Šiandien Lietuvoje lietuvių nacionaliniais patiekalais jau realiai tapo brangiausios pasaulyje picos ir modifikuotų sojų faršo dioner-kebabai, ir niekam dabar nerūpi, kad nuo mitybos priklauso mūsų tautos esybė, gyvensena, intelektas, sveikata, geninė sistema, polinkiai, kruopštumas, darbingumas ir kiti civilizuotos tautos gėrybiniai pradai…

Bet ateina rugsėjis, ateina bobų vasara su savo besidraikančiai voratinkliais ir spalvingais gojais ir šilais, kvepiančiais baravykais, išskrenda gandrai, o į Lietuvą parskrenda iš jos savanaudžių sovietinių klerkų ištremti jauni žmonės, keliais sukrenta į dirvas, į bulvienojus, – prasideda kiekvienam lietuviui švenčiausia apeiga –  bulviakasis. Ir kiekviena bulvė, bulvelė, builė, kartupelis, roputė turi būti paglamonėta rankomis, surinkta į krepšius, supilta į maišus, sutempta ant kuprų ir suguldyta į aruodus. Ir turės jos, mūsų maitintojos dar nudžiūti, dar kartą kiekvieną jų reikės imti į rankas, apžiūrėti, atrinkti, paruošti taip, kad išsilaikytų iki pavasario, iki naujo bulviasodžio, kad jomis galėtų maitintis ubagišką dvasnojimą kenčiantys senoliai, kad vaikeliai, gaunantys nepriklausomos Lietuvos valdžios konclagerišką maisto davinį už keturis litus parai ne tik sau, bet ir virėjoms bei mokytojams, turėtų kuo marinti nesutramdomą vaikišką alkį.

Kai skaitai archeologų duomenų aprašus kokiomis gėrybėmis (daržovėmis, vaisiais, jūrų gėrybėmis, žuvimi, paukštiena, mėsa, žvėriena) buvo maitinami vergai Senovės Egipte ir Romos imperijoje, supranti, kodėl būdavo atliekami tokie dideli ir grandioziniai darbai.

O ką prisimins mūsų vaikai, mūsų anūkai per tuos 20 nepriklausomybės metų? Prakeiksmais prakeiks kiaulakius valdžiažmogius ir sąžinę prauliavojusius oligarchus. Vaikų ir anūkų, jaunimo nenumaldomą alkį tenkins tik viena vienintelė šventa bulvė. Taip, kaip jau buvo baisiaisiais pokario bado laikais…

Kažkodėl šiais laikais imta atvirai skelbti, kad bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti tiktai po 1735 metų, t. y. rusų okupanto statytinio Lenkijos karaliaus Augusto II laikais, o ne 1629 m. Tai yra būtinai vėliau nei Petras I iš Roterdamo atsiuntė maišelį bulvių Šeremetjevui, nors į Olandiją vykdamas Vilniuje jau buvo vaišintas Lietuvoje augintomis bulvėmis ir valgiais iš lietuviškų bulvių  Spaudoje ir internetinėse svetainėse autoriai kažkieno naudai „paslėpė“ 106 metus.

Netgi savavaliai žaismingai pasiskelbusi „kulinarinio fondo“ valdonė, įsakmiai visose spaudos organuose tikina, kad bulvės nežinomais būdais į Lietuvą pateko XVIII amžiuje, o paplito tik XIX amžiuje. Todėl dabar internetinėse svetainėse apie valgį, spaudoje kulinarijos „entuziastai“ suskato įrodinėti, kad bulves Lietuvoje auginti pradėjo ne vokiečių kolonistai Kėdainiuose, o kur tik nori, kas nori ir kada nori.

Kaip ir „kulinarinio fondo“ valdytoja, Lietuvos kulinariniu fondu pripažindama tik savo gimtojo sovietinio kolchozo obščepitinės valgyklos valgius, taip ir kažkas iš Kretingos rajono, matyt pirmą kartą perskaitęs M.Valančių, „atrado“, kad bulves Lietuvoje pirmasis pradėjo auginti Petras Brazdauskas 1806 metais iš vokiečio Klaipėdoje įsigijęs penkias bulves. „Ūkininkas pabandęs jas valgyti žalias su druska, bet tai buvę neskanu ir todėl bulvės nukeliavo kiaulėms. Kriuksėms daržoves skaniai sučiaumojus, P. Brazdauskas nusprendė, kad likusias bulves pasodins dėl kiaulių. Ir tik po metų, rudeniop, sutikęs vokietį, ūkininkas sužinojo, kad pasodintas bulves reikia išauginti, iškasti ir valgyti jas virtas arba keptas. Pirmasis bulvių derlius Nasrėnuose buvo trisdešimt trys roputėmis ar dūlėmis vadinamos bulvės“ – rašo žemaičių kultūrininkai savo išleistame lankstinuke.

Tokiems „atradėjams“ nė motai pasižvalgyti istoriniuose dokumentuose, išlikusiuose vienuolynų ir dvarų inventorinėse knygose, kuriuose būtų pamatę, kad pačiame Kretingos (tada taip vadinamame Karolštate) centre, daržuose bulves jau augino pranciškonai. Bulves savo stalui augino Kretingoje gyvenusių Chodkevičių ir Sapiegų, Masalskių ir Zubovų, galiausiai Tiškevičių dvariškiai, kurie, suprantama, buvo ne kas kitas, o patys kretingiškiai.

