ne. Paprasčiausiai, kaip ir kiti žmonės, perku parduotuvių maisto skyriuose. Mat jeigu įdėmiau patyrinėsime, tai etiketės su užrašais „GMO produktas“ būna tik ant tų prekių, kurios „grynakraujės“. O kai didesnės ar mažesnės sudėtinės GMO dalys įvairiausiais keliais patenka į vadinamus „švarius“ produktus, šitą nustatyti sunku. Reikėtų labai sudėtingai tikrinti kiekvieną vištos kiaušinį.

Jeigu jau taip, tai kodėl vis dar tęsiasi nors ir labai negausios, bet triukšmingos protesto akcijos prieš GMO?

Pradėkime nuo pasakos

… Turėjo žmogus draugą – meškiną. Žmogus užmigo po berželiu, o meškinas žiūrėjo, kad saldaus miego niekas netrukdytų. Bet viena musė nutūpė žmogui ant kaktos. Meškinas tų musių labai nekentė, todėl paėmė didelį akmenį ir trenkė musėn.

Musė nuskrido, žmogaus galva sukiužo. Pasakėlės moralės gali būti bent kelios: kai renkiesi draugą, pažiūrėk, ar jis turi protelio; ne kiekvienas geras darbas gerai baigiasi; o svarbiausia – neleisk meškinui spręsti, kas tau gerai, kas blogai.

Ši problema mokslą lydi nuo senų senovės. Ne be reikalo ankstyvųjų viduramžių arabų išminčiai, viens kitam guosdamiesi, jog dėl drąsių minčių rizikuoja gyvybėmis, kalbą dažnai užbaigdavo taip: „Šunys loja, o karavanas eina.“

Tikrai – kaip nesustabdysi upės bėgimo, taip neužtversi kelio mokslui. Žymiausius Rusijos genetikus Stalinas sušaudė ar supūdė lageriuose visai neseniai, bet genetika net ir ten nenumirė. Tik nuėjo pogrindin.

Mūsų atmintyje dar neataušo Dž. Bruno laužo pelenai. Ar buvo būtina inkvizicijos lauže iškepti tą jauną filosofą, poetą? Buvo būtina. 1600 metais laužas ir suliepsnojo. Romos gyventojai šėlo iš džiaugsmo – Vatikano nuosprendis netikėliui įvykdytas! Kaip tas bjaurybė drįso tvirtinti, jog Saulės sistemoje yra ir daugiau planetų, ne tik Žemė, Venera ar Marsas? Ar ne šėtoniška užmačia įrodinėti, jog Visatoje yra ir daugiau tokių žvaigždžių kaip Saulė ir kad jos sukasi kartu su savo planetomis? Tik ant laužo!

Jau tada veikė puiki ryšių su visuomene sistema – Dž. Bruno aštuonetą metų buvo kankinamas ir pūdomas kalėjime, ant jo galvos iš visų bažnyčių sakyklų liejosi srautai purvo ir prakeiksmų. Visuomenė buvo „sunokinta“, ji jau nekantriai laukė šventosios liepsnos…

Ar mokslininkai išsigando? Taip. Juk jie – irgi žmonės. Bet karavanas tyliai tylutėliai keliavo toliau, kol atsivėrė apšvietos amžiaus vartai.

Bet ir tada toli gražu ne viskas gerai ėjosi. Žinoma, Vatikano nuomonė subliuško, inkvizicijos laužų jau niekas nebebijojo, bet atsirado nauja visuomenės nuomonės valdymo forma – spauda, tai yra modernioji inkvizicija. Antai jos skaudžių smūgių patyrė net L. Pasteras – vakcinacijos, skiepų tėvas ir jo garsioji laboratorija. Kartais pagrįstai – kol buvo atrinktos tinkamiausios skiepų dozės, kai kurie žmonės susirgdavo ligomis, nuo kurių būdavo skiepijami; kartais net mirdavo. Apie ką spauda dažniau rašydavo? Apie tūkstančius pasveikusių ar vieną mirusį? Žinoma, apie tą vieną. Juk kvepia skandalu…

Taip, spauda (vėliau ir iki šiol – platesnė žiniasklaida) užėmė Vatikano vietą visuomenės nuomonės formavimo srityje. Ne tik kalbant apie mokslą, bet ir visose gyvenimo srityse.

