Buvo tik ketvirtadienio popietė. Aš net nebaigiau savo darbo, bet mano mintys jau buvo susikoncentravusios į tikslą. Dar nežinojau link kurio upelio mano kojos patrauks, bet kad jos patrauks abejonių nebuvo. Kaip sakoma „savo širdies neapgausi“.

Aš jau žinojau, buvau pasirinkęs pirmąjį šeštadienio pusiaudienį savo žvejybai, todėl galvojau apie išvyką prie netoliese esančios upės. Viena tokia upė yra, savo vandenyse globojanti kiršių, didelių kiršlių. Bet tąsyk aš pasirinkau tos upės intaką, nes tikroji mano aistra yra nedideli upeliai, kuriuose tu tiesiog iš labai arti gali viską stebėti, matyti viską kas dedasi po ir virš vandens. Taigi po trumpo bet persmelkto vaizduote žvilgsnio į žemėlapį, pasirinkau dar nebandytą Siesarties upės ruožą.

Taigi ankstyvą šeštadienio rytmetį kartu su Saulės spinduliais pabudęs, po valandos kelio aš žvalgiausi ir negalėjau atsižavėti visiškai skaidriu upės vandeniu. Tiesą sakant, šis upelis, tiksliau jo vanduo turi savo spalvą, sakyčiau žalsvą, matyt dėl molingo dugno…

Nuliūdęs dangus plukdė apniūkusius debesis, genamus man mintį apie upėtakio sugavimą, didelio upėtakio. Kurio iki šiol taip ir nesu pagavęs ant muselės, išskyrus strimerį.

Mano kojos palietė upelio žvirgždą. Vaizdas nuostabus. Keletas žingsnių, keletas metimų ir pajaučiau, net pamačiau, kaip kažkas paragavo mano museles. Pakartotinas metimas į tą pačią vietą ir apie 30 cm. kiršlys ištarė man „labas rytas“. Tądien žvejojau 2kl. meškerykočiu, todėl kova su šiuo upelio kardinolu buvo išties smagi.

Tąsyk beveik kiekvienoje rėvoje mano museles atakavo kiršliai. Ne itin dideli, bet labai smalsūs. Ir tai džiugino. Džiugino tai, kad upelis gyvas.

Visgi jaučiau kad didesnių kiršlių reikėjo ieškoti giliau. Ir ieškomos, jos buvo randamos…

Tądien upė buvo labai draugiška. Pagavau penketą kiršlių virš 30 cm., keletą mažesnių, kelis upėtakėlis ir keletą galingų strepečių. Jaučiausi toks atsipalaidavęs, mano mintys buvo visiškai kažkur toli. Ir aš neabejotinai žinojau, kad visa žuvis šiandien bus paleista (su savimi visada turiu mobilią rūkyklėlę ir labai mėgstu smaguriauti rūkytą kiršlį su alaus bokalu ar gurkšneliu viskio, bet tam momentui tai buvo uždraustaJ )

Paleisti vėl ir vėl…

O atsidėkodami, jie elgėsi kaip tikri modeliaiJ

Tądien dirbo, bent jau aš naudojau, tik keletą muselių…

 Iki!

Arturčikas
Fly Brothers

Views All Time
Views All Time
1562
Views Today
Views Today
1
0 0