Tęsdami meškerės be ritės temą, pažiūrėkime, kokios naudojamos plūdės ir kaip išdėstomi svareliai.

Plūdės

Plūdė yra toks populiarus meškerės elementas, kad dažnai apie ją šnekama kaip apie meškeriojimo simbolį. Pagrindinė plūdės paskirtis – parodyti, kada kimba. Bet plūdė ne tik rodo kibimą, bet ir prilaiko masalą žūklės vietoje – o tai ne mažiau svarbu. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie svarelius – be jų niekada masalas neatsirastų reikiamoje vietoje. Plūdžių formų bei dydžių yra gausybė. Kiekviena parduotuvė tiesiog mirga nuo įvairovės ir susigaudyti tame miške nėra taip paprasta. Kai pirkėjas neieško nieko konkretaus arba tiesiog nežino, kokios formos plūdės jam reikia, įsigyti tinkamą plūdę gana sunku. Jei pažvelgtume į tas plūdes, kurias naudoja sportinės žūklės meistrai, visos jos pasirodytų gana panašios: antena – korpusas – kylis. Tačiau patyrinėjus atidžiau galima rasti nemažai skirtumų. Šios plūdės dar dažnai vadinamos klasikinėmis. Ir skiriasi jos ne tik savo dydžiu, antenos ar kylio ilgiu, bet ir korpuso forma. Panagrinėkime, kada naudojami pailgi korpusai, kada – pilvoti, kokios plūdės skirtos tekančiam vandeniui, kokios – stovinčiam, kokį vaidmenį atlieka kiekvienas ilgosios meškerės plūdės elementas.

Antena

Antena – tai plūdės dalis, išnirusi iš vandens. Antenos daromos iš skirtingų medžiagų, skirtingo ilgio ir storio, dažomos dažniausiai geltona, raudona ir oranžine spalvomis. Gaminamos antenos iš gana standžių, tačiau nelabai sunkių medžiagų – plastmasių, bambuko, balzos, o kartais – ir iš metalo. Antena turi būti lengva, nes kitaip plūdė vandenyje nebus stabili. Dėl tos pačios priežasties ji negali būti ir labai ilga. Antenos ilgis paprastai yra proporcingas plūdės dydžiui ir svyruoja nuo vieno iki kelių centimetrų. Kai žuvis užkimba, plūdė dažniausiai neria. Tada, be abejo, suveikia Archimedo dėsnis, ir vanduo ją kelia aukštyn. Kuo plonesnė antena, tuo vandens pasipriešinimas mažesnis. Todėl plūdės su plonomis antenomis yra jautresnės ir geriau rodo, kada kimba. Žinoma, tik tada, jei pati plūdė yra tiksliai išsverta. Taisyklingai išsvertos plūdės korpusas paprastai būna paniręs į vandenį, o į paviršių išlindusi tiktai antena. Nors plūdės plonesne antena yra jautresnės, tačiau jos matomos vandenyje. Tokios plūdės dažniau naudojamos žvejojant artimais atstumais bei stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vendenyse. Plūdės, turinčios storesnę anteną, naudojamos ir greitoje srovėje, nes svareliui kliūvant už dugno jos ne taip greitai pasineria. Kai kurių klasikinių plūdžių antenos yra keičiamos. Nors tokios plūdės nėra labai populiarios, tačiau kai kurie meškriotojai vis dėlto jas naudoja. Ar meškeriotojas įžiūrės plūdę, ar ne, priklauso ne tik nuo antenos storio, bet ir nuo jos spalvos. Jei vanduo yra tamsus arba jame matomas priešingo kranto medžių atspindys, tada geriau įžiūrimos geltonos ar šviesiai žalios spalvos antenos. Kai vandenyje atsispindi šviesus, arba šiek tiek banguoja, saulė šviečia į veidą, tada naudojamos ir juodos spalvos antenos, nes tokiomis sąlygomis jokia spalva nėra gerai matoma, ir tik juoda spalva pakankamai išsiskiria iš aplinkos.