L. Pasterui labai padėjo atsitiktinumas. Laboratorijoje jau buvo sukurta vakcina nuo nepagydomos (iki šiol) ligos – pasiutligės. Ir kaip sykis tolimoje Rusijos gubernijoje pasiutęs vilkas apriejo keletą valstiečių. Šiandien tik stebėtis galima, kokiu greičiu tie valstiečiai buvo atvežti L. Pastero laboratorijon, gavo vakcinos ir nenumirė. Štai tada spauda iš tikrųjų spiegė iš susižavėjimo.

Dar labiau ji suspigo, kai skiepai padėjo išgelbėti šimtus tūkstančių vaikų, kuriuos anksčiau šienaute šienaudavo įvairios vaikų ligos. Net ir baisingiausia antivakcininė propaganda nebūtų galėjusi sustabdyti tėvų, gelbstinčių vaikus nuo mirties.

Galima pasakyti – visa tai senovė, Dž. Bruno – prieš 400 metų, L. Pasteras – prieš 120 metų. Bet visur paplitusi kraujo donorystė – ne senovė! Kišamės į dieviškosios tvarinijos harmoniją! Kur tai matyta – perpilti svetimą kraują, kuris kiekvienam duotas individualiai?

Spauda iš tikrųjų turėjo progų pasiautėti. Kol nebuvo tinkamai išnagrinėti kraujo grupių atitikimo klausimai, pasitaikė nemaža mirčių.

Tačiau šiandien, turbūt, įtartinai pasižiūrėtume į žmogų, vis dar teigiantį, jog Žemė plokščia kaip blynas, jog vakcinos ar kraujo donorystė – šėtono išmislas. O juk galėtume taip pasakyti – antai tik palyginti neseniai sužinota, jog perpilant kraują plinta hepatitas. Ar tai reiškia, jog išsyk turėjome atsisakyti kraujo donorystės? Žinoma, ne. Tiesiog reikėjo imtis priemonių, kad to hepatito užkrato nebūtų. Šitaip ir padaryta.

Ar kada nors, atsitikus mokslo proveržiams, bus galima išsyk atspėti nemalonius ateities siurprizus? Kiekvienas rimtas mokslininkas irgi atsakys – žinoma, ne. Tuos siurprizus teks šalinti. Tačiau jokiu būdu negalima laikytis „Misterio „Ne!“ pozicijos.

„Misteris „Ne!“

Kas tas „Misteris „Ne!“? Jei kas užmiršo – galiu priminti. Šaltojo karo metais buvo toks Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministras A. Gromyka. Diplomatijos istorijoje jis išliko „Misterio „Ne!“ vardu. Mat Jungtinėse Tautose (ir kitur) balsuojant labai svarbiais taikos, demokratijos, žmogaus teisių, laisvių klausimais dažniausiai viską sugriaudavo, užblokuodavo tvirtu „Ne!“.

Toks misteris buvo įtakingas Dž. Bruno laikais, jis neprarado svorio jau minėtais vakcinacijos, kraujo donorystės atsiradimo metu. Tik per ilgą kantrybę, jėgą, kai kur ir per kraują (Rusija) misterį pavyko nugalėti plečiant bulvių laukus, nes valstiečiai šventai tikėjo, jog tai – šėtono vaisius. Kad bulvėmis buvo bandoma juos išgelbėti nuo bado – nė motais, sveikas protas negaliojo.

Naujovių neigimas – įdomus reiškinys. Jis visada pralaimi, bet niekada neišnyksta. Jeigu dėl to kokį nors itin derlingą ir palyginti pigų naują rugį, kvietį ar runkelį gausime dešimčia dvidešimčia metų vėliau – blogai, bet velnias negriebs. Tačiau ką daryti, kai tas misteris blokuoja itin reikšmingas mokslo sritis? Visiems specialistams gerai žinoma, jog embrioninės ląstelės – ne aukso, o deimantų vertės. Plačiai tyrinėjant, įvyktų didžiulis lūžis medicinos srityje. Tos tyrinėjimo medžiagos – per akis; tai abortuoti įvairaus amžiaus žmogaus embrionai. Bažnyčia ir jos dogmų sekėjai sako: negalima. Tai – gyvybė, be to, jau ir su siela. Neetiška, nehumaniška.

O išmesti į atliekų kibirą – etiška ir humaniška?

