Snaigyno ežeras, įsiterpęs tarp Trikojo (garsėjančio savo lynais) ir Veisiejo ežerų, mums buvo visiškai nežinomas vandens telkinys. Beje, kaip ir mūsų pažįstamiems žvejams. Kažkur kažkas kažkada sakė, jog šiame ežere galima sugauti rekordinių karšių. Žinoma, liepa ne pats geriausias mėnuo šioms žuvims gaudyti, tačiau mūsų trijulė buvo apsirūpinusi visais įmanomais žūklės įrankiais, masalais bei jaukais.

Žvejo svajonės dažnai neišsipildo, bet kartais tikrovė pranoksta lūkesčius.

Veisiejų miestelyje susitinkame su mūsų vedliu – sodybos ant Snaigyno ežero kranto šeimininku. Dar keletas kilometrų miško keliukais ir pro aplytus “Golfo” langus išvystame įspūdingą statinį. Medinė troba savo išore labai primena bajorės namus iš animacinio filmo “Apie žvejį ir auksinę žuvelę”. Nežinau, kaip ten toje pasakoje, bet čia šeimininkai pasirengę priimti net įnoringiausius svečius. Dengtos terasos su vaizdu į ežerą, edvi virtuvė su visais patogumais gali sužavėti ne tik eilinį meškeriotoją, bet ir jo aikštingą žmoną. Jaukūs penki dviviečiai miegamieji (po 90 litų kiekvienas) talpina 20 žmonių. Pastato viduje esantys tualetai, pirtelė, dušas su šiltu ir šaltu vandeniu sodybai teikia panašumo į viešbutį. Norintieji pasportuoti gali naudotis treniruokliais, krepšinio aikštele, skersiniu ir net bokso kriauše. Visą šį patogumų rinkinį vainikuoja didelis lauko židinys po stogu ir laužavietė. Norintiems šeimininkai gali išrašyti sąskaitas. Internete informacijos apie šį pasakų namelį galite rasti adresu: www.atostogos.lt (Julijos Juodienės sodyba).

Lietus po truputį rimsta, todėl turime viltį pažvejoti per naktį. Įsikūrę skubame prie ežero.

Dalius su Audrium šoka į valtį ir echolotu ima matuoti ežero gylį bei ieško žuvų susitelkimo vietų. Aš tuo metu, pasigaminęs jaukus, bandau žvejoti nuo čia pat priešais sodybą esančio liepto. Pasirinkimo, tiesą sakant, neturiu – pakrantės gana gausiai užžėlę nendrėmis. Švysteliu dugninę ir jaučiu, jog svarelis ilgai grimzta, kol pasiekia ežero dugną. Gylis įspūdingas. Tą patį patvirtina krantan sugrįžę draugai. Apiplaukę dalį įlankos, jie kaip tik priešais lieptą aptiko 18 metrų duobę. Pradeda temti, todėl jiedu taip pat nutaria palaikyti man kompaniją. Lieptas platus – laisvai išsiteksime visi.

Kaip visada pirmąją žuvį ištraukia Audrius. Poros šimtų gramų kuoja susigundė konservuotu kukurūzu. Man kimba vien aukšlės, suviliotos pirmųjų jauko rutulių. O štai Dalius “išlupa” neblogą kuojytę.

Visiškai sutemo, lietus liovėsi, tačiau aukšlių ataka tebesitęsė. Jų buvo visur: paviršiuje, viduriniuose sluoksniuose ir net prie pat dugno. Dvi aukšlikes, pakabintas ant 1 nr. kabliukų, nusviedžiau kiek galima toliau – į duobę. O gal…

Sakoma, jog žmogus gyvena tol, kol turi viltį, tačiau juk visas žvejo gyvenimas ir yra viltis.

Aukšlės kažkur dingsta ir jas pakeičia plakiukai. Pradžioje “rubliniai”, vėliau – kiek didesni.

Staiga mano dugninės viršūnę suvirpina smūgiai. Nenutuokiu, koks naktinis plėšrūnas kėsinasi į vargšę aukšlytę, todėl nežinau, kaip elgtis: pakirsti tuoj pat ar leisti įryti grobį. Kertu ilgai nelaukęs. Nepavyko – aukšlė tebekabo ant kabliuko, tačiau aplamdytais šonais. Trijų ekspertų komisija nustato, jog tai ungurio darbas.

Ir vėl panašus kibimas. Šį kartą atleidžiu valą ir kantriai laukiu. Nusprendęs, jog jau laikas – smagiai trukteliu meškerykočiu. Pajuntu besipriešinančią žuvį, tačiau ši vėl pasprunka. Matyt, išlaukiau nepakankamai ilgai, ir ungurys gerai neįrijo stambaus masalo ir didelio kabliuko. Daugiau nebekimba – prasideda ilgoji naktinė pertrauka.

Paryčiui vėl du kartus užkimba ant aukšlės. Tačiau šį kartą kažkas lyg peiliu nurėžia valą. Dantytosios plėšrūnės išdaigos. Tai verčia sunerimti spiningo mėgėjus – Dalių ir Audrių.

Prašvinta ir prasideda tikras žuvų šou. Kuojos, plakiai ir nedideli karšiukai įvertino jaukus ir lenktyniaudami tarpusavyje nardina mūsų plūdes. Sliekais, musės lervomis ir kukurūzais žuvys malšina žvėrišką savo apetitą.

Pirmasis įtampos neišlaiko Audrius ir kviečia trauktis iš šios nelygios kovos lauko ir geriau plaukti spiningauti. Nors geriausios ryto valandos ir praėję – aš susigundau.

Besiirstydami stebime echoloto ekraną. Ežeras stebina savo gyliu. Gausybė duobių, kurių gylis – 10-15 metrų. Kai kuriose jų susitelkę stambių žuvų būriai.

Spiningauti nesiseka. Vos dvi per puskilogramį perkopusios lydekaitės susidomėjo pilkais riperiukais.

Snaigyno ežeras didelis, žuvies daug, tačiau laiko stoka verčia mus sukti kranto link. Galbūt dar pavyks prakalbinti vietinį žvejį, kurį matėme sėdintį valtyje įlankėlėje netoli mūsų sodybos.

Solidaus amžiaus vyras į mūsų pasiūlymą pasišnekėti sureaguoja geranoriškai. Jo krepšys pilnas solidžių kuojų. Senolis jaukina kviečiais ir gaudo ant… kolorado vabalų lervų.

Niekas negali pasakyti tiek daug apie vieną ar kitą vandens telkinį, kiek vietiniai žvejai. Per ilgus gyvenimo metus sukaupta žvejybinė patirtis ir iš kartos į kartą perduodamos žūklės paslaptys turi neįkainojamą vertę kiekvienam žvejui – tiek pradedančiajam, tiek šilto šalto mačiusiam profesionalui.

Senasis Vitas Riekus pasirodė esąs puikus pašnekovas. Pirmieji jo pasakojimo žodžiai – “vyrai, čia tokios žuvies yr, kad pamačius iš valties iššoktumėt”, – mus ypač suintrigavo. Pasirodo, šiame ežere yra didelių šamų. Senolio kaimynas ant gumos buvo pakabinęs vieną, tačiau tas pasirodė besąs kaip maišas bulvių ir išleidęs burbulus pabėgo. Lydekų taip pat yra nemenkų. Snaigyno ežero neoficialus rekordas – 11 ir 14 kilogramų lydžiai, tačiau mūsų pašnekovo sugautos lydekos būna “tik” 5-6 kilogramų. Žvejoja lydekas velkiaudamas ant sunkios blizgės vidury ežero. Geriausias kibimas – rugsėjo ir spalio mėnesiais. Ežere dar gausu didžiulių ešerių. Kilogramo svorio rainuotis čia ne stebuklas. Vitas mus tikino, jog šiame ežere tinklu sugavo 4 kg ešerį. Sako, visas kaimas bėgo žiūrėti. Štai sterkų Snaigyne nėra – niekas neprileido.

Žuvingas ežeras buvo anksčiau, toks jis liko ir dabar. Tarybiniais laikais Metelių žūklės ūkis valkšnas po 9-11 tonų traukdavo. Dabar “elektrikai” pasidarbuoja. Bet ne vietiniai, o iš kitur atvykę. Senasis Vitas Riekus turi žvejo bilietą, todėl kartą brakonierius sudrausti bandė, tai vos kulkos negavo.

Pagrindinės Snaigyno ežero žuvys yra kuojos ir karšiai. Asmeninis senolio rekordas – 1, 2 kg kuoja, o tokių, sako, čia yra daug. Pastoviai jaukinant 6-7 m gylyje galima sugauti karšių-monstrų po 5-6 kilogramus. Vitas matė tinklais sugautą 9 kg (!) karšį. Kiti jam pasakojo, jog sužvejojo net 11 kg (!!) plačiašonį. Mūsų pašnekovas kukliai prisipažino, kad jo sugautas karšis svėrė “tik” 6, 5 kilogramo. Labai jau gudrūs ir sunkiai sugaunami tie Snaigyno ežero karšiai.

Plaukioja čia dar ir ungurių, sveriančių iki 1, 5 kilogramo. Be to, greit prasidės didelių raudžių metas. Vos tik žolės pradės “sėst”.

Nuo tokios gausybės informacijos net diktofonas užkaito, o baisingo dydžio žuvys niekaip netilpo mūsų vaizduotėje. Atsisveikinę su vieninteliu vietiniu tikru žveju Snaigyno ežere, mes susiruošėme namo. Dar būtumėme mielai pasilikę ir bandę sugauti pabaisą-karšį, tačiau juk jūs, mieli skaitytojai, laukiate mūsų reportažų.

Dideli, labai dideli tie Snaigyno ežero turtai.

Views All Time
Views All Time
9364
Views Today
Views Today
2
0 0