Labanoro regioninis parkas – didžiausias Lietuvoje. Jo bendras plotas – per 50 tūkst. hektarų. Kaip niekur kitur čia gausu pasakiškai nuostabių vietų. Tai ežerų ir vaizdingų pušynų parkas. Šiame straipsnyje Januliškio kaimo vaikai aprašo vienos dienos kelionę, kurios metu, šio parko direktoriaus Kęstučio Jakšto dėka, jie gavo progą ne tik pamatyti unikaliausias parko vietas, bet ir jas aprašyti, išdėstyti savo mintis ir įspūdžius. Aš (Andrejus Gaidamavičius) aprašysiu kelionės pradžią ir pabaigą, Kristina papasakos Lakajos istoriją ir dabartį, po Molėtų kraštotyrinį ir etnografinį muziejų ekskursiją Jums praves Gintarė, Graužės grožį aprašys Martynas, o Rūta pasidalins savo įspūdžiais iš Kulionių.

Januliškis

Taigi, kelionę pradėkime nuo Januliškio, nedidelio, bet mielo bažnytkaimio, esančio už 10 km nuo Švenčionėlių. Ir nors jame gyvena tik 27 žmonės, bet kuris švenčionėliškis parodys jums teisingą kelią į šį kaimą. Čia gyvenanti visų pripažinta profesionali gidė trylikametė Gintarė jums su džiaugsmu išsamiai papasakos Januliškio istoriją, pavedžios Peršokšnos gamtos pažintiniu taku, kartu aplankysite parodą “Kas spokso iš uokso?”, sužinosite tai, ko joks mokslininkas jums nepasakys. Januliškis įsikūręs ant Peršokšnos – tyros upaitės kranto ir yra penkių kelių kryžkelėje. Čia patogu atvažiuoti ir iš Vilniaus (nuo kaimo – 80 km).

Siauriai

Iš pradžių keliaukime į vakarus nuo Januliškio – Lakajos keliu.Čia pat, maždaug už penkių kilometrų abipus kelio pasitiks dugražūs ežerėliai – Mažasai Siaurys ir Vainiūnai, pas mus dar Vainaitiškiu vadinamas. Šalia jų įsikūręs mažytis kaimas Pasiaurė. Toliau kiek akys užmato plyti brandūs miškai. Tvirtaliemenės, aukštos drūto kelmo pušys gali nenuogąstauti dėl savo ateities, nes čia jų niekas nesiruošia kirsti. Tai miškas ateities kartoms. Medkirtys čia pasirodytų tik tuomet, jeigu aibių pridarytų audra arba medžio kamieną apniktų kenkėjai. Dar už penkių kilometrų mus pasitinka senas kaimas Lakaja.

