Susitikimai su girios karaliais
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas”, „Kauno diena”, „Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Dubravos girioje vėl pagausėjo briedžių. Šį sezoną vieną netgi sumedžioti planavome, bet nebuvo leista – turi briedžių padaugėti visame Kauno rajone. Kol į girių karalių taikytis su muškieta negalima, prisiminkime tuos laikus, kai briedžių girioje gyveno 5-6 kartus daugiau nei leidžia dabartinės kanopinių žvėrių tankumo normos. Kai Dubravos girioje briedžių gyveno daug, susitikti su jais kartais tekdavo gana neįprastomis aplinkybėmis. Retas kuris girios galiūnas bijodavo žmonių, nors ir buvo medžiojamas.
Briedė sodininkė
Įjunko briedė su briedžiuku girioniškių kolektyviniuose soduose lankytis. Po pietų ir atsiveda briedžiuką į sodus sultingų kultūrinių veislių aviečių, obelų, kriaušių lapų pašlemšti, vieną kitą daržovę krimstelėti. O soduose triūsiantiems žmonėms, ypač su vaikais, neramu: ką žinai, kokios mintys tos girių karalienės didelėje galvoje sukasi?
Nors daugumos Girionių gyvenvietės vyrų – patys medžiotojai, pristojo prie manęs, kad briedę pagąsdinčiau ir iš sodų išvaryčiau, nors aš pats to kolektyvinio sodo sklypelio ir nebuvau gavęs. Ką gi, reikia, tai reikia. Pavakarop girios gražuolę aptikau miškų mokslininko Stasio Tuminausko sklypelyje aviečių lapus beskabančią. Briedžiokas trypinėjo už tvoros nepajėgdamas jos peršokti.
Du šovinius buvau užsitaisęs vien tik tvirtai sugrūstais veltinio kamščiais. Prie avietes dorojančios briedės priėjau gal per 7-10 žingsnių. Skeltanagė gražuolė nustojo šlemšti aviečių lapus ir pažiūrėjo į mane suglaudusi ausis. Suglaustos žvėries ausys – negeras ženklas. Pradėjau kalbinti gražiuoju, kad išeitų iš sodo teritorijos. Nesupranta. Iššaunu į priekinę koją žemiau kelio sąnario. Briedė pasisuka, pakelia tą koją, į kurią taikiausi, pakrato ir laiko pakėlusi. Antrą šūvį šaunu į orą pro pat briedės galvą. Girių karalienė pamažu prarisnoja pro mane, vis pakratydama muštą koją, bet nubėga visai į priešingą pusę nei už tvoros nerimdamas bėginėja briedžiukas. Dar kartą iššaunu į viršų jau tikru šoviniu. Šio šūvio garsas daug stipresnis. Briedė pagreitina riščią ir per plentą nutapnoja į Kauno marių mišku apaugusią pakrantę. Briedžiuką susiras.
Po to kurį laiką soduose briedė nesirodė.
Į briedį – obuoliais
Tada ir šernai dar su saule į javus išeidavo. Dar visiškoje šviesoje sėdėjau mišiniu užsėto lauko viduryje prie Viršužiglio. Ką tik buvome „išradę” pastatomus bokštelius: prie lėkštinių akėčių lėkštės privirindavome tris metalinio vamzdžio galiukus, į kuriuos įkišdavome karteles – ir bokštelis paruoštas. Prie vienos storesnės kartelės dar prikaldavome skersinius, kad lengviau būtų į bokštelį įlipti. Mano bokštelio dvi be skersinių „kojos” buvo silpnokos, padarytos iš patręšusių plonų juodalksniukų. Bet dirbdamas miško selekcijos baruose buvau pripratęs karstytis po pačius aukščiausius Lietuvos medžius su įvairiais prietaisais, o dažnai ir be jų, tad nekreipiau dėmesio, nes užlipti tereikėjo be trupučio tris metrus.
Buvo gal rugsėjo pradžia, mišinys dar buvo neiškultas. Kišenes prisikimšau rudens dryžuotųjų. Vos tik patogiau įsitaisiau bokštelyje, sutraškėjo, supyškėjo miškas ir, nė šautuvo užtaisyti nespėjau, į lauką išdribsėjo stambuolė briedė su briedžiuku. Buvo dar visai šviesu ir briedė tikriausiai pamatė mane bekybantį ore virš mišinių lauko. Tais laikais retas kuris briedis nuo žmogaus bėgdavo, tad ir šioji girių gražuolė iškėlusi galvą patraukė tiesiai prie mano bokštelio. Tais matais kaip tik po girią vaikštinėjo viena agresyvi briedė, kuri ne vieną medkirtį į eglę įlaipino: nejaugi čia ta pati, o gal ta iš sodų išvaryta. Visai nejauku pasidarė.
Pamažu, aukštai kilnodama kojas briedė priėjo prie bokštelio 5-7 žingsnių atstumu. Briedžiukas buvo baikštesnis ir stoviniavo per daug nenutoldamas nuo miško pakraščio. Pabandžiau briedę pakalbinti: gal jo nesupranta, kad čia žmogaus esama, parodžiau šautuvą, kad žinotų, aš dar ir medžiotojas. Nebijo. Stovi ir karpo ausimis. Nebuvo kas daugiau daryti: išsitraukiau iš kišenės trejetą didelių obuolių ir nutariau jais apmėtyti įžūlią skeltanagę.
Pirmasis obuolys pataikė briedei į šoną, bet ji nesureagavo. Antruoju metimu pataikiau į galvą. Žvėris galvą kiek krestelėjo ir dar žengė žingsnį artyn. Visai nejauku pasidarė, tad trečiu obuoliu, kiek jėgos beturėdamas, trenkiau briedei tiesiai į nukarusią viršutinę lūpą. Tačiau, labai smarkiai užsimodamas loštelėjau atgal. Neišlaikiusi svorio, lūžo viena lėkštinio bokštelio koja. Su triukšmu žnegtelėjau žemėn, pamiršęs briedę. Išsigandau, kad nedrioksteltų atsitiktinis šūvis. Tačiau viskas baigėsi laimingai: šautuvas dar buvo neužtaisytas, briedė triukšmo išsigandusi, pabėgo, o aš, nors ir skaudžiai susitrenkęs sėdynę, šiaip taip medžiokliniu peiliu nusipjoviau tvirtesnius pagalius bokštelio kojoms ir iki mėnulio patekėjimo dar sėkmingai sulaukiau šernų.
Valstiečių laikraštis, 1998 12 29
