Neginčytinai tikras menas…
Pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau straipsnių apie populiarėjančią žvejybą Lietuvoje – žvejybą museline meškere. Šis meškeriojimo būdas formuoja naują požiūrį į žvejybą ir verčia naują, bet kartu ir seną muselinės istorijos puslapį Lietuvoje.
Muselinės žvejybos istorija siekia pačius seniausius laikus. Pirmosios dirbtinės muselės buvo surištos 1400 p.m.e. Egipte ant kaulinių kabliukų. Šiuo metu mes galime tik įsivaizduoti kaip jos atrodė ir iš kokių medžiagų jos buvo surištos. Kaip ir kada muselinė atkeliavo į Europą nėra tiksliai žinoma. Pirmą sykį Didžiojoje Britanijoje muselinė paminėta 1400 metais, o 1496 buvo išleista ir pirmoji knyga -„Treatise on Fishing with an Angle” („Įvadas į žvejybą su meškere”), kurios autorė Juliana Berners. Taigi, pirmąją knygą apie muselinės žvejybos ypatybes bei detalų muselių rišimą parašė moteris. Jos aprašytos muselės, bei jų rišimo būdai naudojami ir šiomis dienomis. Nors muselinės istorijoje daugiausia minimi profesionalai – vyrai, yra žinoma ir moterų, profesionaliai vertinančių šį žvejybos būdą. Pavyzdžiui, garsaus muselininko Lee Wolff'o žmona – Joan Wolff , dažnai likdavo vyro šlovės šešėlyje, nors meistriškumu ji ir pranoko savo vyrą.
Muselinė žvejyba, kaip ir medžioklė turi labai gilias šaknis ir tradicijas, kurios Vakarų Europos šalyse ir JAV yra smarkiai išpuoselėtos. „Tačiau pas mus dar toli ligi to, kad meškeriojimo sportas būtų pastatytas lygioj su medžiokle aukštumoj, kaip tas yra, pavyzdžiui, Anglijoj” (V. Goštautas, 1939). „Deja, pas mus ligi šiol žodžiais „meškeriotojas” – „žvejyba” buvo suprantama vaikėzas stovintis upės krante su pagaliu rankoj, kuris pagautom aukšlėm nukerpa uodegas ir jas meta į vandenį, norėdamas įsitikinti, ar tokios žuvytės sugebės plaukti” (V. Goštautas, 1939).
Apkeliavęs nemažai Europos šalių, galiu teigti jog muselinė žvejyba Europoje yra aukščiausioje vietoje ir visa „galva” pranoksta meškeriojimą spiningu ar plūdine meškere. Daugiausia galėčiau pasakyti apie žvejybą Didžiojoje Britanijoje, kadangi ten kurį laiką teko gyventi. Nemažai teko keliauti po šią šalį, aplankyti daug nuostabių vietų, žvejoti įvairiose upėse, tokiose kaip: Way, Monmouth, Usk. Žinoma, maloniausius prisiminimus paliko žvejyba Škotijos upėse Spey ir Dee, kurios garsėja visame pasaulyje savo grožiu ir pagautų „karališkųjų žuvų” – lašišų dydžiu.
Kalnai, šniokščianti, iš kojų verčianti upės srovė, švininis, krapnojantis dangus, – tai tipinis Škotijos vaizdas. Rankos kelia dvirankį meškerykotį, ore sušvytruoja valas ir Durham ranger muselė skrosdama orą lekia į putojančią upę. Stovi sustigęs, kurį laiką akimis seki muselę, o rankos vis stipriau spaudžia meškerę. Staiga muselė sustoja rėžusi vandens paviršių, valas įsitempia. Širdis iš jaudulio virpa, bandai tramdyti save, vis kartodamas – „dar sekundę, dar ne laikas pakirsti”. Staiga kilsteli meškerykotį į viršų, sušvilpia valas ir pajunti smūgį….. Tik tokiomis akimirkomis supranti žvejybos museline meškere tikrą grožį. „Šis sportas yra tarsi stebukladarystė, nes museline yra pagaunama „žuvų karalius” lašiša, kuri dėl savo apsukrumo, ištvermės ir energijos neturi sau lygios žuvies” (V. Goštautas, 1939).
Tarybiniais metais muselinė žvejyba buvo prieinama tik nedaugeliui žvejų. Ja buvo labai susidomėta prieš septynis – aštuonis metus, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet ši sporto šaka skverbėsi kaip ir kitos mažiau žinomos arba visai nežinomos naujovės. Visais įmanomais būdais, už didelius pinigus stengėmės įsigyti muselinės reikmenis ir literatūros. Kadangi šiuo metu muselinė žvejyba mūsų šalyje nėra labai populiari, tai ir prekyba jos reikmenimis nėra pelninga ir muselinės žvejybos reikmenų asortimentas žūklės parduotuvėse yra nedidelis. Ne vienam pradedančiam žvejoti museline meškere iškyla klausimas, kur nusipirkti meškerę, ritę, valą ar muselių. Nors šios žūklės reikmenys yra pakankamai brangūs, (nes naujausios technologijos yra pirmiausiai įdiegiamos būtent į muselinius įrankius) nėra būtina pirkti paskutinės laidos įrankius, kadangi „žūklėj, kaip ir medžioklėj, pirmasis vaidmuo tenka ne įrankio prašmatnumui, bet sportininko tinkamam pasiruošimui. Taigi, aukštesnės klasės sportininkas ir menkesnėmis meškeriojimo priemonėmis gali tikėtis geresnių rezultatų…” (V. Goštautas, 1939).
Žvejas, įpratęs žvejoti plūdine meškere ar spiningu, pabandęs muselinę ir patyręs pirmąją nesėkmę, sviedžia ją į kampą ir grįžta prie įprasto būdo, kadangi nuostata, kad po žūklės krepšys bus pilnas žuvies čia tikrai netinka. „Reikia pastebėti, kad dirbtine musele yra gaudomos ne tik lašišų šeimos žuvys, bet ir daugelis kitų rūšių mūsų paprastosios baltos žuvies. Patartina prieš pradedant šią nelengvą sporto rūšį, t.y., meškerioti upėtakį, šelvį (kiršlį) ar lašišą, išsipraktikuoti baltąją žuvį meškerioti, tuo būdu praeinant paruošiamąją mokyklą” (V. Goštautas, 1939).
Žvejoti su museline – tai ne botagu mosikuoti. Reikia turėti daug kantrybės, užsispyrimo ir žinių. Norint pasiekti aukštą meistriškumo lygį, reikia didelio atsidavimo, ištvermės ir išprusimo. O ką bekalbėti apie muselių rišimą, kur be entomologinių ir ichtiologinių žinių tikrai neapsieisi. Štai kodėl neužtenka vien kruopščiai „aprengti” kabliuką įvairiaspalvėm medžiagom.
Taigi, „Jei spiningas visai teisingai laikomas sportiškiausiu meškeriojimo būdu, tai meškeriojimas musele, o ypač dirbtine, yra neginčytinai tikras menas” (V. Goštautas, 1939).
„… nėra kito tokio gražaus, malonaus ir patraukiančio sporto, kaip meškeriojimas museline” (V. Goštautas, 1939).
Citatos paimtos iš knygos „MEŠKERIOJIMO SPORTAS” Vytautas Goštautas. 1939, Kaunas