Lakaja

Lakaja – iš ties senas kaimas, neseniai atšventęs savo 500 metų sukaktį. Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose Lakajos vardas pirmą kartą paminėtas 1496 metais. Čia viskas turi Lakajos vardą – ir kaimas, ir pro jį tekanti upė, ir net du šalia esantys ežerai – Juodieji (ilgis 6,6 km) ir Baltieji (ilgis 8,7 km) Lakajai. Beje, Baltieji Lakajai yra pats giliausias šio regioninio parko ežeras, vietomis pasiekiantis net 49 metrų gylį. Manoma, kad šių ežerų vardas yra kilęs iš lotyniško žodžio “lakato”, lietuviškai reiškiančio skiautę, skudurą ar kažką panašaus. Ir iš tikrųjų, užtenka vos žvilgtelėti į žemėlapį ir pamatysite, kokie nelygūs šių ežerų krantai, sudarydami įvairius, į skiautes panašius atsišakojimus. Čia įrengta daug poilsiaviečių. Dažnai ten prišiukšlinama, tačiau visada atsiranda gerų žmonių, kurie viską sutvarko. Ypač nevertėtų prie ežerų palikti stiklo taros. Ją geriau išsivežti su savimi, kadangi atsiranda tokių “gudragalvių”, kurie prasimano įvairių pokštų. Pavyzdžiui, sumeta butelius į vandenį ir į šiuos plūduriuojančius taikinius mėto akmenis. Ant dugno nusėda gausybė šukių, dėl kurių bet kuris iš mūsų galime persipjauti kojas. Juoduosiuose (kaip ir Baltuosiuose) Lakajuose yra keletas salų: Ešerinė, Anglijos ir kt. Prie Ešerinės salos yra labai didelė sekluma, kurią labai pamėgę ešeriai, o Anglijos sala kadaise buvo net gyvenama, dar ir šiandien ten yra vienos trobos liekanų. Mažoji upių karalaitė – Lakaja, įspūdinga ne tiek savo dydžiu, bet daugiau grožiu bei tyru lyg krištolas vandeniu. Dabar jau galima drąsiai teigti – tai švariausia Lietuvos upė. Išteka ji iš Juodųjų Lakajų. Palei šį ežerą vieškelis daro didelį lanką. Į akis krenta keistas dalykas – akmenimis išgrįsta nedidelė vieškelio atkarpa. Kam ji čia, vidury miško, reikalinga? Pasakojama, kad šiuo keliu vežimais buvo vežama mediena, tačiau ant vieno kalno ( ypač žiemą) arkliai labai sunkiai užtraukdavo prikrautą vežimą – slysdavo arba klimpdavo, tad ponas ir liepė šią kelio dalį išgrįsti akmenimis. Toliau vieškelis ima raizgytis lyg gyvatėlė, daro vingį po vingio. Įsismaginusiam vairuotojui, staigių posūkių dėka, kelkraščių griovių išvengti nepavyksta. Ypatingai daug taip “besiilsinčių” automobilių galima pamatyti žiemą. Šiuo keliu mėgsta pavažinėti ne tik rallio mėgėjai, bet ir prezidentas Algirdas Brazauskas.

Kertuojai

Pavažiavus dar keletą kilometrų, pasitinka nuostabus Kertuojų ežeras. Didelis, beveik 3 km skersmens, kiek pločio, tiek ir ilgio turintis, žodžiu, apskritas ežeras. Šalia jo įsikūręs nedidukas Kertuojos kaimelis. Įdomu tai, kad Kertuojai turi savo “Kuršių neriją”, kurią tiksliau reikėtų vadinti Kertuojų nerija: išilgai ežero kranto driekiasi siaurutėlė sausumos juosta, daug kur panirusi į vandenį ir tik vešlios nendrės išduoda, kad čia visiškai seklu. Važiuojant keliu, dar ilgai matomas Kertuojų ežeras. Už jo plyti ne ką mažesnis Išnarų ežeras, kurio pakrantėje kadaise gyvavo senovės gyvenvietė – Užtilčiai.

Molėtai

Už kelių kilometrų mus pasitinka palyginti nauja gyvenvietė – Inturkė. Nuo jos pasukime į šiaurės vakarus. Laukus vėl keičia miškai, dešinėje lieka Urkio telmologinis draustinis – gyvačių ir paukščių karalija. Abipus kelio vėl pasitinka du maži, bet poilsiautojų labai mėgiami ežerėliai. Tai Rudesa ir Rudesėlis. Dar keletas kilometrų ir mes jau Molėtuose. Tai tikrai gražus, o svarbiausia – tvarkingas miestas. Jame sunku pamatyti numestą šiukšlę. To dar labai trūksta kitiems Lietuvos miestams. Apsilankykime kultūros namuose esančiame muziejuje.Ten pamatysime daug senovinių molio dirbinių. Molėtai – molio kraštas, nors nemažiau čia ir smėlio. Tiesa, molis čia kitoks – šviesiai pilkas, randamas durpynuose. Eksponuojama ir didelė senovinių fotografijų kolekcija. Juk kiekviena fotonuotrauka – tai istorinis dokumentas. Anksčiau fotografavimasis buvo didelė šventė, todėl nuotraukose žmonės gražūs, pasipuošę. Čia galime pamatyti ir senovinių drabužių, buities rakandų, pinigų.Darbo įrankiai ir kiti daiktai sukomponuoti į grupes, simbolizuojančiaslinų kelią, javų kelią – nuo sėjos iki galutinio apdirbimo. Sienas puošia paveikslai. Atminimui galima nusipirkti gražių suvenyrų. Sunku viską aprašyti, reikia pačiam pamatyti. Toli važiuoti nereikia, Molėtai – čia pat.

