Avys – pamirštas gėrybių šaltinis
Per sovietmetį lietuviai visiškai pamiršo ir jau nebemoka gamintis valgių iš avienos, – šiandien žmonėse yra įsigalėjusi nuomonė, kad aviena nemaloniai kvepia, jos riebalai greitai užšąla ir yra nepageidautini mityboje. Tai visiška nesąmonė, kurią diegia nemokantys gaminti avienos patiekalų, valgių kulinarijos analfabetai. Aviena yra pati geriausia, perspektyvi mėsa, valgiai iš kurios yra lengvai virškinami ir gerai organizmo įsisavinami. Nė pusės šimto metų nespėjo praeiti, kai lietuviai pamiršo, kaip reikia gaminti valgius iš avienos, kad visiškai dingtų nepageidaujami avienos kvapai, o lajus ilgai neužšaltų, taptų skaniu ir aromatingu maistu.
Senovėje lietuviai gana daug augindavo avių, nes jos duodavo daugiausia naudos, iš jų būdavo galima pasigaminti aibes visokiausių maisto produktų. Štai, vien iš avių pieno kiek produktų mokėjo pasigaminti žemaičiai: avių pieną, rūgpienį, nusunktą rūgpienį, padžiovintą rūgpienį ilgesniam vartojimui, avių pieno raugpienį (gaminamą su specialaus raugo pagalba, dzūkai sėkmingai šiam raugui naudojo net rūgštynes); rūgpienio varškę, raugpienio varškę, grietinėlę, grietinę, smetoną (gaminama iš avių pieno raugpienio), grietinės sviestą, smetonos sviestą, saldų sūrį, sūdytą sūrį, sūrį su kartene, kmynais, kraujažole, krienais, mėtomis, dzūkai avių sūrius gardindavo čiobreliais, žvagine, rūgusį pieną – šeivamedžio žiedais, mokėjo gamintis lydytą avių sūrį, fermentuotą sūrį.
Daug ką gali nustebinti lietuviški avienos gaminiai, kurių tikrai nemoka gamintis nė viena Europos tauta, tai ėrtepis – senovėje tošiniuose induose (vėliau keraminiuose) sudėta kepta ėriena ir užpilta lajumi, kad būtų galima ilgam laikyti ir vartoti. Taip paruošta ėriena gerai išsilaikydavo net keletą metų. Žemaitiškas avainis – senovėje tošiniuose induose (vėliau keraminiuose) sudėta virta aviena ir užpilta lajumi, kad būtų galima ilgam laikyti ir vartoti. Taip paruošta aviena gerai išsilaikydavo iki kito avių pjovimo. Būtent, iš šių tošinių indų vėliau atsirado lauknešėliai, nes senovėje žemaičiai šiuos avienos ruošinius nešdavosi į laukus per šienapjūtes ir javapjūtes pietums. Tačiau pats įdomiausias kulinarinis gaminys yra dzūkiškas drėbas – avienos lajuje įvynioti virti smulkinti avienos subproduktai su čiobreliais, kadagiais ir mėtomis, kuriuos dzūkai gamindavosi ilgesniam laikymui, o troškinti krosnyje ir patiekti su grikių koše, pagardinta džiovintais baravykais, nustebins visko pasaulyje ragavusius gurmanus.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com
Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.