Štai, Lietuvoje niekas niekur nebemoka gaminti tikrų lietuvišku koldūnų, o visos maitinimo įmones ir maisto prekių parduotuves užverstos pačiais pigiausiais virtinukais su prastu lyg ir mėsos, o iš tiesų sojų išspaudų įdaru. Visos parduotuvės, kioskeliai Lietuvoje ir net maitinimo įmonės Trakuose siūlo vadinamus „kibinus“, kurie iš tiesų taip pat yra tik pyragėliai su prastos mėsos įdaru. Tikrųjų kybynų tešla daroma tik su grietine ir turi būti sluoksniuota, o įdaras turi būti tik iš kapotos avienos su svogūnais ir sviestu. Kybynas patiekiamas su lėkštute ir šaukšteliu, nes jį valgant reikia šaukštelin įsipilti kybyno sulčių ir jei iš jo nepribėga 5 – 12 šaukštelių nuostabaus skonio ir aromato įdaro sulčių, – tai ne Lietuvos karaimų kybynas, o nevėkšlos virėjo pagamintas sprangus menkavertis išmislas, kurį pats tegu sau ir šlemščia… Niekas Lietuvoje nebežino kas per valgiai yra blynai, blyneliai ir sklindžiai, kiekvienas sulyg savo diletantišku supratimu savaip juos vadina, verčia iš kitų kalbų, rašo kulinariniuose leidiniuose ir pan., tad šiai makalynei sutvarkyti reikalingas atskiras straipsnis.

Ir nors sovietinė kulinarija, padedant lietuvių kalbininkams kovojo prieš lietuvių nacionalinės kulinarijos apraiškas, lietuvių tauta ir jo kultūrinės sanklodos sukūrė ne tik savitas kultūrines vertybes, bet kūrė ir vystė savo išskirtinę kulinariją, virtuvių ypatumus ir savitą valgymo kultūrą.

Kiekviena lietuvių šventė, darbymetis ar proga turėjo ir per visas negandas išlaikė ir dabar tebeturi savo valgius – per Kūčias kiekviena šeima darosi 12 patiekalų iš žuvies, grybų, virtų kviečių, pupų, žirnių, būtinai deda ant stalo prėskučius su aguonų pienu ir kisieliumi (tokių archaiškų simbolinių valgių neturi nė viena pasaulio tauta), per Kalėdas – virtą rūkytą kumpį arba keptą su obuoliais žąsį, per Velykas – veršienos kumpį, naminio sviesto „avinėlį“, įdarytus pyragus, dažytus ir įvairiausiais raštais išmargintus kiaušinius (beje Velykos vadinamos ne nuo rusiškai baltarusiško žodžio „velikij“, kaip aiškina kai kurie kalbininkai, – rusai, gi, savo Velykas vadina „pascha“, o nuo žemaitiško žodžio „velkinis“- pirmasis pavasarinis kiaušinis. Žemaičiai, pirmieji Europoje prijaukinę vištinius paukščius, vieninteliai išlaikė archaiškiausią pirmojo kiaušinio šventinimo ritualą, – per Velykas kiaušinį nudažo svogūnų lukštais ir 3 minutėm užkasa į skruzdėlyną. Skruzdės šį svetimkūnį taip išėsdina savo rūgštimi, kad joks dailininkas neprilygs. Šiuos velkinius žemaičiai didesniam derliui gauti įkasdavo savo žemės sklypų kampuose, šeimos ir galvijų gausinimui dėdavo į statomo numo kampus), per Užgavėnes – valgo šiupinį, blynus, košes ir mėsą, per Sekmines rengia sambūrius – broliškus pietus iš mėsos, pieno, kiaušinių ir daržovių, per Vėlines dedasi ant stalo devynis patiekalus, – kiekviena talka, skerstuvės, mėšlavėžys, sėja, bulviasodis, šienapjūtė, rugiapjūtė, linarūtė, bulviakasis, linaminis ir t.t. turi savo išskirtinius valgius (šitokių etnologinių valgių nė viena Europos tauta nebeturi išlaikiusi), ypač daug įvairiausių valgių ruošiama per krikštynas, vestuves, gimtadienius, jubiliejus ir pakasynas.

Niekur pasaulyje nerasime tautos, kuri iki mūsų dienų, nežiūrint į polonizaciją, germanizavimą, ypatingai aršų rusizmo diegimą, iki mūsų dienų išlaikė ne tik savaimingas, viena nuo kitos regimai skirtingas regionines virtuves su savo valgiais, bet ir bendrus tik lietuvių tautai būdingus bendratautinius etninius, išskirtinius patiekalus, kurių kulinarinės tradicijos, gamybos, valgymo, vaišinimo būdai siekia tūkstantmečius ir yra tampriai susieję su senoviniu lietuvių tautos tikėjimu – pagonybe.

Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių, apeiginių, tik šioms pagoniškoms šventėms gaminamų valgių: Avižienio, Bangpūčio (tinklų metimui), Bičiulių (bitinėjimo) dienai, Bobų vasaros, Bulviakasio dienai, Derliaus šventei, Gandrinėms (Starkiniėms), Joninėms (Rasoms), Keturiasdešimties paukščių dienai, Linarūtės, Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos lygiadieniams, Paskutinio grybo, Pavasarinių ir Rudeninių Dziedų, Pelenų dienai, Pempės dienai, Tinklaičių traukimui, Užgavėnėms, Vėlinių, Vieversio dienai, Žąslėkio dienai, Žiemoverčiui, Žiobrynėms. Kažin ar yra likę pasaulyje specialių senovinių valgių, gaminamų tik per specialius žemės ūkio darbus: mėšlovežio, bulviasodžio, bulviakasio, sėjos, rugiapjūtės, linarūtės, linaminės, kūlimo, šienapjūtės, skerstuvių, virvavijo, bičių kopinėjimo, alaus ragavimo.

Nė vena pasaulio tauta neturi dvylikos Šventų Kūčių patiekalų, padėtų ant šiaudų patiestos staltiesės, neturi archainių, susietų su krikščionybe: Advento, Atvelykio, Devintinių, Gavėnios, Kūčelių, Sekminių, Šeštinių, Šventų Kalėdų, Šventų Velykų keturių dienų valgių, Verbų, Visų šventųjų, Žolinių, švento Andriejaus, švento Blažiejaus, švento Florijono, švento Lauryno, švento Kazimiero, švento Martyno, švento Motiejaus specialių valgių, kurie yra išlikę nuo pagonybės laikų.

Nė viena pasaulio tauta negali pasigirti tuo, ką dar turi išlaikę lietuviai – kas mėnesį po tris – keturis kartus gamintis ekskliuzyvinius sakralinius, apeiginius valgius, ir jei apie tuos dalykus suprastų, išmanytų restoranų, kavinių, barų savininkai (o ne aklai kopijuotų viens kitą ir beprasmiai tarpusavyje konkuruotų), Lietuva galėtų tapti pasauline kulinarijos Meka, visų pasaulio gurmanų svajonių kraštu.

Vincentas Sakas
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

Views All Time
Views All Time
9854
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn