Sveikinimas artėjančių Joninių proga
|

Sveikinimas artėjančių Joninių proga

Sveikinu visus Straipsniai.lt portalo lankytojus ir visus mielus redakcijos bičiulius – artėjančių Joninių proga. Artėja iškili, tautiška vasaros šventė – Joninės, kurios mūsų tautoje turi prasmingas, senas bei gilias tradicijas. Tai šventė kurioje susiduria ilgiausia diena bei trumpiausia naktis, kai kūrenami laužai, pinami vainikai ir ieškomas paslaptingasis paparčio žiedas, o jį radusiųjų laukia laimė, meilė ir sėkmė. Sveikinu mielas Janinas bei Jonus su varduvėmis ir visus redakcijos bičiulius su nacionaline švente! Linkiu Jums visiems ieškoti ir surasti savąjį paparčio žiedą, kuris atneštų sėkmę, sveikatą, laimę ne tik šią stebuklingą naktį, bet ir ištisus metus. Tegul Jūsų asmenybės, darbai ir siekiai metai po metų vis gražina ir gražina Jūsų vardus. Tegul iki pirmo saulės spindulio visur skambės juokas, daina, vyraus pakili, šventiška bei bičiuliška nuotaika! Tad šilčiausi sveikinimai skrieja Jonams ir Janinoms, o šių vis dar ypatingai populiarių vardų neturintiems – linkėjimai rasti paparčio žiedą, nešantį laimę.

Paparčio žiedai išsiskleis Joninių nakties danguje
|

Paparčio žiedai išsiskleis Joninių nakties danguje

Joninių naktį Vilniuje bus atgaivintos senųjų amžių tradicijos: magiškas tradicijas keis šiuolaikinė muzika ir danguje degantys paparčio žiedai. Joninių naktis – ypatinga, lydima ugnies, vandens ir augmenijos burtų. Sakoma, jog šią naktį stiprios gamtos jėgos, žydi nežmogiškų galių ir išminties suteikiantis paparčio žiedas. Visoje Lietuvoje kasmet organizuojama šimtai Joninių renginių, kuriama tūkstančiai laužų. Tik niekas negali prisiminti, kada pastarąjį kartą Vilniuje buvo surengta Joninių šventė su daug laužų, ugnies, muzikos ir burtų. Todėl Didžiosios Joninės sugrįžta į Vilnių. Atėjo metas senoms tradicijoms rengtis naują rūbą. Lietuvos sostinėje – Vilniuje, Vingio parke, šių metų birželio 23 d. rengiamos Didžiosios Joninės. Tradicija tapusi Joninių su TV3 šventė šiais metais kviečia vilniečius ir miesto svečius į renginį: šviesiausią metų naktį pasitiksime klausydamiesi įspūdingo koncerto ir žiūrėdami muzikinius fejerverkus. Vingio parko žalumoje bus šiuolaikiškai atgaivintos senųjų amžių tradicijos: visų menų (muzikos, šokio, teatro) sintezė įtrauks žiūrovus į nekasdienes burtų nakties apeigas, gamtos jėgas įkūnys originali scenografija, įspūdingos šiuolaikinės garso bei šviesos technologijų galimybės, šventoji ugnis karaliaus danguje bliko fejerverkų šou pavidalu. Pirmą kartą Vilniuje koncertuos tūkstančius žiūrovų visoje Lietuvoje į koncertines sales sukvietę “Chorų karų” laimėtojai – Raigardo Tautkaus Šampaninis Kauno choras, kuris parodys specialią programą.

Joninės: tradicijos ir papročiai
|

Joninės: tradicijos ir papročiai

Kasmet birželio 22-24 dienomis Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv.Jono vardu. Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų veiksmas vadintas kupoliavimu. Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį. Manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Visiems gerai žinoma, kad Joninių naktį pražysta paparčio žiedas. Lietuviai nuo seno jo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis; supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.