Graužė

Pasukime į šiaurės rytus nuo Molėtų, pavažiuokime dar 10 km ir, aplenkdami Virintų ir Susiedo ežerus, pateksime į nuošalią, mažą gyvenvietę – Graužę. Čia telkšo ir to paties pavadinimo ežerėlis, kiek primenantis upę. Iš jo išteka Graužės upelis, kuris yra patvenktas. Tad vienoje tilto pusėje – didelė plati ir gili upė, o kitoje pusėje sruvena tik mažas, garsiai čiurlenantis, per didelius akmenis šokinėjantis, putojantis upokšnis. Prie užtvankos stovi architektūrinis paminklas, dabar jau senas ir apgriuvęs.

Kulionys

Pavažiavę dar keletą kilometrų į šiaurę atsidursime prie Molėtų observatorijos ir Etnokosmologijos muziejaus. Šalia šių , dangaus kūnams stebėti skirtų pastatų, jautiesi lyg pats būtum kitoje planetoje. Observatorija su didžiuoju, 165 cm skersmens, teleskopu yra tokia vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje. Mažesnė observatorija turi 64 cm skersmens teleskopą. Iš tikrųjų teleskopas yra tik didžiulis veidrodis, surenkantis dangaus kūnų skleidžiamą šviesą. Šie kūnai stebimi pro specialią angą stoge – plyšį. O ir pats stogas sukasi (tereikia nuspausti mygtuką), taigi sukasi ir plyšys. Tokiu būdu galima apžiūrėti bet kurį dangaus lopinėlį. Etnokosmologijos muziejuje – taip pat teleskopas, žymiai mažesnis, tačiau iškeltas daug aukščiau nei observatorijoje. Etnokosmologijos centre ir liftas keistas (tiksliau, keisti aukštų pavadinimai: Pragaras, Žemė, Dangus, Skaistykla ir pan.). Na, o pakilus į patį viršų ir pažvelgus pro langus, atsiveria nuostabus vaizdas: daugybė ežerų, upių, didžiuliai miškų masyvai.

Galima aplankyti ir netoliese esančią slidžių trasą prie Želvos ežero. Tai didelis kalnas, anksčiau buvęs apaugęs krūmais, kurie dabar jau iškirsti. Žiemą, nusileidęs nuo kalno, slidininkas dar gali čiuožti toli ežero ledu. Ši trasa – viena geriausių Lietuvoje. yra čia ir keltuvas, kuriuo užkeliamas nuo kalno nusileidęs slidininkas.

Molėtų kraštas puošnus ir savo piliakalniais. Didžiausias iš jų, Kulionių piliakalnis, stūkso čia pat, prie Molėtų observatorijos. Gražios čia vietos – visur miškai, o piliakalnį juosia maža upelė, per kurią ir lieptelis iš rąstų. Kulionių piliakalnis status, kol užlipi iki pat viršaus, kojas pakerta. Viršuje rymo liūdnas medinis paminklas, statytas geros mergaitės Dainos atminimui. Pasakojama, kad ji prižiūrėdavusi, tvarkiusi piliakalnį, tačiau ant jos kartą užvirto medis…

Mindūnai

Pasigrožėję aukščiausiomis Labanoro regioninio parko vietomis, grįžkime tuo pačiu keliu į Molėtus. Nuo jų pasukime į vakarus ir, aplenkdami Siesarties ežerą, pateksime į Mindūnų kaimą. Kaip niekur kitur čia puoselėjama etninė kultūra, o vaikai pasižymi sumanumu ir aktyvumu. Jų pastangomis neseniai įrengtas įdomių ir originalių medžių pažintinis takas. Turbūt labiausiai Mindūnus garsina šalia mokyklos esantis žvejybos muziejus. Juk tai – ežerų kraštas. Taigi, žvejyba čia buvo pirmuoju ir svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu, palikusi gausybę senovinių įrankių. Didžiąją jų dalį jūs pamatysite, būtent, čia.

Stirniai

Už Mindūnų pasukime į dešinę, ir, važiuodami palei Stirnės upelį, pasieksime Baltųjų Lakajų ežerą. Čia pailsėję, tuo pačiu keliuku pasieksime Stirnių bažnytkaimį. Jis garsus savo istorija, rašytiniuose šaltiniuose minimas beveik 500 metų. Garsi ir čia stovinti akmeninė koplyčia, minima jau 1744 metais. Stirnių apylinkėse pamatysime kelis paminklinius ąžuolus, kitus medžius.

Labanoras

Kelionę tęskime toliau. Netrukus dešinėje kelio pusėje pasilieka Laukagalio kaimas ir už jo esantis Kanio raistas, svarbus savo laukine gamta, todėl ne veltui jau senokai paskelbtas botaniniu-zoologiniu draustiniu. Čia pat ir Labanoras. Kadaise buvęs didesnis už Švenčionėlius, dabar teturi tik 100 gyventojų. Atgyja Labanoras tik vasarą: “Grybų dienos, grybų oras, verda visas Labanoras”. Visiems, turbūt, teko girdėti apie Labanoro dūdą, kuri garsina šį miestelį jau 630 metų.

Peršokšna

Nuo Labanoro žvyrkeliu važiuokime į pietus – link Januliškio. Nepralėkime ir pro Peršokšnų ežerą. Viename jo pusiasalyje stūkso Budrių piliakalnis. Šiame ežere pradžią gauna Peršokšnos upė. Jos krantus išvaikščiojo žymiausi Lietuvos gamtininkai: prof. Tadas Ivanauskas, prof. Ričardas Kazlauskas ir daugelis kitų. Jos sraunumai aprašyti Eduardas Mieželaitis paskyrė visą eilėraščių rinkinį. Jos vingiai dar nenuvylė nė vieno baidarininko. 

Rezervatas

Kairėje kelio pusėje specialūs ženklai ir stendai įspėja apie šalia esantį Girutiškio rezervatą. Ten lankytis nevalia. Tai vienintelė šio parko gamtos oazė, kur žmogus nesikiša į paukščių ir retųjų augalų pasaulį. Niekur kitur nerasi tiek daug vienoje vietoje gyvenančių gervių, erelių žuvininkų, tetervinų. Čia 1997 metais buvo aptiktos žvyrės (baltieji tetervinai), kurios jau keli dešimtmečiai yra laikomos išnykusia Lietuvos rūšimi. Čia peri paskutinė Lietuvos juodakaklių narų pora. Pelkėse puikiai tarpsta orchidėjiniai augalai, vietomis, kiek akis užmato plyti beržai keružiai – beveik paskutinieji reliktiniai liudininkai apie kadaise čia gyvenusius mamutus ir šiaurės elnius.

Deja, rezervatai tik pristabdo retųjų rūšių nykimą, bet negali sustabdyti pačio proceso: mes nebematome to, kuo gėrėjosi mūsų senoliai, o mūsų vaikai nebematys to, kuo gėrimės mes.

Štai tokie tai kraštai, kur saulė pirmiausia pasitinka pušų viršūnes, o tekantis upių vanduo pirmasis pasveikina naują rytą. Tuo ir norėčiau baigti pasakojimą apie nedidelę Labanoro regioninio parko dalį. Sunku buvo viską aprašyti, reikia pačiam pamatyti. Parko administracija greitai persikraustys į Labanorą, tačiau dabar dar galite ją surasti Švenčionėlių miškų urėdijos pastate (Žeimenos g. 49). Čia gausite reikiamą informaciją, galėsite įsigyti turistinių bukletų, kitos smulkiosios korespondencijos. Telefonas pasiteiravimui: (8 217) 31357.

Pagal straipsnį “Pakeliaukime po Labanoro regioninį parką”, “Januliškio naujienos”, Nr.10

Fotografijos: A. Jakšto, K. Jakšto, R. Nalivaikos, A. Gaidamavičiaus

Views All Time
Views All Time
14868
Views Today
Views Today
2
0 0