Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymas į žurnalistų dažniausiai užduodamus klausimus (I dalis)

Kalbant vien tik teisybę, tai beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, dedant į jas cheminius žmogaus, ypač vaikų organizmui pavojingus priedus: skoniklius ir skonio sutvirtintojus, spalviklius, kvapiklius, konservantus, mėsos kokybės ir išvaizdos palaikytojus, genetiškai modifikuotus baltyminius priedus, cheminius mėsos masės didintojus. Visus be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų pastangomis mokyklose liko tik 12% sveikų vaikų !!! Penkiolika metų dieną iš dienos savo straipsniuose, interviu, pokalbiuose per TV ir radiją, savo paskaitose, kurias skaitau mokyklose, bendruomenėse, seniūnijose, aiškinu, kad maisto prekių parduotuvėse maisto prekių iš vis nėra, nes ten parduodami tik maisto produktų surogatai. Nėra duonos ir kepinių, nėra pieno produktų, nėra mėsos produktų, nebėra net gerų kruopų ir grūdų, daržovių, vaisių ir uogų, o viskas, kas supakuota yra žalinga žmogaus organizmui, – nuodai. Ir niekas tuo netiki, bijo net žinoti. Žmonės nuo tokios mitybos virto biomase, o biomasė ir visko bijo, ir jau nebemoka ir dar daugiau bijo mąstyti…

Net kai vaikai ir jaunimas akropolius, bigus, megas, ozus ir kitus žmonių pinigus šluojančius gigantus pradėjo vadinti gavnopoliais, šūdlendais, jų tėvai ir seneliai niekaip negali įsisąmoninti, kad vaikų lūpomis sakoma tiesa…

Kuo kenksmingos įvairios dešros. Kas į jas dedame ir kaip įvairūs priedai kenkia mūsų sveikatai?

1. Priklausomai nuo žmogaus amžiaus, sveikatos stovio, geografinės gyvenamosios vietos, piniginės apimties, kaip auginami galvijai, kokiu pašaru jie šeriami, kaip jie skerdžiami, kokia yra dešrų gamybos technologija (o gamybos technologijų yra keliolika tūkstančių, – tai kokias dešras turite omenyje?), mėsos kokybės, rūkymo, džiovinimo, vytinimo, gamintojo požiūrio į pirkėją, gamintojo sąžiningumo ir jo supratimo savo krašto kulinarijos paveldo ir pan.  priklauso įvairių dešrų dar įvairesnė kokybė ar kokybės nebuvimas.

2. Kalbant vien tik teisybę, tai beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, dedant į jas cheminius žmogaus, ypač vaikų organizmui pavojingus priedus: skoniklius ir skonio sutvirtintojus, spalviklius, kvapiklius,  konservantus, mėsos kokybės ir išvaizdos palaikytojus, genetiškai modifikuotus baltyminius priedus, cheminius mėsos masės didintojus.

3. Visus be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų pastangomis mokyklose liko tik 12% sveikų vaikų !!!

4. Lietuvoje kiaulienos mėsos iš vis nebėra (išskyrus vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules). Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypatingai nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą bet ir įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, – tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas…

5. Tas pats sakytina apie jautiena, tos pačios bėdos su importine aviena. Vien tik Lietuvoje augintų ėriukų ir avių mėsa, kurios natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir pakrūmėse, nėra šeriamos cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniu pašaru, galėtų būti skirta žmonių mitybai. Gaila, tik, kad Lietuvoje nėra specializuotos avių skerdyklos, kurioje avys būtų skerdžiamos pagal Halalo kanonus ir taisykles.

6. Bet didžiausia nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa. Norite asmeniškai įsitikinti – pamėginkite išvirti sultinį iš maisto prekių pirkti vištagyvio ir iš kaime pirktos kieme bėgiojusios ir lesiojusios vištos. Tai ką pamatysite, ką užuosite, ką paragausite – bus Jums akivaizdus atsakas į visas abejones ir klausimus.

7. Norint kompetentingiau, išsamiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų imti kiekvieną dešrą ir ją ištyrus, pasakyti visą tiesą.

Kaip vertinti tokius teiginius ant jų pakuočių, kaip „dūmo skonio”?

Čia jokie vertinimai nereikalingi. Užrašas pats pasako, kad gaminys nėra rūkytas, o mirkytas „dūmų skonio“ chemikaluose.

Kiek procentų dešrose yra mėsos?

Konkretų atsakymą galiu duoti tik kiekvienai dešros rūšiai, o ne aplamai. O aplamai štai toks atsakymas:

LIETUVOS MAISTO PREKIŲ PARDUOTUVĖS  RŪKYTŲ DEŠRŲ IR MĖSOS GAMINIŲ IŠ VIS NĖRA

Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių „rūkyta” mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška – gali stovėti mėnesius?

Taigi, viskas labai paprasta: parduotuvėse nėra rūkytos mėsos, yra tik mirkyta.

Kodėl negenda gerai išrūkyta mėsa?

Yra kelios priežastys:

1. Prieš rūkymą mėsa yra padžiovinama (rūkant mėsa taip pat džiūsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.

2. Ji yra gerai sūdyta (o druska – geriausias konservantas).

3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.

4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje negenda ištisas savaites.

Kodėl genda Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių rūkytos mėsos gaminiai ir dešros?

Tam yra kelios priežastys:

1. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama kvapiklių tirpalo (taip, yra ir „rūkytą” kvapą bei skonį suteikiantys kvapą), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau daugintis…

2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama „skonio ir kvapo stiprikliu” – natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.

3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, ji dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas „mėsišką“ skonį, bet kartu tampa ypatingai gera terpe bakterijoms daugintis.

Žydų košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo iš vis negali būti, nes jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius privaloma skersti taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų, negalima skerdimui naudoti elektros ir panašių kankinamų įrengimų. Tuo tarpu krikščioniškoje Lietuvoje visos skerdyklos tiek gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia tokio pat galo laukiantiems matan, virsta ne skerdenomis, o maitomis ir būtent šitokių maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs Lietuvoje. Būtent iš tokių maitų dvėselienos gaminami visi be išimties, net ir mažose kaimų ar miestelių mėsinėse rūkyti ir net vytinti mėsos produktai: dešros, kumpeliai, nugarinės, šoninės, šonkauliukai, vyniotiniai, slėgtainiai ir t.t. Atvirai kalbant, lietuviai mėsėdžiai šiandien tapo maitėdomis ir pilna burna kemša į save dvėselienos produktus. Gal todėl jau visai iš proto išsikraustę, net maitėdas varnas ryti pradėjo…

4. Prapjovus parduotuvėse pirktą „rūkytą“ mėsą, iš jos sunkiasi drėgmė ir jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidaro. Todėl tokia Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių mėsa pradės labai greitai pūti. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.
Šiandien gudručiai Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių savininkai savo gaminiams naudoja iš užsienio atsivežtą 10 metų senumo šaldikliuose sudžiuvusią, praradusią bet kokią maistinę vertę „mėsą“.

Krabų lazdelės iš žuvų atliekų, nuodingi silkių produktai, kelis kartus šaldyta žuvis, ledai iš pieno ir genetiškai modifikuotų sojų miltelių bei sintetinių priedų, chemikalais perdozuoti konditerijos gaminiai, sintetiniais priedais „išpūsta“ duona ir batonai, nors ir šventvagiškai vadinama močiučių, diedukų, o dar šlykščiau, net šventųjų vardais, – štai mūsų mitybos, o gal totalinio genocido nūdienos realijos…

Toliau… daugiau – sekite

Views All Time
Views All Time
243
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

69 − = 62