| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Pasileidžiant pasroviui nuotykių upe

Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių… būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus. Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį. Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys… Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens… Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų… Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.

| | |

Mažos gudrybės, kaip pagauti ešerį

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės. Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus. Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku.

| | |

Meškerės be ritės. 2 dalis

Tęsdami meškerės be ritės temą, pažiūrėkime, kokios naudojamos plūdės ir kaip išdėstomi svareliai. Plūdė yra toks populiarus meškerės elementas, kad dažnai apie ją šnekama kaip apie meškeriojimo simbolį. Pagrindinė plūdės paskirtis – parodyti, kada kimba. Bet plūdė ne tik rodo kibimą, bet ir prilaiko masalą žūklės vietoje – o tai ne mažiau svarbu. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie svarelius – be jų niekada masalas neatsirastų reikiamoje vietoje. Plūdžių formų bei dydžių yra gausybė. Kiekviena parduotuvė tiesiog mirga nuo įvairovės ir susigaudyti tame miške nėra taip paprasta. Kai pirkėjas neieško nieko konkretaus arba tiesiog nežino, kokios formos plūdės jam reikia, įsigyti tinkamą plūdę gana sunku. Jei pažvelgtume į tas plūdes, kurias naudoja sportinės žūklės meistrai, visos jos pasirodytų gana panašios: antena – korpusas – kylis. Tačiau patyrinėjus atidžiau galima rasti nemažai skirtumų. Šios plūdės dar dažnai vadinamos klasikinėmis. Ir skiriasi jos ne tik savo dydžiu, antenos ar kylio ilgiu, bet ir korpuso forma. Panagrinėkime, kada naudojami pailgi korpusai, kada – pilvoti, kokios plūdės skirtos tekančiam vandeniui, kokios – stovinčiam, kokį vaidmenį atlieka kiekvienas ilgosios meškerės plūdės elementas. Antena – tai plūdės dalis, išnirusi iš vandens. Antenos daromos iš skirtingų medžiagų, skirtingo ilgio ir storio, dažomos dažniausiai geltona, raudona ir oranžine spalvomis.

| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Ketvirtadienio popietė

Buvo tik ketvirtadienio popietė. Aš net nebaigiau savo darbo, bet mano mintys jau buvo susikoncentravusios į tikslą. Dar nežinojau link kurio upelio mano kojos patrauks, bet kad jos patrauks abejonių nebuvo. Kaip sakoma „savo širdies neapgausi“. Aš jau žinojau, buvau pasirinkęs pirmąjį šeštadienio pusiaudienį savo žvejybai, todėl galvojau apie išvyką prie netoliese esančios upės. Viena tokia upė yra, savo vandenyse globojanti kiršių, didelių kiršlių. Bet tąsyk aš pasirinkau tos upės intaką, nes tikroji mano aistra yra nedideli upeliai, kuriuose tu tiesiog iš labai arti gali viską stebėti, matyti viską kas dedasi po ir virš vandens. Taigi po trumpo bet persmelkto vaizduote žvilgsnio į žemėlapį, pasirinkau dar nebandytą Siesarties upės ruožą. Taigi ankstyvą šeštadienio rytmetį kartu su Saulės spinduliais pabudęs, po valandos kelio aš žvalgiausi ir negalėjau atsižavėti visiškai skaidriu upės vandeniu. Tiesą sakant, šis upelis, tiksliau jo vanduo turi savo spalvą, sakyčiau žalsvą, matyt dėl molingo dugno… Nuliūdęs dangus plukdė apniūkusius debesis, genamus man mintį apie upėtakio sugavimą, didelio upėtakio. Kurio iki šiol taip ir nesu pagavęs ant muselės, išskyrus strimerį. Mano kojos palietė upelio žvirgždą. Vaizdas nuostabus. Keletas žingsnių, keletas metimų ir pajaučiau, net pamačiau, kaip kažkas paragavo mano museles. Pakartotinas metimas į tą pačią vietą ir apie 30 cm. kiršlys ištarė man „labas rytas“.

| | |

Geriausias lynų metas

Pavasaris – toks metas, kai visos žuvys gerai kimba. Tačiau kai kurių žuvų gaudyti negalima, nes jas saugo draudimai. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, šamai, nenori kibti, nes joms pernelyg šalta. Yra ir tokia žuvis vėgėlė, kuriai balandį jau darosi per šilta ir ji dėl to nebenori kibti. O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti? O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti? Kurie teisūs? Ir vieni, ir kiti. Mano manymu, lynų gaudytojai kitaip nei kokie nors spiningautojai ar šiaip universalūs žvejai, gaudantys įvairiais būdais įvairias žuvis, yra labai prisirišę prie savo žūklės vietų. Žinau tokių žvejų, kurie tuose pačiuose vandens telkiniuose lynus gaudo daugiau nei 10 metų ir turbūt gaudys tol, kol ten bus lynų. Štai čia viskas ir pakasta: iš skirtingų vandens telkinių atkeliavusi patirtis gali būti labai skirtinga, nes įvairiuose vandens telkiniuose gyvenančių lynų elgsena gali akivaizdžiai skirtis. Vasarą tie skirtumai nėra tokie pastebimi, tačiau pavasarį, kai gamta bunda, kai vienuose ežeruose susidaro vienokios sąlygos, kituose – kitokios, lynų elgsenos skirtumai labai akivaizdūs. Nors yra ežerų tipas, kurį mokslininkai vadina „lydekiniu–lyniniu“, nors žvejai tik užmetę akį į nedidelį, seklų, gausiai vandens augalais apaugusį ežerėlį jau įsivaizduoja, kiek daug jame gali būti lynų, tačiau lynai gyvena visokio tipo vandens telkiniuose.

| | |

Meškerės be ritės. 3 dalis

Meškerių skirstymas į trumpas ir ilgas yra sąlygiškas. Tai daroma tam, kad skaitytojui būtų aiškiau, kur, kokiomis žūklės sąlygomis ir kokia meškere žvejoti. Praėjusiame numeryje pradėjome skyrelį “Svarelių išdėstymas”. Jame aprašyta, kaip ir kokius svarelius išdėstyti žvejojant mažame (iki trijų metrų) gylyje. Pateiktus svarelių išdėstymus galima vadinti klasikiniais ir jie tinka ne tik žvejojantiems meškerėmis be ritės. Šį kartą panagrinėkime žvejybą gilesniuose vandenyse ilgesnėmis, daugiau nei 5 m, meškerėmis. Pradžioje pakalbėkime apie teleskopines meškeres. Teleskopinės meškerės yra pakankamai ilgos, todėl žūklė jomis yra sudėtingesnė nei 3 ar 4 m meškerėmis. Pradedantiesiems žvejams nereikėtų iš karto griebtis septynių ar devynių metrų meškerės. Geriau pradėti nuo trumpesnės ir tik įgijus patirties, įvaldžius žūklės techniką pamažu pereiti prie ilgesnių meškerykočių. Svarelių išdėstymas, žvejojant ilgomis meškerėmis, yra panašus į aprašytą praėjusiame numeryje išdėstymą – tiek ilgai, tiek trumpai meškerei svareliai išdėstomi pagal tas pačias taisekles. Kadangi žvejybos nuotolis yra ilgesnis, o gylis didesnis, tai ir plūdžių jau reikia solidesnių. Žvejojant ilgomis teleskopinėmis meškerėmis, kur valo ilgis beveik lygus meškerės ilgiui, pagrindinė svarelių masė šiek tiek priklauso ir nuo meškerės ilgio, nes sunku įsivaizduoti meškeriotoją, užmetant 0,3 g plūdę su 11 m meškerykočiu.

| | |

Šapalas – plūdine meškere

Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiau­siose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdo­miau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune. Šapalai – rajūnai, o stambūs – tik­ri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko su­gauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maž­daug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles. Stambių šapalų bet kurioje upės vietoje neuž­tiksi, ne taip kaip mažųjų. Juo šapalas didesnis, tuo labiau jį traukia gilesnės, įspūdingesnės vie­tos. Didieji mėgsta duobes, sietuvas upės posūkiuose, šalia kurių yra sraunumų. Patinka jiems ir pagilėjimai upės viduryje, ypač jei šalia yra koks nors kliuvinys (šakų sąnašos, kupstai, di­deli akmenys, tiltų poliai ir panašiai), už kurių sūkuriuoja vandens verpetai. Mėgsta šapa­lai plūduriuojančius nuvirtusius medžius, kelmus, ant kranto augančių medžių nusvirusias šakas. Stambių šapalų galima aptikti ir šiek tiek žemiau sraunumų, kur jau giliau, bet vis dar teka stipri srovė. Neretai šios žuvys renkasi nelygų upės dug­ną, slenksčius, dėl kurių susidaro įvairios vandens srovės, taip mėgstamos šapalų. Kuo šapalas didesnis, tuo jis di­desnis slapukas. Todėl labai retai upėje pa­matysi didelį šapalą, nes jis viršutiniuo­se vandens sluoksniuose pasirodo retokai.

| | |

Pirmieji ešeriai

Ešerių yra visur. Jų daug, atrodo, kad ir pagauti juos nėra sunku. Tačiau jei su mažiukais, į delną telpančiais ešeriukais galima gražiuoju susitarti, tai didesnius ešerius pagauti kur kas sunkiau. Yra laikotarpis, kai kankina nežinia. Tas laikotarpis — pavasario pradžia, kai ežeruose ir tvenkiniuose ešeriai baigia neršti. Tokiu metu kartais atrodo, kad ešerių apskritai nėra. Tai netiesa, jie yra, tačiau gyvena visai kitokį gyvenimą nei anksčiau. Jau išneršusių ešerių nekankina ikrų svoris, jie gali kur kas laisviau judėti, iki soties kimšti į pilvą bet ką — vietos ten daug. Jie laikosi netoli nerštaviečių, gana sekliuose vandenyse, tad sunku atspėti, kuo maitinasi. Pirmuosius ešerius spiningu galime pagauti kovą. Kitais metais pirmuosius ešerius pagausime balandį. Tai ne taip svarbu, nes ne nuo mūsų, o nuo žiemos priklauso, kada prasidės atviras sezonas, kada ešeriai išnerš. Paprastai pavasarį ešeriai kimba nedideliame gylyje. Retai tai būna didesnis nei 4 m gylis. Balandį ešeriai dažniausiai kimba iki 3 m gylyje. Tai neturėtų stebinti — per dieną įšylančiuose sėkliuose daugėja smulkmės, o paskui ją į sėklius atsliūkina ir plėšrūnai — lydekos, ešeriai. Tačiau ir pavasarį ešeriai mieliau renkasi tokias vietas, kur dugnas yra nelygus — visais metų laikais jiems patinka skardžiai ir kalniukai. Jei rudenį gaudant ešerius ežeruose dažnai reikia ieškoti, kokiu atstumu nuo dugno jie maitinasi, tai pavasarį to daryti nereikia — ešeriai maitinais prie pat dugno.

| | |

Meškerės be ritės. 4 dalis

Tęsiame skyrelį “Svarelių išdėstymas”. Šį kartą pažiūrėkime, kokie yra klasikiniai svarelių išdėstymo būdai meškeriojant ilgomis sudurtinėmis meškerėmis. Jau minėjome, kad žvejojant tokiomis meškerėmis valo ilgis gerokai trumpesnis už meškerės ilgį. Žūklė sudurtinėmis meškerėmis yra sudėtingesnė nei ilgomis teleskopinėmis meškerėmis. Nors toks būdas labai populiarus užsienyje, vis dėlto negalima teigti, kad jis yra pranašesnis už žūklę teleskopine meškere. Kaip žvejoti, kokią meškerę rinktis, priklauso nuo aplinkybių. Jei žūklės vietoje yra daug žuvų, o jos kimba intensyviai, geriau žvejoti teleskopine meškere, nes užkibus žuviai nereikia atgal atitraukinėti storgalio, nuiminėti “topo”. Kai kimba silpniau, rečiau, o žuvys gerokai didesnės, kai reikia užmesti ypač tiksliai, pakirsti vos vos virptelėjus plūdei, tada praktiškesnės yra ilgos sudurtinės meškerės. Ežeruose ilga sudurtine meškere žvejojama retai. Kad ir koks būtų ežeras, tačiau ir keturiolikos metrų ilgio įrankiu, gaudant nuo kranto, sunku pasiekti reikiamą gylį. Net jei užsilipsite ant lieptelio, vis tiek to ilgio gali neužtekti. O štai lėtai tekančiose upėse, kanaluose, karjeruose, senvagėse, kai kuriuose tvenkiniuose ilga sudurtinė meškerė idealiai tinka. Ilgų sudurtinių meškerių svarelių išdėstymas parodytas paveikslėliuose. Jų išdėstymas labai panašus į aprašytą praeitame numeryje (“Meškerės be ritės”).

| | |

Kaip žvejoti srovėje?

Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei ta upė Minijos žemupys, kuriame žiemą jau net kvėpuoti nėra kuo, tai iš dalies tiesa — išgręžei eketę ir gaudai žuvį. Nori didesnių žuvų — eini aukštyn, kur mažiau žmonių, bet daugiau žuvų. Tačiau, be Minijos žemupio, turime daug kitų upių, ant kurių ledo sėdi žvejai. Tai Nevėžis, Pajūrio Šventoji, Mūša, Danė ir kitos lėtos tėkmės upės. Ir žvejojantys tose upėse pasakys, kad žūklė upėje nėra tokia paprasta ir primityvi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ne kiekvieną dieną nuo upių grįžę žvejai būna patenkinti rezultatais. Vis tik, kai reikia rinktis tarp stovinčio vandens ir upės, daug kas turbūt rinktųsi upę. Kad ir kaip vertintume, gaudydami srovėje visada pagauname didesnių ešerių, kuojų, plakių ir karšių nei ežere. Taigi ten, kur srovė, gausesni laimikiai, didesnės žuvys. Be to, yra šansas kitokią žuvį — žiobrį, šapalą ar meknę, pagauti.