Tokiais atvejais „Misterio „Ne!” pozicija labai skaudžiai žeidžia mus visus. Ar tokio pobūdžio tyrinėjimai nutrūko? Ne. Jie tiesiog daugeliu atvejų nuėjo į pogrindį, tačiau žymiausi mokslo centrai priversti darbus nutraukti, nes daugelio šalių vyriausybės, paklususios tam požiūriui, šitą veiklą uždraudė.

Senieji inkvizitoriai šiandien su pasididžiavimu pasakytų – štai mūsų didžioji pergalė!

Galėčiau pridurti – šventieji tėvai, ne ji viena, ne ji viena! Antai vos prieš porą savaičių jūsų viršininkas iš Romos, lankydamasis Afrikoje, pareiškė, jog prezervatyvai nepadeda kovoti su ŽIV plitimu… Štai čia tai bent XXI amžiaus požiūris!

Diskriminacija pagal spalvą

GMO biotechnologijos pažymėtos bent keliomis spalvomis – raudona, mėlyna, žalia… Atrodytų, koks čia skirtumas – genų inžinerija, ir tiek. O ne! Skirtumas didžiulis. Šių dienų „Misteriai „Ne!“ tą gerai supranta. Todėl iš esmės nė pusės blogo žodžio nesako prieš raudonąją biotechnologiją. Mat tai – naujų vaistų kūrimo sritis. Joje GMO – dažniausiai bakterijos, iš kurių gaunamos atitinkamų poveikių veikliosios medžiagos. Pamėgink šiandien iš vaistinių išimti raudonosios GMO vaistelius – ir lentynose maža kas beliks. Bent jau tuose skyriuose, kur iki šiol stovi itin geri (ir, žinoma, nepigūs) vaistai. Protestuoti prieš raudonąją GMO sistemą mirtinai pavojinga – įsiutę žmonės į gabalus sudraskys… Neprotestuojama ir prieš mėlynąją GMO – kai vaistai gaunami iš jūrų gyvūnų ar augalų. Mat mitingų dalyviai ir apie save pagalvoja – jeigu protestuosi, tai ir GMO pagrindu sukurtų vaistų nevartok… Juk reikia laikytis principų!

Ir štai lieka žalioji GMO linija. Visokiausi kukurūzai, rapsai, sojos, pomidorai, ryžiai ir t.t. Štai čia ir galima padūkti į valias!

Taip ir daroma.

Labiausiai dūkstama Europoje. Ji stora, nutukusi ir sunkiai apsiverčia nuo vieno šono ant kito. Ji soti. Tvirtina, jo užteks natūralių, genetiškai nepaveiktų maisto produktų. Teisybė, dabar tvirtina nebe taip ryžtingai, kaip anksčiau. Jau daro nuolaidų, net leidžia auginti kai kuriuos augalus. Bet vis dar pasakoja pasakas, jog Europa – laisva nuo žaliųjų GMO. Na, brangioji Europa, turėk savigarbos – juk negali tvirtinti, jog esi truputį nėščia… Čia – arba taip, arba ne.

Beje, ginant tą įtartiną nekaltybę užmirštama, jog svarbiausios žemės ūkio augalų veislės – jau modifikuotos. Tai atsitiko pokario metais, kai radioaktyvių medžiagų atsirado daug ir įvairių. Įprastinis lėtas, ilgai trunkantis selekcininko darbas buvo paspartintas: sėklos būdavo paveikiamos įvairiomis spinduliuotės dozėmis, subyrėdavo, pasikeisdavo, vėl susilipdydavo naujos genetinės struktūros. Na, buvo kuriami tikri mutantai. Iš pasėtų augaliukų būdavo atrenkami perspektyviausi, tai yra tie, kurių pakeistas genetinis kodas labiausiai tikdavo užsibrėžtiems tikslams.

Taigi mes jau senokai valgome mutantus. Valgome galvodami, jog jie – anie, „švarieji“, dar iš Smetonos ar net Vytauto laikų…

Tą darbą paskatino ne tik mokslinis smalsumas. Pokario pasaulyje labai trūko maisto, todėl augalų veislininkystė turėjo didžiulius prioritetus. Tada anie mutantai niekam nerūpėjo – kur čia rūpės, kai už durų – badas. Tais laikais bet koks politikas, užprotestavęs tokį „nežmonišką“ veislininkystės būdą, būtų išsyk nušvilptas ir išvytas kiaulių ganyti.

Šiandien bet kuris Europos, juo labiau – Lietuvos, – politikas, aktyviau pareiškęs paramą GMO idėjoms, pasirašytų sau politinės mirties nuosprendį. Lygiai kaip ir valstybinės įstaigos darbuotojas, vienaip ar kitaip susijęs su žemės ūkiu ar aplinkos apsauga.

Prakeiktojo ženklas

Prakeiktojo ženklą gauti labai lengva. Tą greit gali padaryti naujoji inkvizicija, šių dienų žiniasklaida, siaubais formuojanti visuomenės nuomonę. Mokslininkas dviem žodžiais negali išdėstyti esmės – reikia skaičių, tyrimų išvadų ir t.t. Kas turės kantrybės visa tai klausyti ar skaityti? O „Misteris „Ne!” veikia efektyviai – trys riebūs rusiški keiksmažodžiai – štai ir visi argumentai, kurių reikia trumpam televizijos vaizdeliui. Tam misteriui gyventi paranku – jis už nieką neatsako. Tik vėliau mėgina pataisyti biografiją, mėgindamas ištrinti puslapius, susijusius, tarkim, kad ir su branduoline energetika ir pan.

Žinoma, tai amoralu. Kaip amoralu remtis ir šių dienų Austrijos požiūriu į GMO. Austrija – to amoralumo grynuolis. Ji iki šiol kategoriškai nusistačiusi prieš branduolinę energetiką. Bet ta nuostata jai netrukdo importuoti energiją iš Prancūzijos, kur beveik visa elektra pagaminama atominėse jėgainėse. Panašaus elgesio moterys turi savo amato pavadinimą. Atrodo, valstybės – irgi.

Bet yra ir paradoksų. Visi žinome, kaip amerikiečiai rūpinasi sveikata: sportuoja, bėgioja, neišlenda iš įvairiausių treniruočių salių. Ir sykiu – visiška tolerancija tiems nuodams, kurie Europoje vis dar mirtini. Sukuria, sėja, augina daugybę genetiškai modifikuotų augalų, patys juos ar jų produktus valgo. Pasakysite – realistai, pragmatikai? Taip. Bet neužmirškime ir kito dalyko – jau šimtmetis, kai ta šalis gyvena mokslo proveržiais, kai visam pasauliui diktuoja mokslo madas, daro didžiausius atradimus ir pardavinėja patentus.

Žinoma, šiandien, kai daug kam JAV pasidarė tolygu keiksmažodžiui, amerikiečių požiūris mums gali būti tik dar vienu jų kvailumo įrodymu…

3,3 milijardo

Maža kas tą pastebėjo, bet praėjusieji, 2008 metai žmonijos istorijoje buvo ypatingi: pirmą kartą miestuose gyveno daugiau žmonių nei kaimo vietovėse. Taigi – 3,3 milijardo. Ir tas skaičius vis didės.

Kuo pašersime? Natūralaus ar ekologinio ūkio produkcija? Naivu net galvoti. Tik labai našus, visaip modifikuotas ūkis gali šiek tiek padėti. Sakau „šiek tiek,“ nes ir puikiausi GMO turi savo galimybių ribas. Na, negali kiekviena rugio varpa sverti po kilogramą… Gal ir galėtų, bet jai ir vietos reikėtų. Kiek šimtui paprastų varpų.

Taigi sausumos GMO – ribotų galimybių šaltinis. Kiek laiko jis tekės? Dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt metų? Atsižvelgiant į vis didėjantį badaujančių skaičių, tai svarbus ramstis. O ateityje?

Kas žino, gal pasinersime į mėlynojo GMO valdas – jūras ir vandenynus? Ten iš esmės dar neįžengta. Gal pavyks sukurti dumblius, kvepiančius duona ar aviena? Gal… Bet tai bus dar negreit. Gal po šimto metų. O tada – tepasikarie… Mūsų jau nebebus.

Baisieji GMO laukeliai

Kur silpniausioji GMO priešininkų vieta? Jie neturi rimtų mokslinių argumentų, kurie įrodytų, jog GMO – kenksmingi. Tiesiog tokių įrodymų dar nesurasta. Jie neturi net vidutinio lygio specialistų, kurie palaikytų tą nuomonę. Norint palaikyti – reikia rimtų argumentų, o jų – nėra. Tuo sykiu priešingų argumentų – kiek tik nori: ir jau minėti vaistai, ir derlingumas, ir atsparumas ligoms, parazitams, net sausrai.

