Lietuviai europiečius išmokė užkandžiauti
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karaliaus, kunigaikščių, didikų, bajorų, vyskupų ir kitų aukštųjų dvasininkų rūmuose, vienuolynuose nuo senų senovės buvo priimta svečius vaišinti priimamajame. Vos svečiui atvykus, tuoj pat būdavo patiekiama užkanda. Beje, šitaip užkandžiauti iš lietuvių išmoko, o vėliau ir perėmė ir savo mityboje pritaikė Europos tautos ir slavai.
Viešintiems svečiams užkandą pateikdavo porą valandų prieš pietus, kad nepraalktų. Vaišinama būdavo rūkyta žvėriena, kitais rūkytos mėsos gaminiais, – kumpiais, dešromis ir Lietuvos kulinarijos pasididžiavimu – skilandžiu, taip pat džiovinta, rūkyta, sūdyta ar vytinta žuvimi: eršketais, lašišomis, sykais, šamais, šlakiais ir karališkąja žuvimi seliava.
Vakarų Europos svečius stebindavo raugintais (Vakarų ir Pietų Europos šalys iki šiol nemoka rauginti daržovių, jas tik marinuoja) ir sūdytais baravykais, grūzdais, kazlėkais, kelmučiais, raudonikiais, rudmėsėmis, šilbaravykiais, ūmėdėmis, taip pat raugintomis daržovėmis ir mirkytais vaisiais.
Rytų kraštų svečiai, ypač iš Ordos, Totorijos, Rusijos, kur rūkytų maisto atsargų nemokama pasiruošti net ir dabar, užkandžiaudavo rūkyta mėsa, paukštiena ir žuvimi, rūkytomis kriaušėmis, obuoliais, slyvomis ir vyšniomis. Prie užkandžių būdavo duodama įvairiausių įdarytų pyragų su žvėriena, kitomis mėsomis, žuvimi, grybais ir daržovėmis. Be to, prie užkandžių būdavo duodama gira, alus, midus, degtinė, įvairios degtinės trauktinės bei atvežtiniai vynai.
Sovietinė okupacija sunaikino lietuvišką kulinariją, – picerijos lietuvišką kulinariją galutinai išbraukia
1940 m., sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, iš jos rūmų ir dvarų, bažnyčių ir vienuolynų buvo išvežti neįkainuojami kultūros turtai – bibliotekos, meno kūriniai, muzikos instrumentai, baldai, indai ir panašiai.
Per 50 sovietinės rusų okupacijos metų iš Lietuvos istorijos, kultūros ir buities buvo išbraukti didikų ir bajorų, kunigų ir vienuolių, pirklių, amatininkų ir miestelėnų valgiai. Pamirštos buvo aukštaičių (turinti net tris skirtingas virtuves – šiaurės, rytų ir vakarų), dzūkų, jotvingių, kurios ypač įtakojo Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos virtuvių, maisto atsargų ruošybos ir kulinarijos vystymąsį. Pamirštos buvo suvalkiečių, kuršių, ypatingai savaiminga klaipėdiečių virtuvės, į vieną suvelta dvi skirtingos pietų ir šiaurės žemaičių virtuvės. 50 metų buvo diegiamas vien sovietinis, Maskvoje patvirtintas „obščepitas”. Ir taip įdiegtas, kad net šiandien nuo jo niekaip negali išsivaduoti nei kulinarijos specialistai, nei, juo blogiau, patys valgytojai…Todėl šiandien Lietuvoje bujoja viena ir ta pati vulgari sovietinio „obščepito” virtuvė su pagrindiniu savo patiekalu rusišku „kardonadu”, rusiška užkanda prie alaus, dar vulgaresnė bulvinė virtuvė (neišmanėlių pavardinta lietuviška virtuve) su cepelinais, kugeliu ir kefyro šaltibarščiais. Tad nieko stebėtino, kad šių vulgarių virtuvių pabodusius valgius iš lietuvių mitybos baigia išstumti pigios itališkos picos bei nesveikas makdonaldinis greitmaistis (šio biznio atstovai totaliai ir begėdiškai mulkina lietuvių tautą, nes paskaičiavus picų ir makdonaldinio maisto savikainą, matyti, kad Lietuvoje šie patiekalai parduodami su 500 ir daugiau procentų antkainiu).
…Iš senųjų dvarų ir vienuolynų inventorinių, išlaidų knygų, senųjų kulinarinių knygų galime atsekti kiek ir kokių maisto produktų mityboje naudojo lietuviai. O jų sąrašas išties susidaro įspūdingas ir ypatingai turtingas. Vartant senąsias lietuvių kulinarines knygas, matyti, kad lietuviai maisto gamybai naudojo išties įspūdingai daug maisto produktų ir kaip nė viena kita Europos tauta (tai, matyt, lėmė gamtinės ir klimatinės sąlygos bei praktiškai pastovios karo sąlygos) turėjo daug maisto puošybos technologijų.
Čia būtina pažymėti, kad 1740 m. Rusijos laisvoji ekonominė bendrija, vadovaujama kunigaikščio F.Kurakino (Kurakinai priskiriami Gediminaičiams nuo Kaributo šakos) atkreipė dėmesį į tai, kad rusų tauta per provoslavišką tikybą, kuri vertė rusus pasnikauti 290 dienų per metus, pavertė absoliučiais tinginiais, – rusai iš vis neturėjo geros virtuvės, nemokėjo ruoštis maisto atsargų, nemokėjo auginti daržovių, gamintis mėsos, paukštienos, pieno produktų. Rusų vrtuvė buvo skurdi, nuobodi ir vienodai pasnikiškai neskani, ypač tas sakytina buvo apie kaimo gyventojus, o jų tuo metu Rusijoje buvo daugiausia.
Rusijos laisvosios ekonominės bendrios nariai suprasdami, kad savo tautą lengviausiai atpratinti nuo tinginio yra išmokinti skaniai valgyti, todėl Sankt Peterburge išleido pirmąją kulinarinę knygą slavų kalba, kuri vadinosi „Litovskije kušanija”. O jau į antrąją kulinarijos knygą „Povarenije zapiski”, išleistoje 1769 m., Š. Drukovec tiesiog nurašo pirmosios knygos receptus. Dar vėlesniais laikais, kada Rusijoje atsirado kapitalizmas ir turtingų žmonių sluoksnis, kuriems pradėjo rūpėti skaniai pavalgyti, būtent jie į Maskvą, o vėliau ir į Sankt Peterburgą pasikvietė prancūzų kulinarus. Tuo metu išleistos V.Levšino, P. Sumarokovo kulinarinės knyos vėlgi nusirašomos iš „Litovskie kušanija”, o E. Malachovec savo kulinarinėje knygoje „Padarok molodym chozajkam” 1904 m dar prideda prancūziškų, vokiškų ir juos visus pateikia kaip rusiškus valgius, kurie, iš tiesų, buvo labai populiarūs Rusijoje ir tuo metu jau tapo nacionaliniais rusų valgiais.
Mažaraščiai, nutautinti, naginėti ir amžinai nuolankūs lietuvaičiai apie tai nieko nežinojo ir svajojo apie geresnius laikus, kada Lietuvoje bus pradėtos auginti bulvės ir laukė nesulaukė, kol koks nors Lenkijos žydelis atritins kugelį su cepelinu, ir badu besigaluojantys tautiečiai tuos svetimvalgius galės paskelbti naujaisiais stabais ir garbinti per visas negandas, karus, sovietmečių ir nepriklausomybių badmečius… Beje, Lenkijos ir Gudijos pasieniuose gyvenantys žydeliai aškenaziai savo paviržį – cepelinus gaminosi su vištos spirgais, o kugelį su žąsienos taukais, tad valgyti juos galėdavo net šaltus, – paukštienos taukai lengvai tirpdavo burnos temperatūroje. Tuo tarpu nuo Vytauto Didžiojo laikų Lietuvoje gyvenantys žydai-litvakai turėjo savo išskirtinę košerną virtuvę, kuri garsėja tuo, kad čia įpatingai žiūrima į sanitarijos reikalavimus ir sveiką suderintą mitybą.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com
Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.