Žiemos pradžioj užpuolę šalčiai nuskaidrina ir nusodina rudenį sukeltus, sudrumstus upių vandenis. Tačiau pirmas šaltukas, kaip dažnai būna pajūrio krašte, neužsilaiko ilgai.

Pūsteli vakarų ar pietvakarių vėjas, ir vėl iš kažkur išlenda drėgnas rudenėlis. Oras gan žvarbus, bet pliusinė temperatūra muselininką kviečia prie upės. Tad verta pabandyti. Įdomiausia dabar žuvis – per rudenį neprisisotinęs kiršlys.

Atvykus prie upės, nereikia užsimiršus skubėti prie įprastų vietų, kur žvejota rudenį ar net vasarą. Dabar stambus kiršlys, nors ir alkanas, bet atsargus. Dar labiau atsargus, kad plaukioja vos pastebimoj tėkmėj; duobikėse, kur ant upės dugno sugulę vėjų nuplėšti medžių lapai; žemiau slenksčių, išplatėjimuose ant smėliuko ar žvirgždo; šalia pajuodusių šėkštų arba už jų. Lėtoj tėkmėj, kad ir puikiai surišta muselė, kiršlys gali į ją nekreipti jokio dėmesio, nes lengva atskirti apgaulę. Tad sunkiausia – kokią muselę pasiūlyti?

Šiltą žiemą virš vandens maža skraidančių mašalų. Vienas kitas. Todėl sausa muselė netinka, labiau šlapia. Nedidukė. Surišta ant 16-18 numerio kabliuko; spalvos labai nykios, drumzlinos. Geriausiai pilkos, mėlynai pilkos, plieno spalvos, net juodos. Jei ir yra kokia ryškesnė detalė, ji labai mažytė.

Pati muselė, užmesta skęstančiu muselinės šniūru, turi būti kuo arčiau dugno ir iš lėto leistis pasroviui šmirinėjančių kiršlių link. Tolimų metimų reikia vengti. Geriau trumpi, tikslūs, kad išeitų kuo natūraliau pravesti. Jeigu iškart nepavyko, reikia pabandyti dar. Paskum nueiti prie rėvų. Gal iš jų nebus pabėgę neįskaitiniai kiršliukai. Vis palinksmins niūrią žiemos dieną.

Be šlapios muselės, sėkmingą gaudymą garantuoja sunkinta nimfa ar šoniplauka. Jomis žvejoti reikia kaip ir su šlapia, tik čia nereikia vengti trumpų, staigių patempimų. Ypač bandant šoniplauka. Šie šuoliukai primena jos natūralius judesius. Jei vanduo su „dūmeliu“ ir dangus apsiniaukęs, geriau nimfos didesnės su bronzinėmis galvutėmis, ryškesnių spalvų. Skaidriame vandenyje, saulei šviečiant – mažesnės, tamsesnės, vos pastebimos.

Šoniplaukų imitacijų sėkmingiausios spalvos: žalia matinė, žaliai geltona, žaliai ruda, oranžinė-geltona, ruda-smėlio spalvos. Įdomiausia imitacija – tai lenktu rudos ir oranžinės spalvos kūneliu, papuošta ruda vištos plunksna per visą liemenėlį; kūnelio nugarėlė tamsiai pilka; galvutė raudona, su juoda akute. Tokia šoniplauka lengviausia suvilioti žuvis, kai šiek tiek kilstelėjęs vanduo, paplauna jas iš po akmenų, kerplėšų, rąstgalių, kur, srovės nešamų, laukia nesulaukia kiršliai.

Šiltą žiemos dieną kartais netikėtai upės sietuvėlėj bumbteli. Menkas, nedrąsus verpetėlis. Toks lyg netikras. Tačiau verta prie jo „prikibti“. Šlapią plieno spalvos muselę reikia atsargiai nutupdyti truputį aukščiau matyto burbulo. Ir galbūt netikėtas bus timptelėjimas. Jei nepražiopsosi, energingi besipriešinančios žuvies smūgiai primins sėkmingas rudens žūklės dienas, kai ne vienas stambus kiršlys buvo priverstas palikti atvėsusius upės vandenis.

Views All Time
Views All Time
1888
Views Today
Views Today
1
0 0