Todėl GMO priešininkai griebiasi paskutinio šiaudo – tie augalai gali pasklisti aplinkoje, todėl net bandymų laukeliai yra mirtinai pavojingi ir tarnauja tik biotechnologijų firmų reikalams. Teigiama, kad Vokietijoje tų laukelių užsėti nebeleidžiama, todėl skverbiamasi į mūsų šventąją žemelę.

Vokietijoje daugiau laukelių nebereikia, ten jų – tūkstančiai. Vokietijos klimato juostoje jau išbandyti visi genetiškai modifikuoti augalai, kokių tik reikėjo.

Daugiau kaip tūkstantį naujų bandymo laukelių praėjusiais metais turėjo ir Lenkija. Jiems vokiškas variantas nelabai tinka – šiauriniuose pakraščiuose klimatas aštresnis nei Vokietijoje.

Seniau tai būdavo vadinama sėklų rajonavimu. Kas tinka dzūkams – tas gal nelabai suvalkiečiams. Darbas labai svarbus. Juk negalima rekomenduoti naujų veislių, kol jos nepatikrintos įvairiose klimato juostose. Įsivaizduokime ūkininką, nusipirkusį rapsų sėklų ir apsėjusį šimtus hektarų. Vokietijoje puikiai augo, o pas mus – šuniui ant uodegos. Tarkim, šaltoka. Kas atsakys?

Tie bandymų laukeliai – jau visai šalia mūsų. Žiedadulkės skrenda šimtus kilometrų. Pervežamos genetiškai modifikuotos sėklos neretai išbyra. Kai kurie ūkininkai tyliai įsiveža jiems reikalingų sėklų, ir niekas neįrodys, jog jie pažeidė kokį nors įstatymą – pirkau turguje… Naivu tikėti, jog išsaugosime tą labai įtartiną nekaltybę net ir labai norėdami.

O pašarų, lesalų iš užsienio įsivežame daug. Pernai – daugiau nei pusę viso reikiamo kiekio. Beveik visi tie pašarai – arba vien iš GMO, arba su didele jų priemaiša. Kaip galvojate, višta, tų lesalų gavusi, kiaulė ar karvė, to pašaro paėdusi, GMO sudedamąsias dalis atskiria ir iškakoja? Ne, viskas eina į kūną, į mėsą, pieną, kiaušinį. O tų genetiškai modifikuotų pašarų ir lesalų moderniame ūkyje reikės vis daugiau. Be to, jie pigesni, nors ir atvežti iš už jūrų marių. Todėl kai šiandien kalbama, jog parduotuvėse būtina pažymėti, kurie produktai iš GMO, mane juokas ima – greičiau reikėtų ieškoti tų, kuriuose GMO dar nėra…

Žmonių naivumas neįtikėtinas, bet jie nekalti – šitaip suformuota jų nuomonė.

Ar ji keisis? Žinoma. Tik pažiūrėkime, kiek jaunų žmonių dirba biotechnologijų mokslo centruose! Na, kad ir Lietuvoje, kur šios mokslo srities – dar tik pirmieji rimti žingsniai. Ne milijonus jie gauna atlygio, oi ne… Tiesiog – tai viliojanti proto perspektyva.

Maloniai nustebino ir apklausos duomenys, gauti mokyklose – jaunųjų pedagogų požiūris į GMO arba teigiamas, arba neutralus. Taigi karavanas eina, o jame žingsniuoja ne kokie nukaršę kupriai, bet jauni, tvirti, nueisiantys labai toli.

Tos tolumos šiuo metu susitraukia, priartėja visose mokslo srityse. Kas vakar atrodė dar neįmanoma, šiandien, žiūrėk, jau kasdienybė. Vyresnio amžiaus žmonėms tame gyvenimo kaleidoskope kartais sunku susigaudyti, sunku jį suvokti ir pritaikyti savo gyvenime. O jauni žmonės, net vaikai – nieko, sukasi kaip vijurkai, jiems tik paduok ką nors nauja. Žmona begrybaudama dažnai pasiklysdavo. Nupirkome gana gerą kišeninį navigatorių, tiksliai rodantį, kur eita, kaip sugrįžti. Ir ką? Nuo Zervynų nukeliavo Baltarusijon…

Ką galima prakeikti, ką – ne?

Kiekviena karta turi savuosius „Ne!“. Taip buvo, yra ir bus. Tegul, gerai. Gyvenimas spalvingesnis, įdomesnis, dažnai – juokingesnis.

Tik štai galvoju – keblion situacijon paklius artimos ateities GMO priešininkai. Teks susikauti su tėvais. Ne savais, o su svetimais. Tai baisiau. Šiais laikais iš vaisiaus jau galima paimti „genetinį pasą“ ir jame surasti grandeles, rodančias polinkį į tas ar kitas įgimtas ligas. Su gyvūnėliais jau daromi bandymai, kaip pakeisti ar bent užblokuoti tuos negerus pradus. Skelbiami duomenys, jog tie bandymai produktyvūs.

Šitokia intervencija – labai radikali, čia tau ne koks vaistelis iš GMO bakterijų. Taigi protestuoti reikėtų iš visų jėgų. Bet pamėginkime įsivaizduoti tėvus, sulaukusius tokios diagnozės ir žinančius, jog kūdikis, galbūt vienintelis, po kelerių metų beveik neišvengiamai paklius į onkologijos skyrių. O gydytojas sako – keičiant genų sistemą, rizika sumažės gal 50, gal 80 ar net 100 procentų. Ką pasirinks normalūs tėvai? Lauks Gerumo akcijos per televiziją, kuri, žinoma, sukrečia iki ašarų?

Arba visai nesena naujiena – nanotechnologijų ir biotechnologijų hibridai. Įsivaizduokime sau tokį mikroskopinį povandeninį laivuką, kuris plaukioja mūsų gyslomis, patenka į visus organus ir reaguoja, duoda signalą, vos tik aptikęs onkologinio proceso užuomazgas. Kas atsisakys štai šitokio pasitikrinimo? Kodėl tas „laivukas“ aptinka grėsmingas užuomazgas, kol kas niekas nežino. Bet laboratorinės pelytės įrodė – taip tikrai būna. Tačiau juk nanobiotechnologija – irgi GMO. Ką daryti, kuo remiantis protestuoti? Visiems, kas stoja prieš GMO, jau šiandien vertėtų pagalvoti apie svarius protesto argumentus. Ir apie save, ir savo vaikus, nes tokia profilaktika visiems gali praversti…

Kur ta mano laborantė?

… O aš tuo sykiu žiūriu į savo violetinį pomidorą, tiksliau pasakius, pusę pomidoro. Mat kitą pusę jau suvalgiau. GMO specialistai sako, jog tame pomidore yra kažkokių žmonėms reikalingų medžiagų, elementų, kurių kiti pomidorai negamina. Nebeatsimenu tų medžiagų pavadinimo, bet tai ir nesvarbu. Tik galvoju – iš kur tą geną gavo ir jį pomidoran įsodino? Gal iš rupūžės spuogo? O koks čia mano reikalas… Modifikavo – ir gerai. Skanu.

Dar didesnis „Ne!” šalininkams iššūkis laukia ateityje. Nano ir biotechnologijos labai priartina biorobotų erą. Visi suprantame, jog ji ateis. Daugelis bijome. O aš gailiuosi, kad nebesulauksiu. Įsivaizduoju sau polikliniką. Lyg ir rūpestingas, geras gydytojas (gydytoja) apžiūrinėja, tikrina, nagrinėja analizių rezultatus, bet iš akių matau, jog mintys kartais nušoka tolyn: ar žmona (vyras) vėl nenušliaužė pas meilužį (meilužę), ar vaikai šiandien ir vėl nepadaugins žolės, kaip kad užvakar… Kai tokios mintys, kur jam, žmogui, pasinerti į mano sveikatos problemas?

O štai kitas vaizdas. Už stalo – žavi biorobotė, kuriai (taip užprogramuota!) rūpiu tik aš. Išnagrinėjusi visus sveikatos rodiklius ramiu, meiliu balseliu praneša:

„Vaikine, jei dar tikėjaisi – prarask viltį. Jau niekas nebepadės. Todėl negaišk tuščiai laiko ir nebesidairyk į moteris“.

Ir po tų žodžių gerai žinau – nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas.

Ir išsyk gyvenimas pasidaro šviesesnis.

Views All Time
Views All Time
1198
Views Today
Views Today
2
0 0