Pripratimas – antras prigimimas

Socialistinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje įdiegė iškreiptą gastronominę estetiką. Net ir šiandien pastebimai pasireiškia sovietinio „obščepito“ įtaka visur – maisto produktų ir valgių pasirinkime, įgytuose ir jau „savais“ tapusiais skoniuose ir valgymo įpročiuose, patiekalų pasirinkime, jų puošime ir patiekime.

Tai suprantama, nes nuo vaikystės įprasti, vieni ir tie patys maisto produktai (teisingiau, košmariškas jų nebuvimas sovietinėse parduotuvėse), jų kasdienis skonis ir kvapas sekė visą gyvenimą. Taip įprotis tapo antrąja natūra, antrąja prigimtimi, nežiūrint į tai, kad ji neatitiko nuo amžių pripratusių prie savo nacionalinės virtuvės valgių lietuvių poreikių.

Sovietinė diktatūra maisto vartojime dar tebėra taip įaugusi į lietuvių buitį, kad nūnai, kai maisto parduotuvėse galima rasti beveik viso pasaulio maisto produktus, tik dabar, po truputį, labai atsargiai pradedama išsivaduoti nuo senųjų rutininių įpročių, pripratimo savo racione naudoti vienus ir tuos pačius maisto produktus, nors čia pat, toje pačioje parduotuvėje, toje pačioje lentynoje žmogus gali pasirinkti žymiai pigesnį ir daug vertingesį maisto produktą.

Net 50 metų sovietinis „obščepitas“, sovietiniai kulinariniai leidiniai, valgymo „mokytojai“ per žiniasklaidą, kino filmus stengėsi įdiegti kas su kuo valgoma. Mėsą būtina troškinti tik vandenyje, ir jokiu būdu tai negalima daryti meduje, kaip tai kelis tūkstančius metų darė lietuviai. Aviena ir antiena sovietinų medikų buvo išbrokuota, kaip nevalgoma, nes turi specifinį kvapą, – ką turėtų daryti tas 80% pasaulio žmonių, mintantys aviena, kaip turėtų jaustis prancūzai ir kiniečiai, kuriems antis yra didžiausiais delikatesas?

Jei sultinys, – tai būtinai su kiaušiniu, jei duona, – tai su dešra, jei arbata, – tai tik su citrina. Arbatą galima tik užplikyti ir tą nuovirą atskiesti virintu vandeniu, kavoje jau turi būti iš anksto įdėtas cukrus ir t.t., ir pan. Tų standartinių nuorodų jokiu būdu nebūdavo galima pažeisti. Tai buvo lyg nerašytas įstatymas, kurių reikalavimai vaikams būdavo įdiegiami darželiuose, mokyklose ir pionierių lageriuose. Tėvams – darbininkų valgyklose, kurortuose ir sanatorijose, seneliams ir negalios žmonėms – prieglaudose. Meniu visiems buvo kaip konclageryje, – neskanus, bet užtat vienodas.

Net restoranai ir kavinės privalėjo gaminti tik Maskvoje patvirtintus patiekalus. O valgių gamybai, kaip niekur kitur pasaulyje, vadovavo absoliutūs kulinarijos analfabetai, – ne kulinarai, o gydytojai. Beje, dar ir dabar tas atavistinis sovietinis reliktas gajus Lietuvoje, – absoliučiai nieko kulinarijoje ir valgių gamybos technologijose neišmaną naujai paskirti veterinarai mėgina reguliuoti ir nurodinėti kaip, ką ir su kuo valgyti, kaip gaminti, kas žmogui gardu ir kas neskanu.

Dabar dar ir valgio gamintojus, ir pačius valgytojus, matyt darbo neturėdami, ėmėsi mokinti… kalbininkai. Štai, pagaminai Vienos šnicelį (visas civilizuotas pasaulis žino, kad jis gaminamas iš veršienos), o kalbininkai jį verčia vadinti pjausniu, nors pajusnį gali atpjauti ir nuo plekšnės, ir nuo saliero. Kalbininkų dėka iš Lietuvos dingo antrekotai, bifšteksai, langetai, romšteksai, rostbifai, kotletai (kiaulienos nugarinės pjausnys būtinai su kauliuku be lašinių ir jokiu būdu nemuštas, – matyt, taip jį dabar reikėtų vardinti), kurie šiais pavadinimais žinomi visiems pasaulio valgytojams, nežiūrint ar gyvena Japonijoje, ar Egipte, ar Švedijoje, ar dar kur nors kitur. Gaila, kad kalbininkams neteko šių mėsos kepsnių ragauti ar, juo labiau, atsirinkti ir pirkti jiems mėsą, atitinkamai paruošti ir kepti, ne bet kaip, o tik taip, kad gautųsi antrekotas, bifšteksas, langetas, romšteksas, šnicelis, o ne šiaip koks abelnas, beprasmis ir beskonis pjausnys…

Seimūnai valgyti nemoka

Šių dalykų rusai lietuviams brukte įbruko. O štai išmokinti gražiai valgyti, kultūringai elgtis prie stalo „pamiršo“. Iki rusų okupacijos Kauno žemės ūkio mokykloje, kur kaimietukės buvo ruošiamos šeimininkauti savo ūkiuose, mergaitės būdavo verčiamos valgyti pasikišus po pažastimi storiausius knygų tomus, – jei knyga iškrisdavo, – tokiai nevėkšalai būdavo didžiausia gėda. Taip būdavo pratinama sėdėti prie stalo tiesiai, nesiramstyti alkūnėmis, neskeryčioti rankomis, mokėti racionaliai naudoti savo judesius prie stalo.

