Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas“, „Kauno diena“, „Tėviškės žinios “ ir kituose leidinuose.

***

Keista ir nelabai suprantama, kodėl tie vargšai medžiotojai kliūna visoms nepriklausomos Lietuvos vyriausybėms. Medžiotojų būrelius pavertė įmonėmis su savo buhalteriais, finansininkais, įstatais, antspaudais, su sąskaitomis bankuose, ataskaitomis ir balansais. Vos spėjus įregistruoti įstatus, tuoj prireikė juo perregistruoti, koreguoti pagal paskutinius įstatymus. Viena vyriausybė įvedė medžiotojams žyminius mokesčius, kita panaikino, po to vėl įvedė, tik jau gerokai padidintus. Praėjusiame „garsiųjų medžiotojų“ Seime batalijos kilo priimant Medžioklės įstatymą. Nuolat augo mokestis už licenzijas kanopiniams žvėrims sumedžioti. Keisčiausia, kad šis mokestis taikomas būtent už licenzijas, už tą niekam tikusį popiergalį, nes licenzijas reikia išsipirkti iš anksto visam medžioklės sezonui, ir, jei žvėris nesumedžiojamas, niekas medžiotojams pinigų negrąžina.

Dar nespėję kojų apšilti naujuose postuose, aukšti Aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnai pirmiausia prakalbo apie medžiotojus. Per pigiai perkame iš valstybės jos žvėris! Medžioklė – prabanga, tad tegul medžiotojai krapšto pinigus. Ko tuo siekiama? Gal papildyti valstybės iždą? Gal norima išardyti medžiotojų būrelius ir medžioklės pramogą palikti tik saujelei turčių ir užsieniečių. Lengviausia, matyt, spausti tuos, kurie, susibūrę drausmingose organizacijose, sąžiningai vykdo visus Vyriausybės nurodymus. Antra vertus, jei žvėrys neginčytinai laikomi valstybės nuosavybe, tai medžiotojai turėtų tik užsimokėti žemių savininkams bei valdytojams nuomos mokesčius už medžioklės plotus, valstybei – už sumedžiotus (o ne už numatytus sumedžioti) žvėris. Medžioklė šiuo metu ne vien pramoga. Medžiotojai žvėris šeria savo pašarais, įrengia aikšteles ir kitus biotechninius įrenginius, apmoka žemės ir miškų savininkams žvėrių padarytus nuostolius. Padidinus mokesčius už sumedžiotus žvėris, tektų keisti ir visą medžioklės ūkio organizavimo struktūrą. kai vidutiniokas medžiotojas nepajėgs susimokėti visų tų mokesčių, medžios turtuoliai ir užsieniečiai, kurie, pakloję solidžias sumas už medžioklės trofėjus, netampys maišų su grūdų atliekomis į žvėrių šėryklas, neravės burokų pašarinėse aikštelėse, neruoš šieno ir nešals tūnodami pasaloje belaukdami brakonierių. Visus šiuos darbus turės atlikti speciali Valstybės išlaikoma tarnyba. Žvėrių padarytus nuostolius žemės ir miškų ūkiams turės apmokėti valstybė.

Kai kam prabanga valgykloje užsisakyti porciją cepelinų, o kai kam normalu išsimaudyti šampane… Padarykime, kad paprastam mirtingajam būtų neprieinamas kinas, ir teatras, kad jis neįstengtų nusipirkti televizoriaus, užsiprenumeruoti spaudos, padoriai apsirengti. Visa tai atimkite iš laisvos Lietuvos piliečio, nes visa tai galima laikyti prabanga. Palikime minimumą kalorijų, kalinio aprėdą, kojas kaip pagrindinę susisiekimo priemonę, informaciją – kaimo moterėlių plepalus ir pagrindinę teisę – balsuoti, balsuoti vis už naują partiją ir naują Vyriausybę. Štai ir pilnas laisvo be prabangos laisvos valstybės piliečio paveikslas. O jis dar nori medžioti…

Tėviškės žinios, 1997 02 18, Lietuvos rytas, 1997 02 19, Kauno diena, 1997 03 22, „Ir medžiotojus slegia mokesčiai“ – Ūkininko patarėjas, 1997 02 22

Views All Time
Views All Time
3110
Views Today
Views Today
1
0 0