Netikiu, kad kretingiškiai žemaičiai buvo tiek užsispyrę, kad per pusantro šimto metų ignoravo didikų ir dvarininkų laukuose augančias bulves, o jas sodindami, ravėdami ir nukasdami savo ponams plušo tik užsimerkę. Nemanau, kad kretingiškiai, dirbę minimų didikų tarnais ir virėjais vėl gi šimtmetį principialiai nevalgė patiekalų iš bulvių. Negi nė vienas Kretingos rajono gyventojas Klaipėdos, Kretingalės arba net Gargždų turguose nepastebėjo vežimuose, maišuose, krepšiuose bulvių ir jų nė vienos nenupirko? O bulvių šiuose turguose būdavo sočiai, nes po Trisdešimtmečio karo ir badavimo 1651 metais Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas buvo paskelbęs įsaką, kad bulvių auginimas ir vartojimas mityboje yra visų be išimties gyventojų nacionaliniai gyvybinis reikalas. Ne pro šalį savo kiemo patriotams būtų prisiminti ir kaizerio Vilhelmo I-jo įsaką apie tai, kad čia pat už sienos Kretingalėje neauginantiems bulvių bus nupjautos nosys ir ausys…

Istoriniai dokumentai rodo, kad pasaulyje pirmieji bulves auginti pradėjo Pietų Amerikos indėnai jau prieš 14 amžių. O iš europiečių su bulvėmis pirmieji susipažino ispanų konkistatoriai Pietų Amerikoje dabartinėje Peru ir, kaip rašo amžininkai, jiems labai patiko „indėniški triufeliai“. Bulvių atvežimo iš Amerikos į Europą laurai skiriami dviems Pranams: ispanų avantiūristui Francisco Pizarro (147? – 1541) ir anglų piratui Francis Drake (1540 – 1596).

Franciskas Pisaro 1528 metais grįžęs į Ispaniją parvežė ne tik aukso, sidabro, kitų retų dalykų, bet ir bulvių. Ir, kaip visada būna, čia bulvės nebuvo reikiamai įvertintos, nes niekas nežinojo jų auginimo ypatumų. Todėl pirmasis bulvių derlius buvo surinktas  tik 1585 metais, tačiau, atvirai kalbant, ispanai ilgai net iki XVIII amžiaus neprisivertė vartoti savo mityboje bulvių. Manjana…

Frensis Dreikas bulves į Angliją atvežė vėliau, kai pirataudamas apiplėšė vakarines Pietų Amerikos pakrantes ir grįžo į Plimutą  Anglijoje 1580 metais ir čia jį aplankė pati Anglijos karalienė ir netgi suteikė sero titulą…

Bulvės buvo pradėtos auginti kaip egzotinė, kvapni gėlė Anglijos karalienės Elžbietos I-sios dvarui, bet netrukus paplito lordų, o vėliau ir prasčiokų mityboje. Oficialiai Anglijoje pirmasis eksperimentinis bulvių sodinimas datuojamas 1589 m. Teisybę sakant, bulves mityboje nuo XVII amžiaus naudojo vien Airijoje, o anglai garsėjantys savo konservativumu bulves mityboje pradėjo vartoti tik po gero šimtmečio.

Kalbant apie masinį bulvių vartojimą mityboje, jau porą šimtų metų anglų ledi ir džentelmenų nacionalinis patiekalas yra „Fish and chips“. Nors iš tiesų reikėtų sakyti „Cod and potato fries“, nes žuvis, kaip taisyklė yra tik menkė, o bulvės gruzdinamos supjaustytos ne griežinėliais (chips), o piršteliais (fries), bet, kaip priimta angluose – britiškumas ir konservatyvumas virš visko… Juk neoru būtų prisipažinti, kad „Fish and chips“, be kurio nė vienas anglas neišgyventų nė vienos dienos ir yra iki kaulų čiulpų įsitikinęs šio valgio britiška dvasia, iš tiesų savo kilme yra prancūziškas patiekalas, nes bulvių pjaustymas piršteliais ir skrudinimas aliejuje bei žuvies filė mirkymas tešlos kliare ir kepimas aliejuje yra  priskiriami prancūzų virtuvei ir čia atsiradusioms minėtoms maisto gamybos technologijoms.

Didžiabritiškai nusiteikę anglai negalėjo savo pamėgtą kasdienį valgį vadinti prancūziškai: štai taip vietoje „fries“ atsirado „chips“, o vietoje „poisson“ – „fish“, – dabar jau tikrai malonus anglo savigarbai, ausiai ir skrandžiui valgio pavadinimas…

Ir  taip „Fish and chips“, ypač įvyniotas į laikraštį, užkariavo visas Didžiosios Britanijos salas ir tapo kasdieniu anglų valgiu, konservatyviojo britiškumo simboliu ir angliško humoro objektu.

Vincentas Sakas,
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas,
Tel. +370 617 24338
E-mail: vincentas.sakas@takas.lt

Vincentas Sakas
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

Views All Time
Views All Time
5
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn