Ar moka lietuviai gerti arbatą?

Atsakymas būtų keistokas – žiūrint kokią. Jei čiobrelių, liepžiedžių, ramunėlių, mėtų, laukinių aviečių ar serbentų lapelių arbatą – tai mėgsta ir moka

Atsakymas būtų keistokas – žiūrint kokią. Jei čiobrelių, liepžiedžių, ramunėlių, mėtų, laukinių aviečių ar serbentų lapelių arbatą – tai mėgsta ir moka. Šitas naudingas organizmui ir sveikatai arbatas lietuviai geria jau 2000 metų. Pastebėta, kad dzūkai labiau geria čiobrelių, suvalkiečiai – liepžiedžių, aukštaičiai – ramunėlių, žemaičiai – mėtų arbatas, štai šitas arbatas būtų galima drąsiai vadinti lietuviškomis, arba net ir taip išskirstyti: dzūkiškos, aukštaitiškos, suvalkietiškos, žemaitiškos ir jomis didžiuotis prieš visą pasaulį, o garbius užsienio svečius vaišinti ir stebinti. Gaila, kad tikrosios juodosios ar žaliosios arbatos, tai ne tik paruošti, bet ir gerti lietuviai dar nėra išmokę.

Rusai arbatos gerti nemoka

Lietuvių, nors ir kiek juos per savo „obščepitus“ sovietmečiu mokino rusai, taip gerti arbatą, kaip jie patys geria, taip ir neišmokė, ir labai gerai, nes vieninteliai pasaulyje gerti arbatos nemoka.

Nusikopijavę iš kinų samovarus, rusai visam pasauliui pasiskelbė, kad tai jų nacionalinis virdulys, ir puolė plikinti ir gerti, vėlgi, pradžioje iš Kinijos, vėliau iš Indijos, dar vėliau iš savo okupuotų kolonijų Kaukaze atsivežtą arbatą. Tik gerti arbatos taip ir neišmoko, neišmoko jos paruošti, o tiesiog užplikindavo juodąją arbatą verdančiu vandeniu ir tokią, kaip jie patys vadina „zavarkę“, skiesdavo „kipiatoku“ (virintu vandeniu) ir maukdavo, o ir dabar dar tebemaukia ją kibirais. Rusijos varguomenėje, kalėjimuose ir lageriuose ypač vertinamas „čefyras“, – pakelis juodos arbatos (50 g), užplikintas „kružka“ „kipiatoko“ (250 g).

Beje, „čefyro“ gėrimą „atrado“ komunistinio galvažudžio Stalino laikais į konclagerius suvaryti rusų inteligentai ir mokslininkai. Kad jų nekamuotų alkis, nelaisvė, prižiūrėtojų patyčios ir kankinimai, alinantis darbas, jie arbatos pakelį, t.y. 50 g užplikydavo viena „kružka“ t.y. 250 g verdančiu vandeniu, pritraukdavo 10 minučių, paskui 10 žmonių sutūpdavo palei sieną, į ją atremdami pakaušius ir pro dantis siurbtelėdavo gurkšnį „čefyro“ – gėrimas it kūju trinktelėdavo galvon ir jei ne ši gėrėjų tupinti padėtis, žmogus krisdavo kaip pakirstas. Taip puodukas kelis ratus apeidavo gėrėjus ir po to jie tapdavo „laimingais“, – galėdavo visą dieną tupėti, šlitinėti be jokios pašalinės minties, be alkio, ilgesio ir skausmo jausmo, su beprasmiškai laiminga išraiška veide. Konclagerių prižiūrėtojai, matydami tokį vypsantį žmogelį, sakydavo, kad jis „laimingas, kaip „čainikas“, t.y. jau „prisičefyrinęs“. Tačiau tiek vienas, tiek kitas visoje Rusijoje populiarūs gėrimai jokiu būdu nėra arbata, o tik utriruota samprata apie arbatą.

Anglai gerti arbatą moka
Iš europiečių daugiausiai arbatos išgeria anglai, beje, jie ir geriausiai moka ją paruošti, taisyklingai pasidaryti su pienu, štai, net Anglijos karalienė, nesenai lankiusi Romoje popiežių ir daug triukšmo sukėlusi apie pageidaujamą maistą ir gėrimus, Italijon vežėsi Darjeeling „Earl Grey“ – indišką Dardžilingo arbatą „Kunigaikštis Grejus“. Beje, šitą juodos arbatos mišinį su bergamočių žiedeliais labiausiai vertina ir eiliniai anglai, nors ne ką mažiau išgeria ir specialiai Indijoje gaminamos „English Breakfast Tea“ – angliškos pusryčių arbatos. Galima garantuoti, kad tie, kas kartą paragaus „Kunigaikščio Grėjaus“ arbatos, pagardintos bergamočių aromatu, tas ją pamėgs taip, kaip ir Anglijos karalienė.

Taigi o kaip reikia gerti arbatą?

Pirmiausia, reikia žinoti, kaip ją pasirinkti. Arbata yra baltoji, žalioji, ulongo (raudonoji arba dalinės fermentacijos), juodoji, natūraliai aromatizuota ir presuota (čia nešnekame apie lapačio, matė, medaus krūmo ir pan. arbatas). Aišku, kiekviena iš šių rūšių turi dar daugybę variantų, o pasaulyje jų gaminama net 3000 pavadinimų. Dabar pakalbėkime tik apie dvi – žaliąją ir juodąją.

Sveikiausia arbata – žalioji

Sveikiausia ir naudingiausia yra žalioji arbata, nes ji atpalaiduoja, suteikia žmogui gyvybingumo, mažina tikimybę susirgti vėžiu, skrandžio, žarnyno ligomis, apsaugo nuo infarkto, mažina cholesterino kiekį kraujyje, ypač būtina gerti žmonėms, dirbantiems protinį darbą, vadovaujantiems darbuotojams (patiriantiems stresus), dirbantiems su kompiuteriais, studentams ir moksleiviams.

Rinktis reikėtų japonišką „Sencha“ (Senčia), vėlesnio derliaus „Bancha“ (Bančia), „Kokeicha“ (Kokeičia), „Genmaicha“ (Genmaičia), kiniškas arba Taivano arbatas. Bet svarbiausia – tai kaip jas reikia paruošti? Jokiu būdu negalima arbatos plikinti verdančiu vandeniu!!! Būtina atsiminti, kad visos arbatos yra pritraukiamos ne verdančiu vandeniu, kaip tai daro tik vieni rusai, o taip, kaip daro viso pasaulio žmonės – 80 laipsnių Celsijaus temperatūros minkštu, nechloruotu vandeniu, t.y. kai vanduo prieš verdant pradeda lygtai drumstis – atsiranda oro burbuliukai, bet pats vanduo dar neverda. Puodeliui arbatos imamas nubrauktas šaukštas arbatžolių; jei arbata ruošiama arbatinuke, tai įberiamas dar vienas šaukštelis. Taip užplikius žaliąją arbatą, ji palaikoma 30 sekundžių ir nupilama pirmajam gėrimui, nes pirmasis užpilas yra skiriamas pasigardžiavimui, paskui tos pačios arbatžolės dar kartą užplikomos, pritraukinamos 2-3 minutes ir jau galima mėgautis tikros žaliosios arbatos gėrimu, kuris Kinijoje vadinamas „Subrendusi moteris“. Kinai turi tokias žaliosios arbatos gėrimo taisykles: pirmasis tų pačių arbatžolių užpilas skiriamas pasigardžiavimui, antrasis – pasilepinimui, trečiasis – akims ir ketvirtas – atsipalaidavimui.

Juodosios arbatos pasiūla

Sudėtingiausia yra pasirinkti juodąją arbatą. Čia galima vadovautis tokiu dėsniu – rinktis tai, ką geria anglai arba olandai, tai yra Indijos „Darjeeling“ (Dardžilingo), „Assam“ (Asamo), „Nilgiri“(Naildžiri); Ceilono arbatas, tiktai pažymėtas liūto ženklu ir Nepalo kilmės ženklu, pažymėtas TGFOP, GFOP arba bent jau BLEND raidėmis.

Beje, renkantis juodąją arbatą, būtiniausiai reikia žinoti, ką reiškią ant pakelio sužymėtos raidės, nes jos nusako arbatos rūšį ir gamybos būdą. Gerai tas raides žinodami, visada galėsite pasirinkti tik pačias geriausias arbatas, o ne pirkti dabar rinką užplūdusius prastos kokybės mišinius.

Trečiarūšėms šalims ir žmonėms, kurie absoliučiai nieko neišmano apie arbatą, yra netgi siūloma arbatos atliekos – arbatdulkės popiermaišiuose.

Lietuvos restoranuose, kavinėse ir baruose lankytojams siūlomi arbatdulkių popiermaišiai aiškiai įrodo, kad šių įmonių savininkai patys nesupranta, kas yra arbata bei visiškai negerbia labiau už juos išprususių ir žinančių, kas yra tikra arbata lankytojų.

Turbūt nieko absurdiškiau pasaulyje negalima sugalvoti už arbatos patiekimą Vilniaus maitinimo įmonėse, kai į kavos puoduką, pripiltą šilto vandens įmerkiamas arbatdulkių arba cheminių kvėpėsių popiermaišis, o lietuvaičiai maukia tą „gėrimuką” net su pasigardžiavimu, jiems nė motais, kad tokį „gėrimą“ matydami anglai, olandai, danai vos savo juoką suvaldo, o kiti europiečiai, po šitokio „arbatos“ gėrimo mandagiai atsisako su lietuvaičiais bendrauti, nes koks gali būti verslininkų ar vadybininkų supratimas apie sudėtingus rinkos, ekonomikos, finansų klausimus, jei net paprasčiausios arbatos gerti nemoka.

Lietuviai gerti arbatos nemoka!

Kad lietuviai nemoka gerti arbatos galime įsitikinti kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje, netgi maitinimo įmonėse – baruose, kavinėse ir restoranuose.

Apie tai, kaip lietuvaičiai nemoka paslaugiai aptarnauti savo klientų, jau visame pasaulyje anekdotai pasakojami. Štai, Lietuvos restoranų, kavinių, barų, picerijų valgiaraščiuose kažkokie arbatos neišmanėliai, matyt niekuomet gyvenime nei matę, nei gėrę arbatos pradėjo rašyti apie „plikomą arbatą“ ir „arbatą“ . Tokius dalykus gali „išrasti“ tik mažaraščiai, nesuprantantys nei ką daro, nei ką šneka, žmonės.

Japonijos arbatos specialistas K. Morotusi apie arbatdulkes popiermaišiuse štai ką yra pasakęs : „Arbata popieriaus maišeliuose yra skirta popieriaus mėgėjams, nes ją užplikinus gaunamas 70% popieriaus nuoviras, aš nemanau, kad tai galėtų būti arbata, bet tokių trauktinių mėgėjams verčiau siūlyčiau vartoti panaudotus pampersus, vis tirštesnis nuoviras gautųsi…“ Tai tikrai švelniai šmaikštus pasakymas. Kalbėdamas ne spaudai, jis pabrėžė, kad tuos arbatdulkių popiermaišius galėjo sugalvoti tik prityrę mistifikatoriai žmonėms mulkinti.

Mulkintojai dabar patys mulkinami

Iš tiesų arbatos atliekų panaudojimą tautos mulkinimui buvo sugalvoję sovietų Arbatos instituto specialistai. Jie ir visą gamybos, bei įpakavimo technologiją sukūrė. Apskaičiavimas buvo tais laikais labai racionalus – sunaudojamos visos arbatos atliekos, kuri   rusiškoje ir gruziniškoje gamyboje gaudavosi apie 69%, liaudis gauna labai pigų produktą, patenkinamas milijonų poreikis gerti ypač pigią ir labai blogą arbatą.

Kada sovietai pardavė užsieniui arbatos atliekų popiermaišių gamybos technologiją, tikrai negalvojo, kad 95% šios niekam vertos produkcijos bus realizuojama pačioje Rusijoje. Aišku, arbatą gerti mokančiose šalyse Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, galų gale Rytuose ir Vakarų Europoje, šito broko save gerbiąs žmogus neperka, bet Rusijoje, kur reklama turi pritrenkiantį poveikį, popierinis arbatdulkių nuoviras tapo tiesiog nacionaliniu gėralu, net ir tradicinį samovarinį arbatos gėrimo ritualą Rusijoje į užmarštį išstūmė.

1999 m. Rusijos sveikatos specialistai ištyrė visus į Rusiją įvežamus arbatdulkių popiermaišius ir štai ką nustatė:

Popiermaišių su arbatos atliekomis 80% kainos sudaro mokestis už popierių ir tik 15 – 20% – už arbatdulkes. Tie, kurie tikrai mėgsta ir supranta kas yra tikra arbata, turėtų išmokti bent taupyti savo pinigus.

Nūdienos Rusijos specialistai, ištyrę kokie gaunasi nuovirai nuo arbatdulkių popiermaišių, pateikė dar tokią lyginamąją lentelę:

Arbatos rūšis

Kiek procentų arbatos? Kiek procentų popieriaus?

„Dilmach“
„Lipton Yellow Label“
„Majskij čaj“
„Milford“
„Pickwick“
„Princess“
„Tetly“

30 17
37 25
25 18
14 70
83 63
75 75
82 86

Klaipėdiečiai arbatą gerti jau moka

Kaip matote, net rusai įrodė, kad japonų arbatos specialistas yra teisus, teigdamas, kad gerdami arbatą iš popiermaišių, jūs iš tiesų geriate tik popieriaus nuovirą. Beje, tas pats sakytina ir apie cheminiais kvėpesiais farširuotus popiermaišius.

Jeigu kas net tyčia nenori taupyti savo pinigų, kas apskritai nesupranta apie arbatą, kas jau nebegali nė dienos išgyventi be chemizuoto popieriaus nuoviro tegu ir toliau kaifuoja popieriniu lignininiu nuoviru, bet vaikus negražu prie to pratinti. Jei norite nustebinti ir ypač pagerbti garbius užsienio svečius, ne tik namuose, bet ir savo biuruose turėkite gražius arbatos traukinimo ir gėrimo indus, o svetelius vaišinkite aukštaitiška – liepžiedžių, dzūkiška – čiobrelių, suvalkietiška – ramunėlių ar žemaitiška – mėtų arbata, pasaldinimui duokite tik lietuvišką medų, užkrimtimui – baumkuheną (šakotį), kuris jau yra tapęs mūsų nacionaliniu kepiniu, o, be to, ir ilgiau galimas palaikyti.

Būtina informacija apie arbatą arba, ką apie kokybę byloja raidės ant arbatos pakelio?
SFTGFOP (Special Finest Tippy Golden Flowery Orange Pekoe – ypatinga puikiausia su tipsais (neišsiskleidęs arbatos viršutinis pumpurėlis) auksinė gėlėta oranžinė su pirmuoju, baltais plaukeliais apaugusia apačia lapeliu arbata. Pačios aukščiausios kokybės arbata. Jos kaina prilygsta geriausio Prancūzijos vyno kainai.

Šią arbatą geria tikrieji arbatos vertintojai.

TFGFOP (Tippy Finest Golden Flowery Orange Pekoe). Tai pačios aukščiausios kokybės arbata turinti daugiausiai tipsų – arbatos pumpurėlių.

Šią arbatą geria arbatos žinovai.

GFOP (Golden Flowery Orange Pekoe), tai FOP rūšies arbata, turinti nemažai tipsų.

Šią arbatą geria arbatos mėgėjai.

FOP (Flowery Orange Pekoe – gėlėti oranžiniai lapeliai su baltais plaukeliais. Tai labai geros kokybės arbata iš jaunų lapelių, susuktų į taisyklingą pailgą tipsų (arbatos pumpuras) formą. Šiose arbatose būtinai turi būti tipsai. Labai populiari arbata.

OP Ilgi smailūs lapeliai didesni nei FOP, skinami, kai viršutinis pumpuras jau skleidžiasi.

Populiari arbata.

P arbatą sudaro pirmas, antras ir trečias lapeliai. Jie trumpesni, nei OP, storesni ir blogiau susukti.

Labiausiai perkamos arbatos.

FP (Flowery Pekoe – gėlėti lapeliai). Lapeliai susukti į rutuliukus.

Žemesnės kokybės arbata.

PS (Pekoe Sauchong – lapeliai žemesnės kokybės). Žemos kokybės arbata, pagaminta iš senų ketvirto, penkto ir šešto lapelių   ir stiebo dalių. Prastesnės kokybės arbata, bet kažkodėl tai turi paklausą naujųjų rusų tarpe.

BLEND – juodųjų arbatžolių įvairių derlių mišinys. Labiausiai vertinamas „Earl Grey“–„Kunigaikštis Grėjus“, pagardintas bergamotų aromatu ir žiedeliais.

Mėgiamiausias vidutinės klasės anglų, belgų ir olandų gėrimas.

B (Broken – sulaužyti). Tai rupiai supjaustyti arbatos lapeliai.

Gerai perkama arbata.

BOP (Broken Orange Pekoe). Šiose arbatose yra daugiau estrakcinių medžiagų, jų užpilą greičiau pritraukia, jaučiamas stipresnis aromatas. Vertinamos pasaulio prekyboje.

CTC (Cu Tear Curl – supjaustyti, susmulkinti ir į granules susukti lapeliai)

Šios arbatos yra blogesnės kokybės, bet gerai pritraukia.

DUST arba FANNINGS/FINES – reiškia, kad arbata pagaminta iš sutrūkusių, subyrėjusių lapelių ar jų dulkių. Iš jos gaminamos arbatdulkės popiermaišiuose.

Ši arbata skirstoma trečiaeilėms, ekonomiškai atsilikusioms šalims, kurios gyventojai ne tik neįgali nusipirkti geros arbatos, bet ir nieko apie arbatą neišmano.

Jei ant arbatos pakelio nėra minėtų raidžių, esate apmulkintas, nes ten yra nieko vertas produktas, o ne arbata.

Todėl tikrieji arbatos vertintojai arbatą perka tik specializuotos arbatos parduotuvėse.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

A. Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92
Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt ;
vincentas.sakas@takas.lt