Mokslininko žodis

Tarptautiniu mastu Baltijos lašišos populiacijos išsaugojimu susirūpinta tik praėjusio šimtmečio pabaigoje. Nepaprastoji Baltijos jūros žvejybos komisijos sesija Varšuvoje priėmė gerai paruoštą veiksmų planą „Lašiša 1997-2010“.Pagal teorinius J. Pašukonio – buvusio Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimo centro generalinio direktoriaus paskaičiavimus, skelbtus „Tėviškės gamtoje“ 2001 metų birželį, sėkmingai įgyvendinus minėtą programą, lašišų iki 2010 metų turėtų padaugėti 2,75 karto, o šlakių 1,8 karto. Ar taip įvyks? Labai abejoju…

XX amžius – ne lašišų naudai

Epizodiškai statistikos užregistruotomis žiniomis, versliniai lašišų laimikiai per XX amžiaus pirmąją pusę buvo permainingi. Baltijoje, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje 1927 m. sugauta 472 centneriai, o 1937 m. – tiktai 43 centneriai lašišų. Praėjusio šimtmečio antrąją pusę mano paties užregistruotas didžiausias lašišų ir šlakių laimikis Kuršių mariose buvo 1956 metais ir siekė 68 centnerius, o Nemuno žemupyje – 25 centneriai 1964 metais. Tada intensyviai buvo žvejojama iki 800 metrų ilgio traukiamaisiais tinklais, įvairiausiomis gaudyklėmis bei statomaisiais ir plaukiančiaisiais tinklaičiais. Pasinaudodamas savo atliktos eksperimentinės žvejybos rezultatais ir nuolatine žvejų laimikių inspekcine kontrole žūklavietėse, aštuntąjį dešimtmetį padariau išvadą, kad lašišos prarado verslinę reikšmę ir jas būtina įrašyti į nykstančių ir retų žuvų sąrašą.

Kaip atrodo šiuolaikinė lašišų populiacija Kuršių marių baseine, apytikrį vaizdą galima susidaryti tiktai iš duomenų, kuriuos surenka Ekologijos instituto ichtiologai, kasmet epizodiškai žvejojantys gavę Aplinkos ministerijos leidimus. Gautomis oficialiomis žiniomis iš Rusnės filialo, 2001-2004 metais Skirvytėje traukiamuoju tinklu pavyko sugauti tiktai 6 karališkąsias lašišas ir 55 šlakius. Prieš dešimtmetį tokį kiekį šių vertingų žuvų Skirvytėje arba Minijoje galėjome sužvejoti per 2-3 naktis.

Karališkųjų lašišų natūrali populiacija Kuršių marių baseine sunyko katastrofiškai. Priimta jų išteklių atkūrimo programa pavėluota. Po tokios nemalonios prognozės belieka visuomenei pasakyti karčią teisybę, jos nevyniojant į biurokratinę vatą, kodėl taip atsitiko.

Atgaila nepadės

Vien lašišų apsauga pirmą kartą valdžia susirūpino dar po 200 metų,- 1792 m. birželio 2 d. išleistomis taisyklėmis. Jomis buvo uždrausta pertverti tinklais šiaurinę Kuršių marių dalį už Juodkrantės – eršketų, lašišų, sykų, ungurių migravimo kelius į gėluosius vandens telkinius ir atgal į jūrą. Nuo to laiko per masinį lašišų migravimą iš jūros kartais būdavo sustabdoma net žvejyba mariose burvaltėmis.

Gana aiškiai lašišų ir kitų migruojančių žuvų apsauga buvo apibrėžta ir sovietinės valdžios metais.1960, 1976 ir 1980 m. išleistos žvejybos verslo reguliavimo taisyklės. Jos juridiškai galiojo Rusijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje žvejojantiems Baltijos jūroje bei vidaus vandenyse. Po verslo pertvarkos, atkūrus nepriklausomybę, daugelio reikšmingų, praktikoje gerai pasiteisinusių žuvų apsaugos ir verslo organizavimo priemonių kažkodėl buvo atsisakyta.

Pradėjus taikyti 1991, 1993, ir 1995 metų Lietuvos išteklių departamento ir Aplinkos ministerijos išleistas žvejybos taisykles, buvusi nebloga sovietmetį žuvininkystės tvarka pasikeitė iš esmės. Baltijos jūros priekrantėje praktiškai legalizuotas priešnerštinis lašišų, stintų, kitų praeivių žuvų gaudymas. Kuršių mariose ir Nemune išsivystė žvejyba kaproniniais ir valiniais tinklaičiais, iš kurių gyvybingų ir nesužalotų lašišų, šlakių, žiobrių, sterkų, perpelių išleisti atgal į vandenį, kaip to reikalauja taisyklės, praktiškai neįmanoma. Žvejai, priekabių inspektorių gąsdinami didžiulėmis baudomis, nebegyvas žuvis išmeta į vandenį, skandina arba skubiai parduoda priplaukiantiems greitaeigiais kateriais piliečiams.

Kai šaukštai jau popiet

Dabartiniai žuvisaugininkai turėtų žinoti, kad priešnerštinė lašišų migracija iš Kuršių marių į Lietuvos ir Rusijos upes vyksta liepą, rugpjūtį ir rugsėjo antrąją pusę. Ir ne gamtininkui aišku, ko verti lašišų apsaugos inspektorių reidai spalį ir lapkritį, kai šaukštai jau seniai popiet.

Be abejo, labiausiai lašišų išteklių atsikūrimui Lietuvos ir Rusijos upėse kenkia Kauno HE užtvanka, kurioje nėra palikta tako praplaukti migruojančioms į aukštupį neršti žuvims. Dar užsilikusias pavienes žuvis 2002 metais išbaidė leista naftos paieška mariose ties Kintais pasitelkus specialią vibracinę techniką tirti žemės gelmes. Prie lašišų nykimo ne mažiau prisidėjo ir šiemet vykdyti farvaterių gilinimo darbai mariose prie Klaipėdos, Atmatos žiotyse ir Rusnės atšakoje, panaudojant galingas ir triukšmingas žemsiurbes. Tokias užtvaras, technikos keliamo triukšmo ruožus galėjo įveikti tiktai pavieniai „laimingieji“ lašišų individai. Ar neatsitiks taip, kad technikos sukeltame chaose vandenyje išnykus paskutinėms lašišoms, išnyks ir dėl jų išsaugojimo priimta programa „Lašiša 1997-2010“?

(Spausdinama sutrumpintai)

Views All Time
Views All Time
1044
Views Today
Views Today
1
0 0