Joninių papročiai
|

Joninių papročiai

Jonìnės – šventė, švenčiama birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža). Šios šventės ištakos Lietuvoje – Rasos šventė, neretai vadinama daugiskaita (Rasos). Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Kai kuriuos jų, negalėdama išginti, Bažnyčia įtraukė į savo apeigas. Išlikę senieji elementai – vandens, ugnies, augmenijos simbolika, tokie papročiai, kaip vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas ir kupoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį ir pan. (išsamiau žr. Rasos). Sukrikščionintose apeigose vietoj karčių-kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės, užuot deginus gyvulines aukas, naudojami gyvulių atvaizdai, statulėlės. Yra paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio”. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir motriškėlės”.

Kernavėje bus švenčiamos Joninės ir fotografuojamas Tūkstantmečio albumas
|

Kernavėje bus švenčiamos Joninės ir fotografuojamas Tūkstantmečio albumas

Trumpąją naktį iš birželio 23 dienos į 24-ą pirmojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje susilies amžius menančios pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos, atskleisiančios visą smagiausios vasaros šventės – Joninių – žavesį. Tradiciškai į miestelį sugužėsiantys svečiai ne tik pramogaus ir naktinės po istorines vietoves, bet ir švęs Lietuvos vardo tūkstantmetį – visuomeninio projekto “LT 1000” palapinėje bus galima įsiamžinti Tūkstantmečio albumui. Projekto “LT 1000″ fotografai trumpiausią metų naktį rekordiniam albumui fotografuos ne tik Jonus ir Janinas, bet ir visus paparčio žiedo ieškotojus, kurie šįkart namo grįš ne tuščiomis, o pasidabinę tūkstantmečio apyrankėmis. „Šios Joninės neeilinės, jos persmelktos tūkstantmečio istorijos, todėl švęsti tikrai yra ką, ne tik Jonams, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Stengsimės įamžinti visus norinčius, nors naktis ir nebus ilga”, – sakė projekto vadovas Arūnas Balvočius. Jo teigimu, visi, patekusieji į vienetinį lietuvių portretų albumą bei pasidabinę specialia apyranke, galės didžiuotis, jog tūkstantmečio Jonines atšventė ne tik siautulingai, tačiau ir su patriotizmo kibirkštėle. Jie prisijungs prie didžiulio būrio tautiečių iš viso pasaulio ir taps Lietuvos vardo tūkstantmečio šventės dalimi. Joninės Kernavės kultūriniame rezervate tradiciškai bus pažymimos triukšmingai ir autentiškai. Slėnyje bus pinami ir Nerimi leidžiami vainikai, skleisis meilės ir vestuvių burtai, vyks įvairiausi žaidimai, degs aukuras bei didysis laužas.

Klaipėdietiškos Joninės buvo visuotinės linksmybės naktis
|

Klaipėdietiškos Joninės buvo visuotinės linksmybės naktis

Nuo seniausių laikų žmonės pažymėdavo saulėgrįžos metą. Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną, birželio 24-ąją, visose šalyse švenčiama viena įspūdingiausių vasaros švenčių, krikščioniškuose kraštuose gavusi Joninių pavadinimą, o lietuvių liaudyje dar vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis. Kaip Joninės nuo senų laikų būdavo švenčiamos Klaipėdoje, paprašėme papasakoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės. “Žinoma, kad Klaipėdoje saulėgrįžos šventė visada buvo didžiausia, masiškiausia vasaros šventė, nors taip pat buvo švenčiamos ir religinės šventės: Šeštinės bei Sekminės. Šiandien gana sunku pasakyti, kaip jos buvo švenčiamos iki XVIII amžiaus, kokie buvo papročiai, ritualai, nes neišliko jokių aprašymų. Šiek tiek daugiau žinoma iš XIX amžiaus, iš tuo metu atsiradusių laikraščių straipsnelių. Nors tai taip pat nėra išsami informacija, nes to meto korespondentai kasdieniams įvykiams ir šventėms skyrė mažai dėmesio. Visgi iš jų sužinome, kad XIX amžiuje Klaipėdos Joninių šventės tradicijos ir papročiai labai skyrėsi nuo kaimo žmonių šventimo. To meto spaudoje aptikome žinutę, kad klaipėdiečiai labai džiaugėsi pradėję Jonines švęsti “A la Dancig”, t.y. pagal Gdansko miesto papročius. Buvo tradicija Jonines švęsti ten, kur yra šiek tiek gamtos. Mieste tuo metu buvo labai mažai medžių. Apsodintos buvo tik Liepų alėja, Danės krantinė, didesnis parkas buvo prie Šaulių namų (dabartinis Muzikos centras).

Joninės Jonavoje
|

Joninės Jonavoje

Joninės Jonų ir Janinų sostinėje, svarbesnės už Naujuosius Metus. Taip buvo rašoma dutūkstantaisiais metais, dienraštyje “Kauno diena”. Jonavoje Joninės pradėtos švęsti 1989 metais slėnyje prie pirmojo Varnutės tvenkinio, kuris vėliau buvo pavadintas Joninių slėniu. Eilę metų šį šventė nedaug kuo skyrėsi nuo kitų švenčių. Gal būt tik tuo, kad buvo kviečiami prestižiniai Lietuvos ansambliai: dainų ir šokių ansamblis „Lietuva”, „Nemunas”, ansamblis „Armonika”. Kultūros centro darbuotojai, buvo ieškojimų kelyje. 1994 metais šventės scenarijuje atsiranda pagoniškų papročių fragmentai. 1997 metais Joninės organizuojamos kartu su dainų ir šokių ansambliu „Lietuva”. Šventėje, išlaikant Rasos šventės tradicijas, didelis dėmesys skiriamas apeigoms, kurios sudedamos į misteriją „ Esame baltai”. Misterijos metu atliekamos kupoliavimo, saulės pasveikinimo apeigos, meldžiamasi ir aukojama pagoniškiesiems dievams (Žemynai, Perkūnui, Gabijai), atliekami įvairūs burtai (vainikėlių plukdymas, šokinėjimas per laužus ir pan.). Šioje dalyje dalyvauja apie 600 dalyvių (šokėjų, muzikantų, aktorių, dainininkų). 1998 metais pirmą kartą iš Joninių organizuojama tiesioginė radijo transliacija „Pūko” kanalu. Kasmet tiesiogines transliacijas ruošia Lietuvos radijas. 1998m į šventę atvažiuoja pirmieji užsienio šalių kolektyvai. Per septynetą metų šventėje dalyvavo kolektyvai iš Kroatijos, Italijos, Baltarusijos, Austrijos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Čekijos ir kitų šalių.

Joninės – viena gražiausių vasarvidžio dienų
|

Joninės – viena gražiausių vasarvidžio dienų

Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė pagal baltiškąją tradiciją vadinama Rasos švente arba Kupolinėmis, o katalikų bažnyčios liturgijoje – šv. Jono Krikštytojo gimimo švente. Šiandien, tiesa, gražūs baltiški pavadinimai gerokai primiršti. Kad ir kaip ten būtų, Joninių laukia, jas švenčia ir paparčio žiedo ieško ne tik varduvininkai. Senovėje Joninių išvakarėse moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles, nes anuomet tikėta, kad surinktos žolės turi gydomąją galią. Viena jų – jonažolė, neva išgydanti net 99 ligas. Tuo tarpu netekėjusios merginos pindavo vainikus iš devynių ar dvylikos skirtingų žolynų. Nusipynusios po du, vienu pasipuošdavo, o kitu spėdavo ateitį. Per Jonines ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui – jis turi galią apvaisinti žemę, suteikti jėgų, todėl Joninių išvakarėse arba ankstų rytą, prieš saulės patekėjimą, žmonės eidavo į upes ar ežerus maudytis – sergantieji tikėdamiesi pasveikti, o sveikieji apsisaugoti nuo ligų, sustiprinti sveikatą. Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventę visada lydėjo burtai bei magija. Ligi šių dienų didžiausią paslaptį slepia naktis. Ir anksčiau, ir dabar vidurnaktį švenčiantieji Jonines eina ieškoti paparčio žiedo – laimės ir aiškiaregystės simbolio. Sakoma, kad jį radęs, įgyja antgamtinių jėgų, tampa protingas, laimingas ir turtingas, girdi kitų mintis ir supranta gyvulių kalbą. Žmonės taip pat tikėjo, jog saulė ir ugnis per Jonines įgyja ypatingą reikšmę.

Joninės jau laisvos!
|

Joninės jau laisvos!

Pats vasarvidis… Saulė dangaus skliaute užsibūna 17 valandų ir 18 minučių, įkopia į pačią mitinio dangaus kalno viršūnę. Gamta kvieste kviečia pasigėrėti kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Tad ir tradicinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais. Iš to ir per šventę atliekamų veiksmų sakralumas. Dabar težinome jų nuotrupas, tiktai tai, kas neišdilo iš tautos atminties. Arba kas buvo užrašyta istoriografiniuose šaltiniuose; beje, dažniausiai pabarant paprastus žmones už senojo tikėjimo apeigas, išvirtusias netikusiais papročiais. Mūsų laikais daugelis žodį “šventė” sieja su veiksmažodžiu “švęsti”, suteikdami jam pramogos, poilsio, linksmybių prasmę. Tačiau įsimintina ir malonius prisiminimus paliekanti yra ta šventė, kurioje gebėta suderinti ir sakraliąją, ir linksmąją dalis. Tad kaip dabar bus švenčiamos Joninės, su dideliu triukšmu paskelbtos valstybine švente? Kokie papročiai atėjo iki mūsų dienų, ką galima teikti masiniam kultūros renginiui?

Joninės ir Rasos – praeities, dabarties ir ateities apmąstymai
|

Joninės ir Rasos – praeities, dabarties ir ateities apmąstymai

Jau eilinį kartą žmonės Punsko krašte susibūrė švęsti Joninių. Švęsti? Gal per daug pasakyta, kalbant apie kelis šimtus susirinkusių birželio 22 dieną prie Seivų ežero. Jeigu švente laikysime vidinį džiaugsmą, išgyvenimus, įsigilinant į dainų posmus ir atskirų eigos dalių prasmę, tai tokią šventę tikrai pergyveno „Gimtinės”, „Alnos”, „Šalcinėlio” dalyviai, Vidugirių mokiniai, Punsko mokyklos folkloro grupė ir „Nalšios” ansamblis, atvykęs iš Vilniaus. Per keliolika metų nepavyko įtraukti aktyviai dalyvauti renginyje ne ansambliečių. Nors šiemet prie burtininkės susispietė ne tik ansamblių jaunimas, bet ir šiaip atvykęs. Gal taip labai jau esame nutolę nuo šaknų, kad nebekyla noras įsijungti. Norime tik stebėti, kas vyksta, pabūti tarp savo bičiulių ir pasėdėti prie bokalo alaus. Jonines sumanyta švęsti prieš 20 metų pagal senąjį lietuvišką kalendorių. Tai buvo ramuviečių judėjimo Rasos scenarijus, kuris per kauniškį Albiną Vaškevičių pateko ir į mūsų rankas. Reikia pabrėžti, kad pirmoji Rasos šventė įvyko Kernavėje 1967 m. Tai buvo tautinio ir kultūrinio judėjimo pradžia, siekiant vaduotis iš sovietinės ideologijos varžtų. Šventės rengėjai pasiryžo remtis autentiškomis liaudies dainomis, gaivinti senąsias šventės tradicijas, atsiribojant nuo sovietinių festivalių, stilizuoto folkloro.