Praėjusių metų gruodžio mėnesį Dzūkijoje, prie Lavyso ežero, buvo keletą dienų medžiojama. Medžiojo motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ karininkai – brigados vadas pulkininkas Vytautas Žukas, jam pavaldžių Alytaus, Ruklos batalionų vadai su savo draugais ir pažįstamais. Į šią medžioklę būtų galima nekreipti dėmesio. Karininkai – tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Jie turi teisę į poilsį. Tačiau nusistebėjimą kelia kai kurios aplinkybės. Medžiojo Lavyso ežero apylinkėse tąsyk ir du aukšto rango lenkų karininkai iš giminingos Lenkijos brigados. Kaip tvirtina plk. V.Žukas, ši medžioklė surengta tų kaimyninės valstybės karininkų garbei, mat Alytuje jau senokai įkurtas bendras Lietuvos ir Lenkijos batalionas. Vienas iš štabų – Alytaus kunigaikštienės Birutės MPB teritorijoje. Tačiau apie medžioklę lenkų karininkų garbei nieko nežinojo kariuomenės vadas brigados generolas Jonas Kronkaitis.

Kodėl šis faktas buvo nuslėptas nuo kariuomenės vadovybės? O jeigu mūsų kariuomenės vadas nebuvo informuotas apie lenkų karininkų atvykimą, tai už kokias lėšas buvo vaišinami lenkų karininkai? Už Alytaus MPB vado plk. ltn. Sigito Bartuškos asmeninius pinigus? Redakcijos duomenimis, į medžioklę buvo važiuojama tarnybiniais automobiliais. Automobilius vairavo ne visuomet vairuotojai profesionalai – tomis dienomis vairuotojais buvo pasirenkami „savi“ žmonės. Maistas ir gėrimai, be abejo, – ne iš nuosavos kišenės, bet tikriausiai iš Alytaus MPB sandėlių. Sąrašą galima tęsti – kas medžioklėje atliko aptarnaujančio personalo vaidmenį? Žodžiu, kaip besisuksi, šioje istorijoje galima rasti pažeidimų.

Tačiau tai – dar ne viskas. Medžioklėje, redakcijos žiniomis, dalyvavo ir buvęs Alytaus MPB vadas plk. ltn. Antanas Ramaška, dabar jau išleistas į užtarnautą poilsį. Kas jį pakvietė į medžioklę? Kodėl pakvietė? Mūsų turimomis žiniomis, šiuo karininku domėjosi kai kurios tarnybos. Pagrįstas ar nepagrįstas tas domėjimasis – ne mums spręsti. Tačiau įtarimų, abejonių dėl A.Ramaškos veiklos būta tikrai. Beje, įvairiausių – nuo ekonomikos iki politikos. Sakykim, tais metais, kai Alytaus MPB vadovavo A.Ramaška, batalione rasta finansinių pažeidimų. Tačiau šiam karininkui visuomet pavykdavo išvengti bent kiek didesnių nemalonumų. Ir šioje istorijoje plk. V.Žukas greičiausiai niekuo dėtas. Jis tikriausiai bandė sudrausminti A.Ramašką. Bet A.Ramaška Vilniuje turėjo galingą užtarėją – generolą Joną Andriškevičių, buvusį kariuomenės vadą (pavyzdžiui, papeikimo, skirto A.Ramaškai, įsigaliojimo peripetijos). Taigi galingų užtarėjų Vilniuje dėka A.Ramaška ne tik kad nebuvo nustumtas į šoną, bet kilo karjeros laiptais (prieš išeidamas į atsargą, tarnavo net brigados „Geležinis Vilkas“ štabo viršininku).

Kol Vilniuje buvo gerų draugų, Alytuje klostėsi keisti dalykai. Štai kad ir būtinosios tarnybos šauktinio Artūro Ūselio istorija. 1997 metų balandžio 28 dieną šis vaikinas susižalojo kairę ranką. Redakcija norėtų žinoti, kokiomis aplinkybėmis vaikinas tapo invalidu? Mokydamasis kariauti ar dirbdamas staklėmis vieno karininko viloje? Jeigu neklystame, vaikinas – našlaitis, jam prigrasinta tylėti. Ir jis tyli. O aklai pasitikėti karį tądien apžiūrėjusio bataliono vyriausiojo gydytojo mjr. Algimanto Čebatoriaus išvadomis – nepatartina. Nes A.Čebatorius batalione įsidarbino, triūsė A.Ramaškos klestėjimo laikais. Šios istorijos esmė tokia – A.Čebatorius vienu metu dirbo ir miesto ligoninėje, ir batalione. Todėl KAM Generalinė inspekcija susidomėjo, ar daktaras nenusižengia įstatymams, plušėdamas keliose vietose. O besiaiškindama nustatė, kad A.Čebatorius įsidarbindamas bataliono vadovybei pateikė suklastotą darbo knygelę. Tačiau ar A.Ramaška galėjo nežinoti, jog daktaras dirba ne tik batalione? Alytus – ne toks didelis miestas, kad vieni apie kitus nieko nežinotų…

Dabar – dėl maisto produktų. Nenorime pasirodyti esą smulkmeniški. Suprantame, maisto produktų apskaita gana sudėtingas dalykas. Ypač šiais laikais, kai netobuli įstatymai nuolat kaitaliojami. Jeigu sudužo keli kiaušiniai ar išsiliejo litras pieno, bataliono vado negalima kaltinti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi. Jeigu vadas pavaišino kareiviškais pietumis kelis pas jį atvykusius svečius, – tai irgi vargu ar nusikaltimas. Tačiau jeigu „bataliono maisto tarnybos vedama apskaita neatitinka realiai maitinamų karių skaičiaus“, jeigu tie neatitikimai – pakankamai įspūdingi, jeigu tokia padėtis tęsiasi gana ilgai? Lengviausias būdas prie atlyginimo prisidurti vieną kitą litą – tai savaitgaliais namo išleisti kelias dešimtis kareivių, o tabeliuose nurodyti, esą namo penktadieniui – sekmadieniui tebuvo išleisti vos keli kareiviai. Panaši padėtis buvo užfiksuota Alytaus MPB 1996 metais. Liūdniausia, jog tas tikrinimas, kai kurių alytiškių teigimu, neatnešė jokios apčiuopiamos naudos. Bataliono vadui plk. ltn. A.Ramaškai tebuvo įsakyta trūkumus pašalinti. Panašus skandaliukas dėl „fiktyviai sudaromų maisto žiniaraščių“ Alytaus MPB kilo praėjusių metų pavasarį, kai batalionui vadovavo jau plk. ltn. S.Bartuška. Informacija pakliuvo KAM Generalinei inspekcijai. Bet vėl – lyg niekur nieko. Dokumentai buvo nukišti giliai į stalčius? Tikriausiai, nes kai kurie alytiškiai ėmė net svarstyti, ar nevertėtų parašyti skundo apie pačią Generalinę inspekciją?

Mums sunku spręsti, kas kaltas šioje istorijoje. Inspekcijai pateikiama informacija pasitvirtina toli gražu ne visa ir ne visada. Pavyzdžiui, skundai, nukreipti prieš dabartinį Karinių oro pajėgų vadą pulkininką Edvardą Mažeikį nepasitvirtino nė vienas. Bet esama ir antrosios medalio pusės. Tai rotacijos. Kodėl iš Alytaus MPB dažniausiai būdavo rotuojami būtent tie karininkai, kurie bandė į viešumą kelti negeroves? Kai kurie alytiškiai ir dabar dar įsitikinę, jog ant kariuomenės vado J.Kronkaičio stalo gula visuomet tik švelnios, pagražintos ataskaitos bei tarnybinės pažymos.

O dabar – apie svarbiausią. Alytaus MPB turėjo rankinio komandą. Plk.ltn. A.Ramaška buvo tituluojamas Alytaus MPB rankinio komandos krikštatėviu. Jis tikrai įdėjo daug darbo ir jėgų, kad batalionas turėtų sportininkų komandą. Ir tokią veiklą būtų galima tik pasveikinti, jeigu ne viena mažytė detalė. Kodėl į komandą jis priėmė ir tuos, kurie, mūsų kai kurių tarnybų akimis, greičiau nepatikimi nei patikimi? Nežinojo? A.Ramaška – senas alytiškis, todėl sakyti „nežinojo“ netinka. Greičiau nenorėjo žinoti, nenorėjo pasidomėti, su kuo iš tiesų susideda. Palyginimui tepasakysime – turėdami panašius biografijos faktus, kaip tie draugai, mes tikrai neįsidarbintume net eiliniais korespondentais žurnale „Karys“ ar laikraštyje „Savanoris“. O štai kitiems kažkodėl galima net į karinio dalinio sporto komandą įsiskverbti. Alytus – strateginis miestas. Jame dislokuotas bendras Lietuvos, siekiančios narystės NATO aljanse, ir Lenkijos, NATO narės, batalionas. Todėl tik naivuolis gali manyti, jog kai kurioms Lietuvos kaimynėms nerūpi, kas gi vyksta tame dalinyje, kokios nuotaikos ten vyrauja.

Žinoma, galima teigti, jog visi šie faktai – tai nepalankių aplinkybių susiklostymas, pakenkęs A.Ramaškos autoritetui. Tačiau ir paties A.Ramaškos biografija – labai įdomi. Sovietinėje kariuomenėje padarė neblogą karjerą. Lietuviškai šneka sunkiai. Daug metų vadovavo Alytaus kunigaikštienės Birutės batalionui (net brigados „Geležinis Vilkas“ štabo viršininko pareigų buvo pasiekęs), tačiau labai vengė melo detektoriaus – niekaip nenorėjo būti patikrintas. Taip, ta procedūra – ne iš maloniųjų. Tavęs gali net klausinėti, ar nemuši žmonos, ar netvirkini mažų berniukų ir panašiai. Bet karininkams, neturintiems bėdų, ta „elektros kėdė“, kaip melo detektorių vadina patys karininkai, nėra labai baisus dalykas. A.Ramaška, matyt, manė kiek kitaip. Keisčiausia, kad plk.ltn. A.Ramaška, sugebėjo tapti net „Geležinio Vilko“ brigados štabo viršininku, kuriam pagal pareigas priklauso dirbti „su slaptais dokumentais“. Liūdniausia, kad A.Ramaška, kuriam nenorėta suteikti teisės dirbti „su slaptais dokumentais“, vis dėlto tikriausiai „dirbo su slaptaisiais dokumentais“.

Beje, iki šiol taip ir neaišku, kas gi Alytaus MPB teritorijoje buvo slapta padėjęs galingą pasiklausymo aparatūrą. Kai šie faktai tapo žinomi, pirmiausia visų akys nukrypo į Lietuvos KAM 2-ąjį departamentą (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba). Suprask, tai jų darbas. Ir ši versija buvo labai įtikinama – „antrukai“ (taip sutrumpinamai vadinami mūsų karinės kontržvalgybos agentai) domėjosi A.Ramaškos veikla, todėl jie ir paslėpė pasiklausymo aparatūrą.

Tačiau spauda, gvildenusi šią temą, neatkreipė dėmesio į vieną keistą sutapimą. Tuo metu, kai kilo šis skandalas, jau buvo aišku, kad A.Ramaška perkeliamas iš Alytaus į Vilnių, todėl „antrukai“, jeigu būtų montavę „blakę“, tai tik brigados „Geležinis Vilkas“ štabe, kur štabo viršininko pareigas pradėjo eiti A.Ramaška. Žodžiu, Rusijos specialiųjų tarnybų naudojamą pasiklausymo aparatūrą Alytaus batalione sumontavo, galimas dalykas, visai ne 2-asis departamentas, o tie, kuriems labai rūpėjo žinoti, kas gi vyksta Alytaus MPB.

Taigi apie medžioklę lenkų pulkininkų garbei Lietuvos kariuomenės vadas nieko nežinojo, o karininkas, kuriuo mūsų specialiosios tarnybos intensyviai domėjosi, – medžiojo. Kartu su užsienio valstybės karininkais. Ką tai galėtų reikšti? Tik tai, kad ši istorija – dar be pabaigos.

Daugelis klausimų išties reikalauja detalesnių tyrimų. Pavyzdžiui, ar medžioklės metu kilo konfliktas tarp Ruklos MPB vado plk. Sergejaus Draščiuko ir Alytaus MPB kapitono Juozo Alkevičiaus? Kpt.J.Alkevičius tvirtina, jog jis susižalojo būdamas namuose. Ar šioje medžioklėje dalyvavo šauktinių, seržantų? Ar šioje medžioklėje buvo politikų, aukšto rango policininkų? Ar buvo girtaujama ugnies linijoje? Kodėl brg.gen. J.Kronkaitis plk. V.Žukui po to uždraudė vykti į Lenkiją su atsakomuoju vizitu? Tiesa, vos tik pradėjome domėtis medžiokle prie Lavyso ežero, Krašto apsaugos ministerijoje kilo šioks toks sujudimas. Ministerijos koridoriuose išgirdome balsų, jog redakcijai už šį tyrimą, jeigu jis tik išvys dienos šviesą, nebus dovanota. Suprask, priedui „Vardan Lietuvos“ ateina paskutinioji. O ir tie žmonės, kurie mums papasakojo šias dzūkiškas istorijas, šiandien nepageidauja susitikti su mumis asmeniškai. Tik per tarpininkus. Mat jie įtaria, jog yra stebimi. Kai kam Alytuje, matyt, labai rūpi, su kuo susitikinėja į Dzūkiją atvykstantys „Valstiečių laikraščio“ žurnalistai.

Beje, žmonės, suteikę žinių apie padėtį Alytaus MPB, baiminasi pačio blogiausio – girdi, tyrimų medžiaga dėl šių įvykių ir vėl bus paslėpta giliai seifuose, kaltininkai liks nenubausti, o tie, kurie rinko šiuos duomenis, susilauks griežtų papeikimų arba rotacijų. Išties būtų labai liūdna, jeigu KAM vadovybė imtų domėtis tik tuo, kas „Valstiečiui“ suteikė šią informaciją. Mums atrodo, kad kur kas svarbiau, ar šie faktai – ne iš piršto laužti. Svarbu iki galo išsiaiškinti šiuos faktus dar ir dėl to, kad NATO ekspertai, vertindami mūsų kariuomenės pažangą, vis garsiau prabyla apie korupciją Lietuvos ginkluotosiose pajėgose.

Gintaras VISOCKAS,
Robertas SABALIAUSKAS

Views All Time
Views All Time
5410
Views Today
Views Today
1
0 0