Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas“, „Kauno diena“, „Tėviškės žinios “ ir kituose leidinuose.

***

Vasara. Baigėsi karštas birželis, įpusėjo karšta liepa. Po miško pievas vakarais bliaudami laigo stirnas besivaikydami stirninai. Nerimsta medžiotojai. Nors ir mažai licenzijų stirninams nušauti gavę, sėdi jie vakarais bokšteliuose, laukia gražuolių ožių, uodus šerdami.

Patiko viena Dubravos girios pieva ir man. Bokštelyje atsisėdu dar su šviesa. Karštyje vangiai čiulba strazdai, vieną kitą posmelį užtraukia kikilis, čirpia geltonoji starta. Jau po Petrinių, bet dar keletą kartų skardžiai užkukuoja gegutė, dar čirpia margieji žiogeliai ir jau pradeda savo smuikus derinti žiogai…

Tačiau pagrindiniai šios miško pievos paukščiai – griežlės. Saulei tik tik nusiritus už eglių viršūnių, garsiai užtraukia viena po karklų krūmu – visai prie bokštelio. Jai tuoj pat atsiliepia kaimynė, įsitaisiusi už kokių pusantro šimto metrų. Pirmoji pabėgėja kaimynės pusėn pusę jas skiriančio atstumo ir abi griežlės, besistengdamos perrėkti viena kitą, ilgai džerškia, matyt, prie savo teritorijų ribos. Tačiau iki peštynių neprieinama: maniškė po kiek laiko sugrįžta ir vėl įsitaiso po savo krūmu prie bokštelio. O tuo tarpu jau gerokai toliau pievos gilumoje užtraukia trečia griežlė… Kelių hektarų miško pievoje suskaičiuoju iki šešių džerškiančių griežlių patinėlių. Rėkia jie, išsidėstę beveik tolygiai po visą pievą: pasidalijo teritoriją ir dabar skelbia visiems, kad ji jau užimta. Labai dažnai vienu metu rėkia dvi-trys ar net keturios griežlės, vis pasikeisdamos – vienos stabteli, kitos užtraukia. O toji, kuri prie pat bokštelio, rėkia daugiausia ir garsiausiai, užstelbdama savo balsu viską – neišgirsi, kada lengvais žingsneliais į pievą išrisnos stirninas. Štai jis, gražuolis, jau pievos viduryje. Pamažu risnodamas, nukanda vieną kitą žolės viršūnėlę, purtosi nuo įkyriai puolančių uodų. Deja, kaip ir kitais vakarais, jis perbėga pievą, nepriartėjęs per šūvio atstumą, ir pasislepia biržėje prižėlusiose avietėse bei dilgėlėse. O iš paskendusio rūke pievos pakraščio „išplaukia“ briedis. Girios karalius drąsiai žengia į pievos vidurį ir skabo nenušienautą žolę. Pasižiūriu per žiūronus: trečiametis patinas, o vietoje ragų dar pūpso stori oda aptraukti gumbai. Per valandą, beėsdamas žolę, briedis prieina visai arti ir ilgai stovi iškėlęs galvą prie griežlės krūmo, augančio gal dešimt metrų nuo bokštelio. Tačiau griežlė briedžio neišsigando: rėkia ir rėkia. Rėkia visi šeši šešių „griežlių pievos“ paukščiai.

Nors yra išlikę iš senų laikų Dubravos girios pievų pavadinimai (kai kurie iš jų kažkodėl slaviški: „Dvornaja“, „Lūgas“), sau aš susigalvojau naujus. Prieš keletą metų vieną miško pievelę pavadinau trijų elnių ir trijų briedžių pieva. Tada man besėdint ant žaiginio ir laukiant stirnino, į rūku tvinstančią pievą tarsi sulėtintame filme iš vienos pusės „išplaukė“ trys elnių patelės, o iš kitos – trys briedžiai: patinas ir patelė su antramečiu jaunikliu. Anoje pievoje šeši stambūs kanopiniai žvėrys, o šioje – šešios griežlės.

Ko gero, paskubėjo ornitologai įrašyti griežlę į Raudonąją knygą. Tiesa, profesorius T.Ivanauskas jau prieš 34 metus, kai teko laimė klausytis jo paskaitų Žemės ūkio akademijoje, sakydavo, kad griežlės baigia išnykti. Tačiau profesorius tada jau truputį neprigirdėdavo. Matyt, jam retai jau tekdavo pabuvoti vakaro sutemų gaubiamose vasaros pievose. O griežlių dar daug. Vasaros vakarais jos rėkia ir laukuose, ir miško pievose, žolių prižėlusiose kirtavietėse, netgi Kauno pakraščiuose – prie miesto naujai prijungtuose laukų plotuose.

Žinoma, nieko baisaus, kad apsidraudžiant griežlė įrašyta į Raudonąją knygą, nors tas įrašymas nieko ir neduoda. Vis tiek jokių priemonių griežlių, kaip ir daugelio į Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų, pagausinimui nesiimama. O ir ką čia begalima nuveikti? Griežlės, nepriklausomai leidžiama ar ne, vis tiek nemedžiojamos. Pievas šienaujant jų žūsta nedaug. O šiais laikais didesnė pievų dalis (miške beveik visos) apskritai lieka nenušienautos. Pavasarį, kai tokios pievos dega, griežlės dažniausiai dar nebūna iš dausų „parėjusios“. Žodžiu, gyvena šios pievų slapukės savo gyvenimą, suteikdamos mums malonumą klausytis jų džerškimo vakaro sutemose snaudžiančiose pievose. Ir belieka tikėtis, kad taip bus amžinai ir tada, kai bokšteliuose sėdėsim ne mes, o kiti medžiotojai…

Tėviškės žinios, 1999 07 17, Valstiečių laikraštis, 1999 07 27, Kauno diena, 1999 07 27

Views All Time
Views All Time
3064
Views Today
Views Today
1
0 0