Viduramžiais Europoje, o taip pat ir Lietuvoje kulinarai ir konditeriai, kaip ir kitų amatų meistrai, privalėjo turėti savo šventąjį užtarėją, globėją, patroną. Tam reikalui buvo pasirinktas šventasis kankinys Laurynas, kuris 258 m. buvo gyvas sudegintas ant žarijų, beje šventasis Laurynas yra ir globėjas nuo gaisrų.

Būtų gražu, kad ir dabar Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, maitinimo įmonių savininkai, kepyklų, mėsinių, didžiųjų maisto parduotuvių tinklai, turintys kepyklas ir kulinarijos cechus bei kitokių maisto įmonių savininkai ir valdytojai atgaivintų viduramžiais gyvavusius papročius Šventojo Lauryno dieną, t.y. rugpjūčio 10 d. ruoštų savo miestuose, miesteliuose ir kaimuose vaišes, padengtų stalus, prie kurių pakviestų visus badaujančius ir alkanus (o jų mūsų brangiojoje Lietuvėlėje tikrai netrūksta), keptų jaučius ir paršus ant iešmo, išridentų į gatvę statinę giros ar midaus. Šią dieną tiktų rengti tarptautines gastroparodas, kulinarų ir konditerių varžybas, siekti rekordų verdant, kepant, troškinant įvairiausius patiekalus, galų gale, apdovanoti labiausiai pasižymėjusius magyrus Švento Lauryno perpete, nusipelniusiems meistrams duoti aukštesnį kvalifikacijos laipsnį, suteikiantį galimybę gauti didesnį nei minimumas atlyginimą. Nonsensas, bet tik sovietmečiu maisto pramonės darbuotojams būdavo keliamos kvalifikacijos ir su ja atlyginimai, o nepriklausomoje Lietuvoje jau keturiolika metų kulinarai ir konditeriai, virėjai ir kepėjai, kiti maisto pramonės darbuotojai, nuo kurių priklauso visų mūsų mityba, galų gale, sveikata ir gyvybė, yra labiausiai socialiai engiama grupė, – jokia statistika nedrįsta pagarsinti, kad po 12 – 14 valandų per dieną dirbantys žmonės nūnai gauna patį minimaliausią atlyginimą Lietuvoje…

Kaip ir kiekviena tauta, lietuviai nuo senų senovės leido kulinarines knygas apie savo mitybą, maisto ruuošybą ir valgių gaminimą. Apie lietuvių mitybą daug rašė senovės metraštininkai, lietuvių tautos ir istorijos tyrėjai Braunas G., Dusburgietis S., Lasicijus J., von Kotzebue A., taip pat istorikai Baginskis K., Dubinskis Z., Jucevičius L., Kraševskis J., Narbutas T., Stryjkovskis M.

Pirmąja kulinarine knyga reikėtų laikyti Sakowicz J. „Kuchnia litevska“, atspausdintą 1710 metais, nors istoriniuose šaltiniuose minima, kad Lietuvos bajorai kulinarines knygas spausdino jau nuo XVI amžiaus ir net prekiaudavo jomis Vokietijos knygų mugėse. Pirmoji lietuvių kalba išleista kulinarinė knyga yra Žemaytys S.S (man atrodo Simonas Stanevičius. aut). „Apey daryma walge“, išleistą 1823 metais. Rusų okupacijos metais, kai buvo uždrausta lietuvių kalba, Vilniuje 1800 metais buvo atspausdinta Welondek W. knyga „Kucharz doskonalny“.

1854 metais Zawadska W. atspausdino savo knygą „Kucharka Litewska“, o 1893 m. Tilžėje Didžiulienė L. – Žmona atspausdino lietuvių kalba kulinarinę knygą „Lietuvos gaspadinė“. Didžiausia kulinarinė knyga yra raritetinė 1902 metais Seinuose išleista Dominyko Sako-Sakavičiaus „Šeimininkėms vadovėlis“, kur patalpinta per 500 įvairiausių duonkepėse krosnyse gaminamų valgių.

Pirmaja knyga, kurioje buvo rašoma apie užsienio šalių – Artimųjų Rytų gyventojų mityba reikėtų laikyti Radvilos Našlaitėlio Mikalojaus Kristupo „Kelionė į Jeruzale“, išleistą 1586 metais Bazelyje. Pirmoji knyga apie lietuvių kulinariją išeivijoje buvo atspausdinta Čikagoje 1919 metais ir ji vadinosi „Valgio gaminimas ir namų priežiūra“. Pagal mano sudarytą bibliografiją nuo seniausių laikų iki šių dienų lietuviai apie savo kulinariją, mitybą, valgius, valgių ir gėrimų gamybą yra išleidę per 380 leidinių, aišku neskaitant aibės šiuolaikinių internetinių svetainių, kuriuose kol kas dabar yra maža tvarkos, bet daug gražių ir perspektyvių pretenzijų.

Lietuvos kulinarijos istorijos, vystymosi ypatybių, lietuviškų valgių gamybos technologijų kol kas mažai žinių turi šių dienų knygų leidyklos. Mūsų dienomis išleistose kulinarinėse knygose pateikiami tik atskirų Lietuvos regionų kaimiškų, daugiausiai bulvinių valgių receptai. Tai nėra blogai, bet tada bent pavadinimuose reikėtų rašyti, kad tai yra Šiaurės Žemaitijos kaimiški bulvių valgiai arba Rytų Aukštaitijos kaimiški miltiniai valgiai, – tai neklaidintų mažiau apie kulinariją išmanančius žmones, o žiniaskalaidininkai nepirštų užsienio svečiams ne pačio geriausio lietuviško maisto. Paskaičius šių dienų kulinarinius leidinius, žurnalus, spaudą, susidaro įspūdis, kad lietuvių tauta tris tūkstančius metų iš vis nieko nevalgė, nemokėjo medžioti, žvejoti, neturėjo supratimo kokias girių gėrybes galima naudoti maisto ruošybai, nežinojo žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės, gyvulininkystės, neaugino paukščių, nekopinėjo medaus, nieko negėrė, nemokėjo pasigaminti giros, alaus, midaus, nesugebėjo išsivaryti ir stipresnių gėrimų…

Vincentas Sakas
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

Views All Time
Views All Time
5667
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn