Kai kakavos įsigyti tapo lengviau, buvo pradėta eksperimentuoti, ieškoti naujų jos panaudojimo būdų. Tačiau buvo ir tokių, kurie priešinosi šokolado plitimui. Pavyzdžiui, Prūsijoje Fridrichas III buvo griežtai uždraudęs šokolado vartojimą. 1674 metais šokoladas buvo pradėtas naudoti pyragų, šerbetų ir kitų produktų gamybai. 1828 metais prasidėjo “modernaus šokolado” era. Tuometinis olandų šokolado gamintojas Conrad J. van Houten užpatentavo nebrangų kakavos sviesto išgavimo iš skrudintų kakavos pupelių metodą. Pirmą kartą kakavos sviestas, kaip ir daugelis kitų atradimų, buvo išskirtas atsitiktinai. Vienas darbininkas netyčia pamiršo nukabinti kabantį maišą, kur buvo sumaltos kakavmedžio pupelės. Ryte atėję darbininkai aptiko, kad kakava yra beveik be riebalų ir lengvai tirpsta vandenyje.

Kakavos pupelėje yra iki 57 % kakavos sviesto – natūralių augalinių riebalų. Van Houten pagamintas hidraulinis presas sumažina kakavos sviesto kiekį pupelėje pusiau. Taip galima buvo sukurti “plytelę”, kurią vėliau galima sutrinti į miltelius, kuriuos mes vadiname kakava. Van Houten miltelius maišydavo su šarminėmis druskomis (kaliu ar natrio karbonatu), kad vėliau miltelius būtų lengviau sumaišyti su vandeniu. Galutinis produktas – olandiškas šokoladas, turintis tamsią spalvą ir švelnų skonį. Kakavos miltelių sukūrimas ne tik padėjo palengvinti kakavos gėrimo gamybą, tačiau sumaišius su cukrumi, o vėliau permaišius su kakavos sviestu tapo įmanoma pagaminti kietą masę. 1849 metais anglų šokolado gamintojas Joseph Storrs Fry, pagardinęs šokolado masę cukrumi, pirmą kartą pagamino “valgomą” šokoladą. Netrukus po to keletas gamintojų pradėjo valgomojo šokolado gamybą. Daugelis žmonių buvo nustebinti idėja sujungti atgal kakavos sviestą bei miltelius ir išgauti kietą šokolado plytelę. Pažvelgus atgal, buvo labai keista, kad Van Houteno išradimas atsirado prieš pirmą plytelę, nes yra įmanoma pagaminti valgomąjį šokoladą be kakavos sviesto spaudimo. Kakava buvo vienas iš saldumynų ingredientų ilgai prieš Cadbury prancūziško valgomojo šokolado, kainavusio 2 šilingus už plytelę, atsiradimą 1842 metais. Pieniškas šokoladas buvo tik nedidelis nukrypimas nuo kelio. Pagrindiniu pieniško šokolado

XVIII amžiuje Europoje pastebimas staigus šokolado suvartojimo padidėjimas. Amžiaus pradžioje Anglijoje tik turtingi žmonės galėjo leisti sau mėgautis šokolado gėrimu, nes šokoladas buvo apmokestintas dideliais muitais. O bandantiems išvengti šių mokesčių grėsė milžiniškos baudos bei kalėjimai. Tai neišvengiamai, kaip ir Actekų laikais, sąlygojo falsifikatų atsiradimą: kakavoje atsirasdavo krakmolas, kakavos lukštai ir net plytos, sutrintos į dulkes. Tai labai graudu, kad kai kuriose šalyse, net ir mūsų laikais, dėl komercinių sumetimų, galime surasti plyteles, pavadintas „šokoladu“, kurių sudėtyje yra tik 15 % kakavos ir mažiau. Yra keletas kitų gaminių, kur tokia apgavystės rūšis yra leistina, bet tikimės, kad vartotojų labui, tokio „šokolado“ gamyboje bus sumažinta cukraus ir kitų „nekakavinių“ ingredientų dalis.

Nepaisant didelių mokesčių, šokolado žavesys nugalėjo. 1852 metais kakavos iš kolonijų muitas Anglijoje buvo sumažintas nuo 2 šilingų (24 pensai) iki 1 penso už svarą. Iš dalies tai buvo kakavos pramonininkų nuopelnas. Kita priežastis buvo dideli kiekiai importuojamos kakavos. 1850 metais į Britaniją buvo įvežta 1400 tonų kakavos, o amžiaus pabaigoje šios apimtys padidėjo devynis kartus daugiau. Kakava ir geriamas šokoladas tapo ne tik labiau prieinami, bet ir stambaus verslo dalimi. Daugelis pirmųjų kakavos verslininkų vardų tapo gerai žinomais prekių ženklais: Hershey, Cadbury, Fry, Rowntree ir kiti. Visi jie turi būti dėkingi Šveicarijos pioneriams-atradėjams: Cailler, Suchard, Peter, Nestle, Lindt ir Tobler.

XIX amžiuje šveicarai atrado daugelį procesų, kurių metu buvo išrasti kieti šokoladiniai saldainiai. 1875 metais šveicarų šokolado gamintojas Daniel Peter sugalvojo panaudoti pieno miltelius (kuriuos 1867 metais išrado šveicarų chemikas Henri Nestle), naujos rūšies šokolado gamybai. Taip atsirado pieniškas šokoladas. Tais pačiais metais Rudolphe Lindt patobulino šokolado gamybos procesą, tuo pagerindamas šokolado kokybę.

Pirmos žinios apie šokoladą atkeliavo į Šiaurės Ameriką XVIII amžiaus viduryje. Yra tikrai žinoma, kad James Baker ir John Hannon įkūrė pirmą fabriką 1765 m. Masačusetse. Bakerio anūkas Valteris 1780 metais įkurė kompaniją “Walter Baker Company”. Nuo šiol “Baker’s” yra kokybiško šokolado etalonas JAV. Tačiau Vakarų Pakrantėje Ghirardelli vardas tapo patarle. Pradėjęs nuo bakalėjos prekių pristatymo į aukso kasyklas, Domenico Ghiradeli vėliau užsiėmė šokolado tiekimu. 1885 metais jis savo šokolado fabriko Kalifornijoje reikmėms importavo 200 tonų kakavos pupelių. Tais laikais tai buvo labai dideli kiekiai. Pastatai Ghirardeli aikštėje tapo lankoma turistų vieta. Taip pat iki šiol čia veikia senovinis šokolado fabrikėlis.

1879 metais Rudolfas Lindtas išrado kriauklės formos įrengimą, kur šokolado masė galėjo ilgai maišytis. Dėka to sugebėjo pagaminti vientisos konsistencijos šokolado masę, iš kurio buvo pradėti formuoti įvairūs šokolado gaminiai, kurie tirpo burnoje – Chocolat fondat. R. Lindto išradimas turėjo tokį pasisekimą, kad po 20 metų Ciuricho konditeris R. Špriunglinas už įrenginį sumokėjo 1,5 milijono frankų.

Pirmą kartą šokolado plytelė buvo pagaminta 1880 metais Hamburge. Nuo to laiko prasidėjo pergalingas šokolado žygis. Džonas Kedberis pirmasis pradėjo gaminti mažus pigius šokoladukus, tai darė tam kad atpratintų savo tėvynainius nuo pražūtingo alaus įpročio. Taip pat šiame amžiuje Žanas Heays išranda saldainius su praline įdaru.

XVIII-XIX amžiuje šokolado verslą pradėjo Philippe’as Suchardo, Miltono Hershey šeimos. Drauge su šio verslo suklestėjimu Europoje šokoladas pradėtas gaminti ir Lietuvoje – 1888 metais pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė Kaune.

Views All Time
Views All Time
6770
Views Today
Views Today
1
0 0