Vielinės antenos

Šios antenos yra pačios jautriausios ir ploniausios. Plūdės su tokiomis antenomis labai greitai reaguoja į žuvies prisilietimą. Tiksliai išsverti plūdes su vielinėmis antenomis yra sunku, nes kartais net vienas papildomas 13 numerio 0,01 g svorio svarelis gali perkrauti plūdę. Šios antenos gana sunkiai įžiūrimos žvejojant didesniais atstumais, tačiau jos patvarios, nes viela, kaip žinome, nelūžta. Dauguma patyrusių meškriotojų plūdes su vielinėmis antenomis vertina būtent dėl jų jautrumo. Tokiomis plūdėmis tinka žvejoti „sunkiuose“ vandens telkiniuose, kur žuvys yra labai atsargios. Meškeriojant šiomis plūdėmis masalas būna uodo trūklio lerva.

Plastmasinės antenos

Bene dažniausiai antenos gaminamos iš plastmasės. Jų skersmuo gali būti įvairus, todėl tokios antenos pasitaiko beveik visų klasikinių modelių plūdėse. Be abejo, plastikinių antenų nebūna tokių plonų kaip vielinių, todėl ir pačios plūdės nėra tokios jautrios ir išsverti jas lengviau. Dėl šios priežasties, žvejojant plūde su plastikine antena, galima imti ir sunkesnius masalus, pavyzdžiui, kelis sliekus. Šios antenos yra labai gerai matomos, atsparios mechaniniams pažeidimams. Daugelis meškeriotojų jas vertina dėl universalumo.

Medinės antenos

Paprastai medinės būna gana storos, todėl plūdės su jomis nėra labai jautrios. Dažnai tokias antenas meškeriotojai naudoja tada, kai ant kabliuko kabinami dideli masalai – kukurūzai, tešla, naktinis sliekas. Šias plūdes išsverti nesunku, ir jos neblogai pasiteisina banguojant vandeniui. Tačiau medinės antenos gana greitai lūžta. Dažniausiai plūdės su tokiomis antenomis naudojamos žvejojant tekančiame vandenyje, kai vienas ar keli svareliai slenka dugnu.

Stiklo pluošto antenos

Savo jautrumu jos beveik prilygsta vielinėms antenoms, todėl ir išsverti plūdę su tokia antena gerokai sunkiau nei plūdę su medine ar plastikine antena. Šios antenos yra atsparios mechaniniams pažeidimams ir naudojamos beveik tais pačiais atvejais kaip ir vielinės antenos.

Kylis

Kyliu vadinama apatinė plūdės dalis. Kylis suteikia plūdei stabilumo, todėl plūdė laikosi vertikaliai net sudėtingomis žūklės sąlygomis – kai labai banguoja, stiprus vėjas, greita srovė. Kylio ilgis dažnai svyruoja nuo kelių iki dvidešimties ar daugiau centimetrų (priklauso nuo plūdės dydžio ir jos tipo). Klasikinės plūdės dažniausiai būna su ilgais kyliais, nors stovinčiam vandeniui skirtų jautrių mažų plūdelių kyliai gali būti ir trumpi. Dažniausiai kyliai gaminami iš vielos, medžio, anglies pluošto bei plastmasės.

Vieliniai kyliai

Tai dažniausiai klasikinių plūdžių kylių rūšis, nes jie yra atsparūs tvirti, be to, juos lengva pagaminti. Vieliniai kyliai suteikia plūdei stabilumo, todėl plūdės su tokiais kyliais tinka ir žvejojant upėje, ir tada, kai vanduo banguoja. Kadangi, palyginti su kitais kyliais, šių masė yra didelė, tokios plūdės vandenyje gana greitai užima vertikalią padėtį. Vieliniai kyliai yra atsparūs mechaniniams pažeidimams, tačiau meškeriojant labai greitai susilanksto. Pastebėta, kad valas užmetant apsipainioja apie vielinį kylį kur kas dažniau nei apie medinį ar anglies pluošto kylį.

Anglies pluošto kyliai

Skirtingai nuo vielinių, anglies pluošto kyliai yra lengvesni, storesni ir gerokai ilgesni. Taip pasiekiamas didesnis plūdės stabilumas. Tačiau jie turi trūkumą – anglies pluoštas yra gana trapi medžiaga, todėl neatsargiai elgiantis jei dažnai lūžta. Anglies pluošto kyliai yra labai universalūs. Tokios plūdės taip pat lengvai rodo karšių kibimą, kai šie pakelia nuo dugno masalą. Anglies pluošto kyliai – tai idealus kompromisas tarp vielinių ir medinių kylių, tačiau plūdės su jais yra labai brangios.

Mediniai kyliai

Mediniai kyliai yra gana stori. Jų plūdrumas didelis, palyginti su vieliniais ar net anglies pluošto kyliais. Paprastai mediniai kyliai būna kiek trumpesni. Didžiausias jų trūkumas yra tas, kad jie lūžta. Plūdės su mediniais kyliais naudojamos tada, kai masalas turi leistis labai labai lėtai. Tokios plūdės nėra stabilios ir jomis nepatartina žvejoti pučiant stipriam vėjui arba greitoje srovėje. Tačiau jos puikiai tinka meškeriojant lėtesnėje srovėje, kai pagrindinė svarelio masė slenka dugnu.

Korpusai

Kaip jau minėjome, klasikines plūdes sudaro trys pagrindiniai elementai: antena – kylis – korpusas. Klasikinių plūdžių antenos yra trumpos, 2-4 cm ilgio, o kyliai, palyginti su jomis, yra labai ilgi. Korpusai gali būti įvairiausių formų – trumpi pilvoti, lašo ar statinaitės formos, gali būti ištįsę lyg torpedos. Nuo korpuso dydžio, medžiagos priklauso plūdės plūdrumas. Todėl gamintojai stengiasi naudoti kuo mažesnio tankio medžiagas. Kuo tankis mažesnis, tuo tai pačiai svarelių masei galima pagaminti mažesnę plūdę, todėl dažniausiai visų plūdžių korpusai gaminami iš balzos, priklausomai nuo jos rūšies, svyruoja tarp 0,08-0,2 gramo kubiniame centimetre. Tačiau pati lengviausia balza yra labai minkšta, todėl plūdžių korpusai dažniausiai gaminami iš sunkesnės, tačiau kietesnės ir atsparesnės mechaniniams pažeidimams balzos. Kartais korpusai gaminami iš putplasčio. Nuo korpuso formos labai priklauso plūdės paskirtis. Apibūdinti korpuso formą vienu žodžiu labai sunku, tačiau pabandysime tai padaryti, nurodydami, kur tokia plūdė gali būti panaudota.

 

Svogūno formos korpusas

Plūdėmis, turinčiomis tokį korpusą, tinka žvejoti tiek stovinčiame vandenyje, tiek vidutinės tėkmės upėse. Jos nereaguoja į vėjo gūsius, gerai įspėja apie kibimą ir esant ramiam orui. Kadangi tokių plūdžių svorio centras gana žemai, jos yra stabilios. Meškeriotojai vertina šių plūdžių univesalumą. Tinka jos karšiams, kuojoms, ant kabliuko galima kabinti ir uodo trūklio lervą, ir musės lervą, taip pat ir slieką.

Kiaušinio formos korpusas

Plūdės, turinčios tokį korpusą, puikiai tinka ir vidutinės ir greitos srovės upėse. Ši apvalių formų pilvota plūdė labai praverčia tada, kai srovėje masalą dažnai tenka pristabdyti. Ji net stiprioje srovėje neneria po vandeniu be reikalo. Šios plūdės labai dažnai upėje naudojamos tada, kai pagrindinė masė slenka dugnu.

Statinaitės formos korpusas

Statinaitės formos korpuso plūdė tinka tiek vidutinės, tiek greitos srovės upėse. Ypač ją patartina naudoti žvejojant karšius, nes plūdė su tokiu korpusu labai gerai parodo momentą, kai karšis pakelia masalą nuo dugno.

 

Ištempto kiaušinio formos korpusas

Šia plūde žvejojama stovinčiuose vandenyse ir upėse su lėta ar vidutine tėkme. Tai bene pati universaliausia plūdė, kuri, beje, yra labai stabili vandenyje. Tokią plūdę rekomenduojama naudoti tada, kai meškeriotojui iškyla klausimas, kokios apskritai formos plūdę rinktis. Ji tinka beveik visiems gyvenimo atvejams, išskyrus greitą srovę.

Plunksnos formos korpusas

Tai stovinčio ar labai lėtai tekančio vandens plūdė, kuri puikiai tinka žvejoti nevėjuotomis dienomis. Ši plūdė stabiliausia, kai pagrindinė svarelių masė yra netoli kabliuko. Ideali mažesnėms žuvims gaudyti, nes yra labai jautri ir greitai reaguoja į kiekvieną žuvies prisilietimą.

Strėlės formos korpusas

Plūdėmis su strėlės formos korpusu taip pat žvejojama stovinčiame arba labai lėtai tekančiame vandenyje. Nors ši plūdė geriausiai tinka ramiomis dienomis, tačiau gana stabili ir pučiant silpnam vėjui. Stabiliausia plūdė būna tada, kai pagrindinė svarelių masė sukoncentruota arti kabliuko. Strėlės formos plūdės labai praverčia tada, kai žuvys atsargiai griebia lėtai besileidžiantį masalą.

Apversto lašo formos korpusas

Tai tipiška upės plūdė. Ja tinka žvejoti tiek ramiomis, tiek vėjuotomis dienomis. Plūdė su tokiu korpusus yra labai stabili vandenyje. Ją patogiausia naudoti, kai pagrindinė svarelių masė ne slenka dugnu, o plaukia vandenyje.

Kaip jau minėjome, klasikinės plūdės turi būti išsvertos taip, kad iš vandens kyšotų tik antenėlė, t.y. kad vandens linija eitų tiesiai per korpuso ir antenėlės sandūrą. Pilvotosios plūdės (svogūno, kiaušinio formos korpusai) puikiai rodo tradicinį žuvies kibimą, kai plūdė neria. Tuo tarpu kai plūdė iškyla, pastebėti, kada kimba karšis ar plakis, yra kur kas sunkiau. Taip yra todėl, kad jų korpusas yra gana trumpas. Visomis pilvotomis, storomis plūdėmis dažniausiai žvejojama tekančiuose vandenyse. Jų plūdrumas paprastai būna nuo 0,5 iki 20 g. Mažiausios plūdės tinka ir stovinčiame, ir lėtai tekančiame vandenyje, o greitoje srovėje jos naudojamos tik tada, kai žvejojama trumpais atstumais arba nedideliame gylyje. Kitą didelę klasikinių plūdžių grupę sudaro pailgos ir siauros plūdės (strėlės, plunksnos, ištempto lašo formos plūdės). Skirtingai nuo pilvotųjų, jų korpuso ilgis, palyginti su skersmeniu, yra gana didelis, o kylis tuo trumpesnis, kuo ilgesnis korpusas. Tokių plūdžių plūdrumas būna nuo 0,2 iki 5 g. Šios plūdės yra kur kas jautresnės nei pilvotosios, be to, jos geriau parodo, kada kimba karšis ar plakis, kai masalas pakeliamas nuo dugno. Tačiau užmetus jos kur kas lėčiau atsistoja į vertikalią padėtį, ir tam tikromis sąlygomis ši plūdžių savybė gali būti nepageidautina. Tokiomis plūdėmis netinka žvejoti upėse prilaikant masalą.

Dar vieną klasikinių plūdžių grupę sudaro vadinamosios aukšlinės plūdės. Šis pavadinimas nėra tikslus, nes nurodo tam tikrą žuvų rūšį. Iš tikrųjų tai yra mažosios plūdės, skirtos žvejoti ir kitoms žuvims nedideliame gylyje nedideliais atstumais. Tačiau jas dažniausiai naudoja sportininkai, o jų laimikis paprastai būna aukšlės, todėl mažosios plūdės ir gavo tokį pavadininmą. Aukšlinių plūdžių plūdrumas retai kada būna didesnis nei 1 g, o pačios mažiausios būna net 0,05 g. Vis dėlto dažniausiai naudojamos 0,2-0,4 g plūdės. Aukšlinės plūdės -tai paprasčiausios miniatiūrinės klasikinės plūdės. Jų korpusai gali būti įvairiausi. Storesniais, pilvotesniais dažniau žvejojama tekančiuose vandenyse, o plūdėmis su ilgesniu korpusu – stovinčiame vandenyje.

Svarelių išdėstymas

Tiek stovinčiame, tiek lėtai tekančiame vandenyje žvejojama tomis pačiomis meškerėmis be ritės. Skiriasi tik plūdė, žūklės stilius ir be abejo, svarelių išdėstymas, kadangi žuvys stovinčiame vandenyje maitinasi visai kitaip negu srovėje. Pasižiūrėkime, kaip turi būti išdėstyti svareliai žvejojant trumpomis – iki 5 m – meškerėmis nedideliame – iki 3 m – gylyje. Pagrindiniai svarelių išdėstymo principai parodyti schemose. Pirmame paveikslėlyje pavaizduotas svarelių išdėstymas yra skirtas nedidelių yra skirtas nedidelių žuvų, pavyzdžiui, aukšlių, kuojų, raudžių, besimaitinančių netoli vandens paviršiaus, žūklei. Pagrindinę svarelių masę sudaro virtinė švino rutuliukų, užspaustų virš pavadėlio. Šie svareliai gana greitai pastato plūdę į vertikalią padėtį. Toks susmulkintas svarelių išdėstymas nors ir reikalauja daug darbo, tačiau žūklės metu yra praktiškas. Jei visus svarelius pakeisime vienu, tai valas užmetant kur kas dažniau painiosis. Plūdė šiuo atveju turėtų būti kuo mažesnė – geriausiai aukšlinė, ir jos plūdrumas neturėtų būti didesnis nei 0,5 g. Tokia pusgrainė plūdė naudojama tik tada, kai žuvys intensyviai maitinasi, arba gylis didesnis nei 1 metras, arba vyrauja nepalankios oro sąlygos – vėjas, lietus, bangavimas. Mažos žuvys nėra tokios baikščios kaip didelės, dažniau maitinasi ir drąsiau griebia masalą. Tačiau tai nereiškia, kad jas galima gaudyti bet kuo ir bet kaip. Viskas turi būti labai gerai apgalvota ir pakankamai delikatu, nes tik tada žūklė tampa pilnavertė. Pagrindinis valas gali būti 0,10 mm, pavadėlis – 0,06-0,09 mm skersmens. Jei meškerė gera, o jos viršūnėlė lanksti ir minkšta, tai nesunkiai įveiksite ir tris šimtus gramų sveriančią žuvį. Mažos žuvys gaudomos mažais masalais, todėl ir kabliukas šiuo atveju turi būti nedidelis. Žvejojant musės lerva paprastai imamas 18 numerio kabliukas, uodo trūklio lerva – dar mažesnis kabliukas. Dažniausiai trumpos – iki 5 m – ilgio meškerės su lengvomis plūdėmis metamos per galvą. Jei žuvys maitinasi vangiai arba gaudomos raudės, kurios yra gana baikščios, užmesti reikia „minkštai“. Visai kas kita, jei žvejojamos agresyviai nusiteikusios aukšlės, nes dažnai krentančio svarelio ar plūdės triukšmas jas privilioja. Užmetus valą reikia stengtis laikyti įtemptą, nes taip kur kas sėkmingiau pakirsite. Kai žuvys vangios, laukti, kada užkibs žvejojant meškere be ritės, yra nuobodus darbas (tai daugiau tolimojo užmetimo ar dugninės meškerės reikalas), todėl šiuo atveju galima pabandyti išprovokuoti žuvį masalo judesiais. Kokie jie turi būti, niekas gerai nežino. Kartais žuvims patinka lėtas lengvas kilstelėjimas ir nuleidimas, o kartais – trumpas truktelėjimas ir pan. Paprastai meistrai, žvejodami delikačiais ir gerai subalansuotais įrankiais, pakerta net po mažiausio plūdės virptelėjimo. Pakirtimas, žvejojant tokiais plonais valais ir lengvomis plūdėmis, negali būti galingas ir stiprus. Judesys meškerykočiu turi būti greitas, tačiau švelnus ir trumpas. Meškeriojant trumpomis lengvomis meškerėmis, dažnai pakanka tik riešo judesio. Jei pakertama vertikaliai, o meškerykočio mostas gana ilgas, tai žvejojant mažame gylyje plūdė su visais svareliais ir kabliuku iššoka iš vandens ir dažniausiai susipainioja. Kai kurie meškeriotojai, norėdami to išvengti, pakerta ne vertikaliu mostu, o lygiagrečiai vandens paviršiui. Tai ne pati geriausia išeitis.

Dažniausiai patyrę žvejai vis dėlto naudoja kitą būdą. Užkibus žuviai, jie beveik nekerta, o vertikaliai iškelia ją iš vandens. Be abejo, kabliukai tokiu atveju turi būti ypač aštrūs ir aukštos kokybės, o valas tarp plūdės ir meškerės – įtemptas. Meškerės be ritės tam ir yra, kad žvejyba būtų tiksli ir greita – keletas automatiškų judesių, ir žuvis atsiduria rankoje. Žinoma, ne kiekvieną žuvį tokiais plonais valais galima iškelti į vandens paviršių. Todėl tą žuvį, kuri užkibusi „nelipa“ iš vandes, reikia traukti atsargiai – pagal visas taisykles. Aprašytoji meškerė puikiai tinka pradedantiesiems, nes taip žvejojant galima „nušlifuoti“ gaudymo techniką, išmokti atitinkamos judesių koordinacijos. Gali pasirodyti, kad žuvis masalą griebia kur kas anksčiau, nei jis nesileidžia į reikiamą gylį. Tokiu atveju reikia sulėtinti masalo leidimosi tempą išskaidant svarelius, padidinant tarp jų atstumus, kaip parodyta antroje schemoje. Plūdės plūdrumas gali būti tas pats, tačiau ji pati turi būti kur kas ilgesnė, nes tokia plūdė lėčiau stojasi į vertikalią padėtį ir geriau parodo, kada žuvis griebia lėtai besileidžiančią masalą. Dėl didesniais atstumais išdėstytų svarelių masalas vandenyje leidžiasi lėčiau, daug natūraliau, ir daugelis atvejų paviršiuje besimaitinančioms žuvims jis labiau patinka. Tačiau užmesti tokią sistemėlę reikia kur kas švelniau, nes, palyginti su pavaizduotąja pirmojoje schemoje, ji dažniau painiojasi. Žvejojant besileidžiančiu masalu, užmetama dažniau, kadangi žuvis nuolat tenka provokuoti ne vienoje vietoje kabančiu, o judančiu masalu. Be abejo, kaip ir pirmuoju, taip ir šiuo atveju masalui papildomus judesius galima suteikti trumpais meškerykočio truktelėjimais. Gana dažnai pasitaiko, kad žuvys maitinasi vidutiniuose vandens ir tiktam tikrame konkrečiame gylyje. Tokiu atveju vertėtų svarelius išdėstyti, kaip parodyta trečioje A schemoje. Šiuo atveju vienas po kito išdėstytų aštuonių svarelių grupė gana greitai nuleidžia masalą į reikalingą gylį, kuriame maitinasi žuvys. Toliau jis sklendžia lėtai ir natūraliai, nes likę svareliai yra mažesni ir išdėstyti vienas nuo kito didesniais atstumais. Taip išdėsčius svarelius galima žvejoti gilesnėse vietose , tačiau plūdė turi būti sunkesnė ir siauresnė, kad gerai parodytų, kada kimba. Maksimaliai žvejybos gylį tokiu atveju galima padidinti iki trijų metrų. Šiuo atveju reiktų ir storesnio valo. Pagrindinis valas – 0,12 mm, pavadėlis – 0,08-0,10 mm skersmens. Tačiau jei žuvys maitinasi neaktyviai arba kimba tik pačios mažosios, teks imti ploniausius valus. Kabliukas, kaip visada, parenkamas pagal masalą. Kai gylis didesnis, tenka naudoti šiek tiek ilgesnes – 4-5 metrų meškeres. Pati žūklė nėra tokia dinamiška kaip „aukšlinėmis“ meškerėmis. Tokia meškere puikiai galima žvejoti karosus nedideliuose ežeruose ar tvenkiniuose, kūdrose. Penkių metrų meškerė su 0,1 mm pavadėliu puikiai tinka kuojoms, plakiams, karšiams siauruose, nelabai giliuose kanaluose gaudyti.

Žvejojant karšius, masalas visada turi būti ant dugno, nes šios žuvys labai retai pakyla aukščiau. Jei diena be vėjo, o vanduo stovintis, gylį reikia nustatyti taip, kad beveik visas pavadėlis gulėtų ant dugno. Jei vanduo lėtai teka, arba jo paviršių šiaušia vėjas, gylis turėtų būti didesnis, t.y. be pavadėlio ant dugno turi gulėti ir paskutinis svarelis. Taip visa sistema lėčiau dreifuoja – karšiai geriau kimba. Stovinčiuose vandenyse meškeriotojai dažnai jaukina tokios konsistencijos jauku, kurio rutulys suyra tik palietęs vandens paviršių. Jaukas lėtai leidžiasi ant dugno, sudarydamas vadinamąjį debesėlį, kuris kartais tęsiasi nuo vandens paviršiaus iki pačio dugno. Todėl prie pat dugno besimaitinančios žuvys, pastoviai jas jaukinant, po kurio laiko pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius ir kimba plūdei dar neatsistojus į vertikalią padėtį. Panašus efektas gaunamas ir jaukinant musės lervomis, kurias, lėtai besileidžiančias, graibsto žuvys. Norint tokiu atveju sėkmingai žvejoti, reikia, kad ir masalas leistųsi tolygiai lėtai. Tam tikslui naudojama svarelių išdėstymo sistema, parodyta ketvirtoje schemoje. Svareliai išdėstomi gana toli vienas nuo kito, plūdė – ilga, siaura, tačiau lengva, todėl tiksliai rodo tiek įprastą kibimą, tiek tokį, kai žuvys griebia krentantį masalą. Kaip jau pastebėjote, visose šiame numeryje parodytose schemose niekur nenaudojami slyvutės ar kitokios formos sunkesni svareliai, sudarantys pagrindinę plūdės išsvėrimo masę. Vietoj jų visose schemose pagrindinę masę sudaro girliandos iš kelių vienas šalia kito išdėstytų svarelių. Be abejo, kur kas lengviau vietoj kelių svarelių naudoti vieną, tačiau šiuo atveju užmetant valas dažniau susipainioja, o šiame skyrelyje šnekėjome apie nedidelių žuvų žūklę trumpomis – iki penkių metrų meškerėmis. Tokia žūklė yra labai dinamiška, greita, ir bet koks valo painiojimasis yra nepageidautinas. Be abejo, jeigu tingu ant valo spausti vieną po kito svarelius, galima naudoti vieną svarelį. Tačiau reikia atsiminti, kad žvejojant meškerėmis be ritės ant kranto rištis kabliukus, montuoti svarelius ir plūdes yra nepatogu, be to, sugaištama labai daug laiko. Paprastai meškriotojai, įvaldę šio tipo meškeres, visas sistemėles pasiruošia namuose ir suvynioja ant specialių rėmelių, liaudies vadinamų „motovilomis“. Sportininkai tokių rėmelių keikvienai meškerei turi po kelias. Taip labai greitai galima prisitaikyti ptie bet kokių žūklėss sąlygų, pasirinkti reikalingiausią svarelių išdėstymą, plūdės dydį ir užkabinti visai šiai sistemėlei prie meškerės tereikia tik vieno mazgo. Nepamirškite, kad visų meškerių be ričių privalumas yra tikslumas ir greitis, kad ir koks būtų įgudęs meškeriotojas, kad ir kaip jis būtų įvaldęs užmetimo techniką, tolimojo užmetimo meškere jis niekada nenutupdys masalo taip tiksliai kaip meškere be ritės. Be to, šiomis meškerėmis galima labai greitai ir efektyviai žvejoti.

„Žvejys ir žuvis“ Nr. 3, 1999 m. kovas

Views All Time
Views All Time
1907
Views Today
Views Today
1
0 0