Alų midų gėriau…
Ilgu būdavo laukti saulėgrįžos senajame kaime – tamsūs ir nykūs gruodžio vakarai. Šių dienų miesto žmogų per paskutinį mėnesį ginte pragena nebaigti metų darbai. O vis dėlto retsykiais koks bokalas alaus gerai nuo darbų įtampos atlėgti ar tą žiemišką nuotaiką šalin nuginti. Tad pakalbėkime apie alų, jo gėrimo papročius, jų kilmę. Tiesą sakant, šių eilučių autorius nėra didelis jo gerbėjas, tačiau tokiai temai ryžosi, nes įkyrėjo neišradingos ir tiesmukos alaus reklamos televizoriaus ekrane. Neturinčios nieko bendra su lietuviškomis tradicijomis. Blogiausia, kad net sportą iš to bandoma daryti, rekordus fiksuoti: butelį alaus per tris sekundes!
Taigi apie putojantį ir linksminantį gėrimą… Gaminamas alus iš sudaigintų miežių salyklo, pridedant apynių spurgų; rūgdamas prisisodrina angliarūgštės. Žmonija alų išrado civilizacijos priešaušryje; jo pasigaminti mokėta Egipte ir Babilone jau IV tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą. Iš egiptiečių alaus gaminimo paslaptį sužinojo graikai. Romėnų istorikas Tacitas, I amžiuje rašydamas apie germanus, užsimena, kad ir jie moka išsivirti alaus. Beje, žodis, kuriuo lietuviai vadina šį gėrimą, yra germaniškos kilmės. Savo ruožtu baltų gentys, kurias romėnas pagyrė už uolų žemdirbystės triūsą, alų perleido šiaurės kaimynams – suomių gentims. Bet jiems ne visas technologines alaus gamybos paslaptis perdavė, kai ką ir nutylėjo. Teko šiauriečiams daug ką išbandyti, kol putelės paskanauti pavyko. Visa ta istorija išdainuota „Kalevalos” runomis, pritariant kantele.
Pohjoloje, tolimoje snieguotoje šalyje, rengiamos didvyrio kalvio Ilmarino vestuvės su Osmos šeimininkės jaunąja dukra:
„Verdamas alus iš miežių,
Daromas iš apynių jis,
Be vandens alus negimsta,
Be ugnies neatsiranda…”
Žmonės susivokė, kaip išvirti alų, bet užraugti jo vis nepavykdavo. Dėjo į misą voveraitės atneštų eglės skujų, pušies gurgučių – nerūgsta. Paprašė kiaunės, kad pririnktų putų, išdribusių iš besipešančių piktų lokių nasrų. Viskas veltui – alus vis tiek nerūgsta. Tik bitės atneštas medus įkvėpė gyvybę gėrimui:
„Ir alus pradėjo rūgti,
Jaunas gėrimas pakilo
Vaikščioti beržinėj rėčkoj,
Kubile naujam pukšėti”.
Štai kodėl ir lietuviai sako: „Alų midų gėriau…” –
„Geras gėrimas šaunuoliams:
Moteris jis vertė juoktis,
Gerą ūpą vyrams kėlė,
Linksmino šaunius galiūnus,
O kvailius peštynėm kurstė”
(Just. Marcinkevičiaus vertimas).
Įdomu būtų žinoti, kokius laikus apdainuoja šios runos. Štai keliautojas iš Anglijos Vulfstanas, apie 890 metus lankęsis Prūsijoje, sako taip: „Karaliai ir diduomenė čia geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Aisčiai alaus nedaro”. XIV a. pradžios kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis irgi teigia, kad prūsai geria tik gryną vandenį, midų ir kumelių pieną. Tačiau 1426 metais parašytame Sembos vyskupo Jungės įsake jau barama už alaus gėrimą. Ir ne bet kada, o po išpažinties. Dar uždraudžiama burti iš alaus putos. Taip paaiškėja, kad alus buvo apeiginis gėrimas, anksčiau turbūt vartotas tik per religinius ritualus. Vėlesni šaltiniai mini žmones alų geriant per vestuves, šermenis; taip pat slapčiomis atliekant senojo tikėjimo apeigas. Pavyzdžiui, per sambarius – pavasario ir rudens derliaus šventes – alumi būdavo vaišinamasi ant kalnelių, alkose. Šventę pradėdavo vuršaitis – taip Prūsijos kronikose įvardijamas vaidila. Jis turėdavo išgerti alaus iš plokščio medinio kaušelio keturių dievų – Pergubrio, Perkūno, Svaistiko ir Pilnyčio – garbei. Tų dievų, kurie gali padėti javams užaugti. Vuršaitis alų išgerdavo kaušelio neliesdamas rankomis, sukandęs jį dantimis. Tuščią turėdavo sviesti per petį. Tada vaišindavosi visi apeigų dalyviai.
Lietuvos genčių šventiniai papročiai taip pat liepia pirmuosius alaus šlakelius skirti dievams. Jono Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus”, parašytoje apie 1580 metus, pažymima, kad kažkurią dieną alumi būdavo šlakstomos kiaulės – tai auka jų globėjai Krematai. O pagerbiant Vaižgantą, linų dievybę, apeiginį alaus ąsotėlį turėdavo išgerti aukščiausia kaimo mergina, stovėdama ant suolo. Ir nevalia jai susvyruoti – antraip linai neužaugsią. XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius paliko aprašymą, kaip tuomet būdavo švenčiamas rudens lygiadienis. Ogi susirinkus po stogu šeimininkas su alaus ąsočiu apeidavo visus keturis trobos kampus ir gerosioms namų dvasioms nuliedavo po truputį alaus. Putos užtėkšdavo ir ant durų bei langų – kad blogis nerastų kelio vidun. Šventę vadindavo Alutiniu arba Koštuvėmis.
Taigi ne dirbtinės linksmybės šaltinis buvo alus, o apeiginis gėrimas, lydintis svarbiausias kalendorines ir šeimos šventes.
Lietuviško alaus gamybos būdus išsamiausiai aprašė kraštotyrininkas Vincentas Vaitiekūnas, dirbęs Šiaulių „Aušros” muziejuje. Ar girdėti tokie žodžiai: nalyvotis, cvikis, kerėbla, antalikas, abrė, kipelė, varpstė? Tai alaus darymo rakandai Šiaurės Lietuvoje. O iškoštas alus gali būti visoks: šnekus, raguotas, girtus, apvalus, nusistelbęs, mielių papjautas, smagus, ramus, traškus, apmūsojęs, kirptelėjęs, vangus, nusirinkęs, statines plėšantis…
Apie didelius alaus mėgėjus kaime taip pasako: „Tas jau toks alūdis – jam kad tik pasimurmyti rudskio…” Tokiam: „Šalty miegas, kad alus kubile rūgsta”, „Koks čia ramumas, kad pas kaimyną alus!”
Kiekvienas žmonijos išradimas yra vertingas, bėdos atsiranda tik dėl jų panaudojimo.
Libertas Klimka
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.