Pažiūrėkime dabar kaip valgo savo valgyklose mūsų Seimo ir Vyriausybės žmonės. Jau kelintą kadenciją regime mūsų tautos gėdą, – seimūnai ir valdininkai ne tik nemoka sėdėti prie stalo, jie nežino kaip taisyklingai reikia laikyti rankose valgymo įrankius, nemoka laikyti rankose ir valgant naudoti šakutes, peilius, šaukštus, na, o pats valgymo procesas, – tas baisusis sriubų šlerpštimas, tas maisto ėdimas, dažnai ryjant, nekramčius, maisto kramtymas išsižiojus, tos šnekos, vadalojant kąsnį pražiotoje burnoje, jokiu būdu neprimena civilizuoto valgymo. Ačiū dievui, kad tos valdžiažmogių valgyklos yra uždaros, neprieinamos kitiems piliečiams, – jei kas iš europiečių pamatytų šitokį ėdimą, tai ne į Europą, o tik į kūtes nukreiptų…

Dar šlykščiau už valdžiažmogius elgiasi nuvorišai, – iš kokios jie yra išlindę balos, sunku ir nusakyti, bet pastebėkite kaip jie elgiasi per prezentacijas, balius, restoranuose ir kavinėse. Vien žiūrint iš šalies jau ima gėda ir gailestis dėl to, kad tai yra tavo tautiečiai, kad tai yra iš išorės gražūs, jau bent skoningai apsirengę ponai ir ponios,… tik su civilizacijos nemačiusių, iš tvartų ištrauktų bernų ir mergšių įpročiais.

Tas pats sakytina ir apie „'žvaigždes“, – čia jau kuo debilesnis, kuo labiau protiniai atsilikęs, tuo labiau „žvaigždesnis“. Ir kuo didesnė „žvaigždė“, tuo daugiau ji turi ėsti, ryti, žagsėti, riaugėti ir persti…O pažiūrėkite kaip sėdi prie stalų panelės vadybininkės ir visokios kitokios sekretorės, – sulinkusios lyg devynios pėtnyčios, išsiskėryčiojusios arba gultinai užgulusios stalus, gerai, dar kad bent ne su naktiniais chalatais…

Tiek daug gražių žmonių Lietuvoje ir tiek daug iš jų nemoka elementariausių elgesio taisyklių, nemoka sėdėti ir elgtis prie stalo. Nemoka naudotis stalo įrankiais, nemoka jais valgyti nei mėsos, nei daržovių, nei žuvies, nemoka gerti vyno, – lietuviai iš vis nebemoka gerti gero alaus ir degtinės…

Nenorima atsisakyti idiotiškų bolševikinių įpročių

Nors ir kaip būtų keista, šis civilizuotus žmones stulbinantis konservatizmas, įsiėdęs į lietuvių sąmonę, verčia šimtus žmonių laikytis šių idiotiškų, kažkada kažkieno iš „viršaus nuleistų“ nurodymų. Kodėl per visas šventes visi gaminasi virtų daržovių su dešra ir majonezu mišrainę, vadinamą „Sostinės salotomis“, kodėl lietuviui kasdien reikia suvalgyti išplaktą, kiaušinyje ir džiuvėsiuose išvoliuotą bei degintų riebalų pripampusį sovietinį „karbonadą“, nors po tokio maisto raitosi nuo skausmo skrandyje ir geria vaistus?..

Kodėl per Naujųjų sutikimą geriamas gazuotas netikęs vynas (matyt, tyčiojantis pavadintu „sovietskoje šampanskoje“) lyg be jo neateis naujieji metai, lyg Lietuvoje niekas ragavęs taurių vynų? O tas sovietiniai komunistinis bukagalviškų tostų sakymas, kad greičiau visus nugirdyti, ne tik visus užsieniečius stebina, bet jau tapo viso pasaulio pasityčiojimo objektu, nes kas tinka gruzinams, kas kaukaziečiams yra sena tradicija ir prigimta, lietuviuose atrodo idiotiška ir beprasmiška.

Kodėl lietuviai prie ypač gero lietuviško alaus, gaminasi rusišką užkandą – duoną su česnaku ar žirnius su svogūnais, kuri buvo būtina sovietinėje Rusijoje, kad „užmušti“ ypač blogo rusiško alaus skonį ir tvaiką? Kodėl Lietuvoje pievagrybiai į salotas dedami tik konservuoti, nors visame pasaulyje jie valgomi žali ir dar nė vienas nuo to nemirė? Kodėl lietuviai per 50 metų „pamiršo“ gamintis skaniausius, sveikiausius ir naudingiausius organizmui žvėrienos ir laukinės paukštienos patiekalus? Kodėl lietuviai gerdami konjaką, „užkanda“ citrina, o tą šnypštalą „švampaną“ – šokoladu? (Beje, prie tikro šampano jokiu būdu netinka šokoladas, kuris užgožia subtilų „Briut“ skonį ir aromatą. Taip pat prie tikro prancūziško konjako netinka jokia užkanda, jis neužkandamas, juo reikia mėgautis vienu).

Matyt, jie elgiasi, kaip ir meksikiečiai, – kurie savo agavos naminę, kad „užmušti“ jos šlykštų muilo skonį, būtinai privalo „pasigardinti“ druska ir citrina. Sovietinių „konjakų“ „Belyj aist“, sovietinių „šampanų“, šių surogatų net ir šiandien užverstos parduotuvių lentynos, – štai ką reiškia pripratimas prie šlykščių dalykų, – čia, matyt, tas pats, kaip ir rusiški keiksmažodžiai, be kurių „pagalbos“ lietuvis nebesugeba suregzti savo minčių.

Dar „įdomesnis“ yra nūnai analfabetų naudojamas išsireiškimas – „ta prasme“, rodantis, kad tą priežodį naudojantis žmogus turi bėdų su savo protiniu išsivystymu, nes niekaip nesugeba konkrečiai suformuluoti ir išreikšti savo minties, – pradžioje kažką pasako, paskui mėgina „ta prasme“ pataisyti tą, ką pasakęs, bet vis tiek nušneka į lankas…

Girto konditerio košmariškas sapnas

Bet pats baisiausias sovietinio kulinarinio meno išsigimimas matyti ir iki šiol nepamirštamas yra užstalės dizaine. Išpūstas, pompastiškai perkrautas, nieko bendro neturintis su realiu gyvenimu. Dar sovietiniais laikais tokį stalo dizainą prancūzų kulinarai pavadino „beviltiškai girto konditerio košmarišku sapnu“. Aišku, sovietmečiu jo uždavinys buvo sukurti pertekliaus ir gausybės iliuziją. Tebegyvenantiems apgaulingų vaizdinių ir sampratų pasaulyje bei poveikyje, kai restoranuose stalai būdavo puošiami pomidorų ir morkų rožėmis, o lėkštės prikraunamos dabar jaunimo vadinamu „kolchoziniu silosu“, sunku suprasti, kad šiuolaikinio kulinarinio meno pavyzdys yra didelėje (būtinai pašildytoje) lėkštėje vėžio kaklelis su trim žaliaisiais pipirėliais, viena spanguole ir peletrūno lapeliu. Tokia ištobulinta estetika „obščepito“ gerbėjui yra tiesiog asmeninis įžeidimas, nes juk „nėra ko ėsti“, – taip ėsti tikrai nėra ko, bet užtat kaip galima pavalgyti…

Neišsivysčiusio socializmo auklėtiniai buvo įpratę matyti pompastiškai monumentalius, didingai apkrautus stalus. Faraonų piramides primenančias salotų krūvas. Petražolių ir krapų vainikais apkrautus paršelius, lyg vainikais apdėtus numirėlio kapus. ..

Vaisiai keliaukščiose vazose, lyg sovietinėse derliaus mugėse. Sukrauti ant stalo butelių ešalonai, perkrautos lėkštės ir kiekviena stalo kertelė, – štai, tas tikrai veikė valgytojų psichiką, teikė pojūtį, kad yra perteklius… Tūkstančiai tokių pat stalų, tokių pat, bet ne kitokių valgių veikė savo vienybe, tokia pat vienybe kaip Leninas ir partija…

Bet mes keičiamės, keičiasi ir mūsų skoniai bei įpročiai. Ir nors dar galime regėti, kaip po tikro konjako geriamas alus, bulvių salotos daromos su avokada, lietuviška kiauliena patiekiama su ananasu, kaip „poniutės“ vietoje gero vyno geria vieną vermutą arba senelių ir vaikų gaivųjį gėrimą sangriją vietoje vyno, kaip gerame restorane kavos puoduke patiekiamas arbatdulkių popiermaišis…, bet jau vyksta ryškūs pokyčiai, jau nebesilaikoma direktyvinių „iš viršaus“ nuleistų instrukcijų, ką su kuo valgyti, jau nebebijoma, – o ką pasakys kiti…

Views All Time
Views All Time
6773
Views Today
Views Today
1
Vincentas Sakas

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn