Starka – tūkstantį metų senesnis ir šimtą kartų geresnis gėrimas už viskį. Lietuviuose buvo net specialiai švenčiamos starkinės šventės, – XIX a. viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad kovo 25 d būdavo švenčiama Starko šventė. Apie Starko ir kitas šventes…

”Starka” – ypatinga, proginė degtinė, kuri būdavo gaminama pirmojo sūnaus – giminės pratesėjo gimimo proga. Jau XIV a. Lietuvoje lankęsi ir jos buitį aprašę atvykėliai pastebėjo, kad Lietuvoje, kai pribuvėja iš pirties (gimdymas vykdavo tik pirtyse) pranešdavo gimus sūnui, kiemo arba giminės vyrai imdavo varyti degtinę, kurią supildavo į naujai suręstą ąžuolinę statinę, įberdavo saują obelų lapų, kad gyvenimas turtingas būtų, saują kriaušių lapų, kad gyventų saldžiai ir gerai, sočiai apvaškuodavo, – apipildavo karštu bičių vašku ir užkasdavo į žemę taip, kad viršuje būtų vieno metro žemės sluoksnis. Ją atkasdavo ir vaišindavo svečius sūnaus vestuvių dieną, t. y. mažiausiai po 30 metų (kada Lietuvoje vyras turėdavo teisę vesti, – vestuvių progai). Pats šios degtinės pavadinimas yra grynai lietuviškas, nuo senojo lietuviško žodžio “starkus”, – net ir dabar jis reiškia gandrą, ir tai yra susiję su lietuvių tautoje paplitusiu aiškinimu, kad, atsieit, naująjį vaikelį atneša gandrai, o kaimiečiai dar ir šiandien, pirkdami šią degtinę, prašo, kad duotų ne “starkos”, o starkinės, t. y. gandrinės degtinės.

Ir nors nūnai kai kurie surusėję kalbininkai mėgina aiškinti, kad “Starka” bus atsiradusi iš slaviško žodžio “старая”, tai … taip ir būtų “Staraja”, nes po to, kai rusai išmoko gaminti bulvių-javų degtinę, t. y. po Smirnovo degtinės gamyklos atidarymo, visos rusų bulvių-javų  degtinės tebeturi savo originalius ir nė kiek iki mūsų dienų nepakitusius pavadinimus: «Листовка», «Спотыкач», «Ерофеич», «Старомосковская», o stalininiais laikais – «Московская», «Столичная», «Русская», «Кубанская», «Сибирская».

Be to, lietuviai iš degtinės gaminasi karčiąsias ir saldžiąsias trauktines, užpiltines, apkeptines, balzamus, likerius, ratafijas, o rusai moka gamintis tik  «наливки», – užpiltines, t. y. tai, – kas yra elementaru ir nereikalauja didelės patirties ir įgūdžių. Antra vertus, lingvistiniu požiūriu, žodis “starka” rusų kalboje neturi jokios semantinės reikšmės. O štai lietuviuose buvo net specialiai švenčiamos starkinės šventės, – XIX a. viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad kovo 25 d būdavo švenčiama Starko (gandro, busilo, gužučio, baciono) šventė. Tą dieną kiekvienuose namuose būdavo keliamos vaišės, kaimynai lankydavo vieni kitus, būtinai ragaudavo starką, girdavosi kas kiek ir kaip ją yra išlaikęs, o užkandai patiekdavo kanapinių pyragėlių ir šaltanosių. Ir nors per Viešpaties apreiškimą pagal katalikišką tikėjimą turėdavo būti sausi pasninkai, senovinis pagoniškas starko (gandro) garbinimas buvo stipresnis, – žmonės “starkaudavo” – gūrinėdavo iš namų į namus, pamažėle aukštai keldami kojas tartum gandrai, beje, tą dieną, nežiūrint į visus Advento draudimus, būdavo leidžiama tuoktis.

Viduramžiais, vystantis prekybai, degtinė tampa svarbia Lietuvos eksporto preke, nes tuo laiku nei Vakarų, nei, juo lab, Rytų tautos degtinės iš javų dar nemokėjo gaminti, pvz., prekyboje su rusais degtinė buvo pagrindinis mainų objektas net iki XVIII amžiaus.

Viduramžiais Lietuvos pirkliai degtinę supildavo į ąžuolines statines ir per netrumpą kelionės vežimais arba vandens keliais laiką, kaitinant saulei ir visą laiką teliuskuojant, degtinė įgaudavo “Starkai” būdingą spalvą. Pirkliai, žinodami kiek daug metų trunka tikrasis “Starkos” brandinimas, netruko pasinaudoti šiuo atsiradusiu išoriniu panašumu ir, žinodami, kad perkantieji mažai nutuokia apie degtines, eksportuojamąją  į Rusiją degtinę pradėjo pardavinėti kaip tikrąją “Starką”.

Deja, deja, dabartinėje Lietuvoje, ypač AB “Vilniaus degtinė”, AB “Kauno Stumbras” gaminama “starka” pagal Maskvoje patvirtintą receptūrą, parduotuvių lentynas užgriozdę estų ir latvių “starkos” erzacai yra tik pasityčiojimas iš tikrosios “Starkos”, kurių šleikščiai saldus skonis nė iš tolo negali prilygti tikrosios “Starkos” fenomenaliai išskirtiniai kompozicijai: kokybei, grynumui, skoniui, spalvai, aromatui, grynumui, kondensacijai, stiprumui ir pan. Čia būtina pabrėžti, kad tikroji „Starka“ jokiu būdu savo sudėtyje negali turėti jokių vynų, brendžių ar dar kitokių, jau sovietmečiu atsiradusių ingredientų. Bet pragėrusiems protą lietuviams ir  partijas atstovaujantiems samdytiems degtinės fabrikų valdytojams, dėl to nesopa galva. Šių gamyklų vadovams ir technologams nerūpi žvilgtelti į 1907 m Seinuose ir 1930 m Kaune išleistas knygeles apie tai, kaip pasigaminti senuosius lietuviškus svaigiuosius gėrimus.

Ankstesniame straipsnyje pristatyta tradicinė senovės lietuvių šventė – 40 paukščių diena. Toliau skaitykite kitas kovo mėnesio šventes ir tradicinius valgius.

***

Kovo 19 dieną mūsų protėviai švęsdavo PEMPĖS GRĮŽIMO DIENĄ, nes tai dienai parskrenda pempės. Mūsų proseneliai žemdirbiai buvo nustatę ir žinojo, kad jeigu tą dieną geras oras, tai bus geri metai karvėms ir jaučiams. Net jei kiaulės žiemos sunkmečiu būdavo iššeriamos iki Pempės grįžimo dienos, žmonės sakydavo, jog vėliau „ant šluotražio išvilktos nedvės badu“. Nuo tos dienos ir dabar dar sakoma –  „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.

Būtent nuo šios dienos lietuviai imdavo tvarkytis apie namus – taisyti darželius, sėti rūtas, sėti daržoves daigams. O norėdami gauti
Tą dieną galima tuoktis, nors ir gavėnia, nes Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, tik vestuvių kelti negalima.

***
Kovo 21-ąją diena susilygina su naktimi. Tai pavasario lygiadienis – saulės grąžos šventė. Nuo šiol dienos vis ilgės, naktys trumpės. Šviesai įveikus tamsą, prasideda naujas gyvybės ratas. Džiaugiasi visa, kas gyva: paukšteliai, gyvulėliai, žvėreliai ir žmonės.

Šeimininkės kepdavusios plūgo arba arkliuko formos paplotėlius. Vestuves tą dieną galima kelti tik „rimtas“, be muzikantų. Tądien negalima be reikalo gulinėti, nes per darbymetį nugarą įsiskaudės.

***
Kovo 25 dieną Lietuvoje nuo senų senovės švenčiamos Gandrinės. Šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Lietuvių tautosakoje baltasis gandras dar vadinamas busilu, starkumi, gužučiu, bacionu. Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikytas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Jis – dangaus antspaudo saugotojas, galįs žmonių ligas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Gal dar ir todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę, gerovę namams, šalia kurių, neretai ir šeimininkų iškeltame gandralizdyje, jis ir apsigyvena. Gandras lanko namus ir „atnešdamas“ vaikelį. Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai.

Dar vienas su švente susijęs keistas paprotys – tikėjimas, kad šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti.

Šią dieną buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina ko nors skolinti, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.

Net mūsų dienomis tikima, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jeigu pamatysi skrendantį, – gerai – visus metus spėriai nudirbsi darbus, būsi sveikas ir turtingas, daug keliausi. Jeigu tupintį – teks būti tik namuose, būsi lėtapėdis, vangiai nudirbsi visus darbus, tad ir praturtėjimo nesulauksi. Netekėjusioms merginoms skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis – kad dar teks tupėti tėvų namuose. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai, o pamatę iškart verčiasi per galvą – kad būtų miklūs, sveiki. Mokiniui skrendantis gandras reiškia, kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.

Pavieniai patinėliai sugrįžta anksčiau tam, kad pasirūpintų namais – lizdais, juos suremontuotų, kol sugrįš jo gandrė. Gandrų poros žiemoja atskirai. Drauge jie tik augina mažylius. Gandrų poros ilgaamžės – jei abu paukščiai išgyventų, jos nenutrūktų 10–12 metų.
Ištikimybė, namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas.

Šeimininkės Gandrinių dieną atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų sveikos ir stiprios) ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų bandeles, kurios būdavo suvystyto vaikelio išvaizdos, dažniausiai įdarytos virtų kiaušinių įdaru (aukščiau rasite, kaip tą įdarą pasiruošti). Bandeles dovanodavo ir kaimynams. Tikėta, kad tuomet javai gerai dygs. Ūkininkai šią dieną apžiūri javų sėklas, pažarsto rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.

Na, o dabar keletas kovo mėnesio – paukščių gerbimo senovinių sakralinių valgių receptų, kuriais maitinimo įmonių, kaimo turizmo sodybų savininkai, net ir namų šeimininkės gali nustebinti valgytojus:

Senovinė aukštaičių plaktienė su medumi ir riešutais

Keturioms porcijoms reikia:
80g džiūvėsėlių,
40g lazdynų riešutų,
60g lydyto sviesto,
8 kiaušinių,
120g grietinėlės,
60g medaus

Džiūvėsėlius kartu su smulkintais riešutais pakepinkite pusėje sviesto (gera šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega, nekeičia spalvos, o valgiams suteikia riešutų skonį ir aromatą). Po to įdrėbkite medaus ir užvirinkite. Masę suverskite į dubenį, ten pat įmuškite kiaušinius, įpilkite grietinėlę, gerai išmaišykite. Keptuvėje įkaitinkite likusį sviestą, supilkite plakinį ir kepkite kaip omletą.
Senovėje šią  plaktienę patiekdavo su šviežiais arba raugintais obuoliais. Dabar galite duoti su konservuotais obuoliais, kriaušėmis, slyvomis. Ne tik vaikeliams, bet ir suaugusiems ši senovinė plaktienė yra tikras šventinis gardėsis, stebina net ir užsienio gurmė.

Žemaitiškas „cyrulio kinis“ (lizdas)

Kiek valgytojų, tiek reikės iškepti ir „cyrulio kinių“.
Vienam „kiniui“ paimkite 100g bet kokių virtų kruopų (šiandien gali būti ir ryžiai), arba tiek pat virtų lakštinių (gali būti ir bet kokie makaronai), arba tiek pat bulvių košės. Košes pagardinkite mėgiamais prieskoniais, aromatinėmis žolelėmis, keptais arba gruzdintais svogūnais, išmaišykite su standžiai suplaktais kiaušinių baltymais, dėkite ant aliejumi pateptos skardos, iš košės suformuokite lizdus, (bulvių košės „lizdus“ šakute kryžmai padarykite šakelių ornamentą),  į kiekvieno lizdo vidų įmuškite kiaušinio trynį, jį taip pat pagardinkite druska ir šaukite į įkaitintą krosnį (šiandien į viryklės orkaitę). Ilgai nelaikykite, kad nesukietėtų trynys, – jis turi būti skystokas, tik viršus gražiai aptrauktas sukietėjusiu baltymu.

Žemaitiški „cyrulių kiocaliai“ (krepšeliai) su plaktiene

Įdarui:
100g riebios rūkytos naminės dešros,
2 svogūnų,
8 kiaušinių,
1/3 šaukštelio džiovintų čiobrelių,
1/3 šaukštelio kmynų,
5g druskos

Tešlai:
350g kvietinių miltų,
75g vandens,
2 kiaušinių,
7g druskos
Padažui:
300g grietinės,
300g sviesto

Dešrą ir svogūnus supjaustykite smulkiais kubeliais ir kepkite, kol suminkštės svogūnai, tada supilkite suplaktus kiaušinius ir, maišant, kepkite, kol sutrauks kiaušinius. Pagardinkite džiovintais čiobreliais, kmynais ir druska.

Iš miltų, kiaušinių ir vandens išminkykite tešlą, plonai iškočiokite, išpjaukite puoduko dydžio paplotėlius, ant jų sudėkite keptą plaktienę su dešra, iš tešlos suformuokite krepšelius, viršuje ir virkite ant sietelio virš garų. „Cyrulių kiocalius“ patiekite su grietinės ir sviesto padažu.

Autentiška apeiginė sakralinė plaktienė su medumi

Keturioms porcijoms reikia:
200g medaus,
150g pieno,
9 kiaušinių,
druskos,
30g lydyto sviesto

Medų pakaitinkite, kad suskystėtų, įpilkite pieną, įmuškite kiaušinius, pagardinkite druska ir suplakite. Plakinį supilkite į  sviestu (gera šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega, nekeičia spalvos, o valgiams suteikia ypatingą riešutų skonį ir aromatą) pateptą ketinę keptuvę ir kepkite įkaitintoje duonkepėje krosnyje. Dabar tai galite atlikti ir 150°С įkaitintoje viryklės orkaitėje. Kai viršus pakils ir gražiai paraus, su visa keptuve patiekite ant stalo.

Lietuvininkų plaktienė, virta piene

Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
400ml pieno,
20g gero naminio sviesto,
druskos,
jei mėgstate – svogūnų laiškų

Į verdantį pieną pamažu supilkite gerai suplaktus kiaušinius, kai juos sutrauks, pagardinkite sviestu, druska. Lietuvininkai Klaipėdos krašto senbuviai šišioniškiai į šią plaktienę būtinai įberdavo gerą saują smulkintų svogūnų laiškų ir patiekdavo su virtais žirneliais. Dabar galima su konservuotais žirneliais, garintomis arba pakepintomis ankštinėmis pupelėmis.

Plaktienė su daržovėmis

Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
2-jų morkų,
2-jų svogūnų,
2-jų česnako skiltelių,
30g saulėgrąžų aliejaus,
20g krapų,
20g svogūnų laiškų,
maltų juodųjų pipirų,
druskos

Įkaitintame saulėgrąžų aliejuje pakepinkite smulkintus svogūnus, paskui tarkuotas morkas, įmeskite traiškytus česnakus, smulkintus krapus, svogūnų laiškus, supilkite suplaktus kiaušinius, pagardinkite druska, maltais juodaisiais pipirais ir, visą laiką maišant, iškepkite plaktienę. Prie jos būdavo duodama juoda ruginė duona, aptepta sviestu.

Būriška plaktienė su rūkyta žuvimi

Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
4 šaukštų grietinėlės,
vieno svogūno,
pundelio petražolių,
maltų juodųjų pipirų,
druskos
40g sviesto,
4 gabalėlių rūkytos žuvies filė

Kiaušinius išplakite su grietinėle, druska ir maltais pipirais. Įkaitintame svieste pakepinkite smulkintus svogūnus, ant jų supilkite kiaušinių plakinį, išdėliokite rūkytos žuvies filė gabalus taip, kad paskui galėtumėte plaktienę padalinti į 4 lygias porcijas ir kepkite, kol gražiai sutrauks kiaušinius. Lietuvininkai – Karaliaučiaus krašto būrai šią plaktienę kepdavo orkaitėje ir patiekdavo su duona.

Plaktienė su peletrūnais ir namine juoda duona

Keturioms porcijoms reikia:
4 kiaušinių,
50g peletrūnų,
30g svogūnų laiškų,
30g sviesto,
druskos

Peletrūnas yra nuostabaus aromato kvapioji žolė, kuria nuo seniausių laikų Lietuvoje būdavo gardinama varškė, saldūs varškės sūriai, kiaušinienės, plaktienės ir būtinai garinamos, verdamos arba kepamos žuvys. Anais gerais laikais reta šeimininkė neaugindavo savo darže kerelio peletrūnų  (šiandien bepigu, – visose maisto parduotuvėse jie parduodami augantys vazonėliuose arba švieži). Plaktienei peletrūnus nuplikyti pasūdytu vandeniu, nuskabyti lapelius, svogūnlaiškius smulkiai supjaustyti ir šiek tiek pakepinti svieste, suberti peletrūnų lapelius, ant viršaus supilti suplaktus kiaušinius ir kepti visą laiką maišant, kol plaktienę sutrauks. Aptepti naminės juodos duonos riekeles ir patiekti namiškiams – nieko gardesnio nerasite prie karštos arbatos.

 Plaktienė su ragaišiu

Keturioms porcijoms reikia:
2-jų padžiūvusio miežinio ragaišio riekių,
100g morkų,
100g svogūnų,
8 kiaušinių,
200ml pieno,
10g druskos,
30g sviesto arba saulėgrąžų aliejaus

Ragaišį supjaustyti smulkiais kubeliais, morkas nuvalykite ir sutarkuokite burokine tarka. Svogūnus nulupkite ir smulkiai supjaustykite. Kiaušinius suplakite su pienu, pagardinkite druska. Keptuvėje įkaitinkite sviestą arba aliejų. Kiaušinių plakinį išmaišykite su ragaišio kubeliais, tarkuotomis morkomis ir svogūnais, supilkite į keptuvę ir kepkite uždengus dangtį

Dvaro plaktienė su vynu

Keturioms porcijoms reikia:
2-jų česnako skiltelių,
30g lydyto sviesto,
8 kiaušinių,
100g baltojo sauso vyno,
6g druskos,
žiupsnelio maltų muskatų riešutų

Česnaką supjaustykite lakšteliais ir pakepinkite svieste, supilkite kiaušinius, išplaktus su vynu, druska, muskatų riešutais ir kepkite kaip omletą. Patiekite su konservuotais vaisiais.

Vincentas Sakas
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

Views All Time
Views All Time
25
Views Today
Views Today
2
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn