Vilniuje, kaip ir Lietuvoje alus žinomas nuo seniausių laikų, antai net 17 amžiuje rusų pirkliai pirkdavo iš Lietuvos medžiagas alaus gamybai. Tiesa vienu metu pirkti medžiagas iš Lietuvos buvo uždrausta, nes pasak Rusijos bajorų – „est na Litve baba vedunja i nagovarivaet na chmel, s celju navesti na Rusj morovoe poverije.

Pirmosios pramoninės alaus daryklos Vilniuje atsirado antroje XIX amžiaus pusėje, kaip 1860 metais Lukiškėse šalia Tauro kalno gerbiamas to meto pirklys Vilhelmas Šopenas pastatė didelę gamyklą, dabar veikiančią „Tauro“ pavadinimu.

Vėliau tuometiniame Užupyje (dabar vadinamas Markučiais) įsikūrė Iljos Jefimovičiaus Lipskio bravoras. Po 1900 metų Vilniuje veikė ir daugiau alaus daryklų – tai Anilovičiaus, Šeiniuko, Aizenšteino, Rubinšteino, Iceko, Leizoro, Olhevickio bravorai, bei keletas kitų, informacija apie kuriuos neišlikusi.

Bet jau 30-tųjų viduryje „Šopeno“ alaus darykla liko vienintele darykla Vilniuje nusipirkusi kitas daryklas arba privertusi jas bankrutuoti. Tarybiniais laikais ši, pervadinta į „Taurą“, gamykla išliko vienintele iki pat nepriklausomybės atstatymo.

Po nepriklausomybės atstatymo Vilniuje kelis metus gyvavo darykla „G-Vitas“, pradėjo veiklą „Vilkmergės HBH“ darykla (gamybą vykdžiusi Ukmergės rajone). Vėliau atsidarė du bravorai esantys restoranuose – „Būsi Trečias“ bei „Avilys“, Naujojoje Vilnioje 2002 metais gamybą pradėjo „Alusta“.

2001 metais alų virti pradėjo „Sigramos“ bravoras.

Views All Time
Views All Time
2031
Views Today
Views Today
1
0 0