Čia, kur Pijus Nėjus atsivežė vasaroti gerą savo draugą, metų laikai keisdavosi net kažkaip nenatūraliai, kaip teatro dekoracijos – pernelyg staigiai. Namas stovėjo ilgame slėnyje, įstrigęs tarp dangaus ir žemės lyg keistas daikčiukas, už kaštonų giraitės liejosi upė, o vienoj jos vietoj, perbridus seklumą, kur vanduo vos tesiekia kelius, patekdavai į paprastą ramų kaimelį, – ten namai stovi gana toli vienas nuo kito ir kiemuose bėginėja vištos. Ramas žingsniavo geltonu kaimo keliu, abipus kurio, šliedamasi į tvoras, augo aukšta žolė, o toliau buvo kiemai, kuriuose ganėsi avys ir vaikščiojo negražūs neprižiūrimi vaikai, o jų tėvai dirbo laukuose per šitą karšti, tokį karšti, nuo kurio išbluko medžių lapija ir žolė įgijo geltoną atspalvį, ir tik senės žvilgčiojo nuo verandų tarpdurių. Ramas ėjo į kaimą kiaušinių, sviesto ir vyno, nes vakare žadėjo atvažiuoti Pijaus Nėjaus žmona ir vienas jo studijų draugas, kurio Ramas beveik nepažinojo, o maisto atsargos jau buvo kone visos pasibaigusios. Jis labai ramus ėjo kaimo keliu. Atrodė, kad šiandien, kaip ir tas kelias pastarąsias dienas, kai jis čia, nieko svarbaus negali atsitikti ir, tai žinant, darėsi taip gera ir saugu, Ramas ničnieko daugiau nenorėjo, tik dar pasilikti čia ir gyventi tą monotoniškai slenkantį gyvenimą, kurio laikas tarsi užburtas. Dabar Ramas mažai galvodavo. Pijus Nėjus, priešingai, vis kažką mąstė gulinėdamas po medžiais šitoj virpančioj pasaulio krašto žolėj, jis ir liko name, nepanorėjęs su Ramu į kaimą. Ramas sustojo prie vieno iš namų, kur jiedu su Pijum Nėjum paprastai pirkdavo vyną, ir pro girgždančius vartelius pateko į kiemą, kuriame slenkantį laiką išduodavo tik šešėliai, krentantys nuo trijų obelų ir agrastų krūmų. To kiemo šuo gerai pažinojo Ramą, todėl tik pribėgo jo apuostyti ir ilgai vizgino uodegą, žiūrėdamas aukštyn, o pro plačiai atlapotas duris į kiemą išėjo šeimininkas, visas nurudintas saulės ir nuogas iki pusės. Jie pasisveikino, Ramas pasiūlė šeimininkui cigaretę; rūkydami jiedu dar pasakė vienas kitam kelis žodžius, ir kol jie šitaip stovėjo kieme rūkydami, durų angoj staiga išdygo jauna mergaitė, kurios Ramas dar niekad lig šiol nebuvo čia matęs, ir, atsirėmusi į durų staktą, drovėdamasi ji pažvelgė į svečią per tėvo petį; paėjėjusi kelis žingsnius tolyn į prieangį, visa susivėlus, kažkokia netašyta ir smalsi kaip gyvuliukas, o jos rankoje, kai palietė durų rankeną, slypėjo tiek gaivališkumo, tiek laukinio gyvenimo ženklų… Toks jos susidomėjimas svečiu Ramui pasirodė labai mielas, tad ir jis nusišypsojo mergaitei per šeimininko petį. Ji, atrodo, dar labiau susigėdo, bet neraudo.
Šeimininkas atsigręžė į dukterį.
– Tai kiek čia dar stovėsi? Prie darbo! – pasakė jis griežtai, ir mergaitė gūžtelėjusi praėjo pro juos ir pasuko už namo.
– Mano duktė. Vyriausia, – paaiškino šeimininkas Ramui.
Ramas, ilgai negaišdamas, padavė jam dvi tuščias gertuves, palaukė, kol šeimininkas nueis į namą ir pripildys jas vyno, tada išsitraukė iš kišenės pinigus ir atskaičiavo šeimininkui, atsisveikinęs patraukė su pilnomis gertuvėmis toliau. Taip jis užsuko dar į vieną namą, kiaušinių ir sviesto, šnektelėjo su malonia senyva moterimi, kuri Ramą labai mėgo, ir vis laukdavo, kad jis apsilankytų ir pašnekėtų su ja. Darže dirbti ji jau beveik visai negalėjo – skaudėjo kojas ir pusiaują, o vaikai anksti rytą išeidavo į darbą, tai likus namie viena ji baisiai liūdėdavo, slankiodavo po kiemą, virdavo valgį ar vangiai daužydavo muses. Iš jos Ramas jau patraukė namo, tik, perbridęs upę, jis sustojo vėsioj skambančioj kaštonų giraitėj, padėjo ant žolės pilnas gertuves ir kitką, o pats atsisėdo parūkyti. Visa giraitė toj saulėtoj erdvėj skambėjo ir beveik vibravo nuo įvairiausių garsų – tarsi koks egzotiškas muzikos instrumentas. Ramas vos spėjo dairytis, uosti ir liesti, ir viską, ką regėjo, dėjosi į save kaip didžiausią išmintį, bet vis jam atrodė, kad mato dar per mažai.
Praslinko gal valanda, kol Ramas pajuto, kad prisižiūrėjo jau iki valios, tai pasiėmė savo naštą ir patraukė link namo slėnyje.
Pijus Nėjus glostė savo šunį Dzidą, dogą, senos obelies paunksmėje prie pat namo. Šis, pamatęs grįžtantį Ramą, pribėgo prie jo liuoksėdamas ir puolė džiaugsmingai šokinėti aplinkui. Pijus Nėjus pasirėmė alkūne į žemę ir žiūrėjo, kaip Ramas eina. Jis dingo name, kažkiek ten užtruko, o po valandėlės pasirodė duryse ir atsisėdo ant slenksčio parūkyti. Dzidas sugrįžo pas Pijų Nėjų.
– Atspėk, ką šiandien mačiau, užsukęs pas mūsų šeimininką, – pasakė Ramas draugui.
– Daug daug vyno?
– Ne vyno, bet kur kas geriau.
– Kas gali būti geriau?
– Jo duktė.
Pijus Nėjus atidžiai pažiūrėjo į Ramą ir nusišypsojo.
– Graži? – paklausė jis.
– Ne, kažkas joje sukrečia net smarkiau už grožį. Aš ilgai to ieškojau. Bet ji dar labai jauna.
– Nežinojau, kad šeimininkas turi dukterį.
– Aš irgi…
Pijus Nėjus nusijuokė, įsikišdamas tarp dantų smilgą.
– Nenori jos pamatyti?- paklausė Ramas.
– Noriu.
– Aš tau ją parodysiu. Ji pati nenutuokia, ką savyje nešioja. Norėčiau viską apie ją sužinoti…
Iki vakaro jie lėtai gurkšnojo vyną, laukdami Andrėjos ir Vytuolio, Pijaus Nėjaus studijų draugo, bet tą vakarą niekas neatvažiavo, vynas baigėsi, ir dar prieš tamsą jie vėl užsigeidė vyno. Šį kartą Pijus Nėjus išsiruošė į kaimą, o Ramas liko jo laukti ant namo laiptelių, nes jo kojos jau vos beatplyšo nuo žemės. Jis sėdėjo ant namo laiptelių vienas su Dzidu, kurį glostė ir kalbino kaip kokią neišrankią moterį, ir žiūrėjo į gęstantį dangų, į kaštonus, prietemoje virstančius tamsos kamuoliais. Minčių jo galvoje beveik nebuvo, tik ramybė ir vynas sruvo kraujagyslėmis.
Pijus Nėjus grįžo negreit, ir padėjo Ramui prie kojų pilną gertuvę vyno. Jis paslaptingai žiūrėjo Ramui į veidą ir laukė, kol šis atspės jo paslaptį.
Ramas is karto suprato, ir nusišypsojo.
– Ji pati įpylė man vyno. Senis dar buvo laukuos, moteriškė melžė karvę. Ji viena buvo namie su broliais, – pasakė Pijus Nėjus šypsodamas.
– Ar ji ir tau patiko, kaip man?
– Taip. Aš iš karto supratau, ką turėjai galvoje, kai sakei, kad ten kažkas daugiau nei paprastas grožis. Juk ji negraži.
– Mane ji pakirto. O tave?
– Ir mane,- tarė Pijus Nėjus susimąstęs. Ir aš jos noriu.
– Mes abu ją pamylėsim, – nusprendė Ramas ir užsivertė gertuvę.
Pijus Nėjus žiūrėjo į tamsą ir glostė smakrą, ir Ramas perdavė gertuvę jam.
– Ką ji tau sakė? – paklausė Ramas, žiūrėdamas, kaip Pijus Nėjus geria.
– Maža ką. Ji manęs labai baiminosi ir stengėsi neprieiti per daug arti, bet aš mačiau, kaip ji žiūri, kai galvodavo, kad nematau. Kažin, ar ji nekalta?
– Tikriausiai, – pasakė Ramas. – Kuo ji vardu?
– Aistė.
Taip jie paeiliui gurkšnojo vyną, o visai sutemus persikraustė į namą ir atsisėdo
virtuvėje ant suolo, palikę duris i lauką atviras, ir pro jas į namą įėjo skambantis nakties vėjas, o netrukus danguje atsirado beveik pilnas mėnuo.
Rytą į namą slėnyje parsirado Andrėja su pilna pintine maisto, o paskui ją uždusęs Vytuolis. Dzidas pasitiko juos džiaugsmingai lodamas. Pijus Nėjus ir Ramas šūkaudami įvedė atvykėlius į namą ir pasodino erdvioje virtuvėje ant kėdžių. Andrėja nusispyrė sandalus ir ėmė dairytis, o paskui, savo senu papratimu, basa išvaikščiojo visą namą, iš naujo apžiūrėdama seniai regėtus daiktus, nes lankydavosi čia labai retai. Ji buvo aukšta augalota moteris, ir ūgiu prilygo savo vyrui, Pijui Nėjui, tik jos figūra buvo moteriška ir miela, ir veidas buvo nei gražus, nei negražus, juslingom nosies šnervėm, kurios dažnai padaužiškai trūkčiodavo. Pijus Nėjus išbučiavo savo jauną žmoną. Ji ir Vytuolis teisinosi pavėlavę vakar į paskutinį traukinį, todėl ir neatvykę. Po pusryčių visi išėjo prie upės maudytis. Ramas dažnai žvilgčiojo į Andrėją, ir jam vis rodėsi, kad ji liūdi, nors ir juokiasi iš Dzido, nors ir eina apkabinusi Pijų Nėjų, o šis – ją, nors ir taško vandeniu Ramą su Vytuoliu.
Kai jie išlipo iš vandens ir pusnuogiai sukrito į kranto žolę, Ramas atsidūrė prie Andrėjos. Andrėja pažiūrėjo į jį.
– Kas tau? – paklausė Ramas.
– Nežinau, – atsakė ji, lankstydama tarp pirštų žolės stiebelį ir žiūrėdama prieš save. Vandens lašeliai ant jos krūtų dar nebuvo nudžiuvę.
– Tau kažkas yra.
– Aš nežinau.
– Tu liūdi.
– Gal.
Jų šneką išgirdo kiti. Pijus Nėjus atsisėdo ir švelniai pažvelgė į Andrėją iš viršaus.
– Pasakyk, kas tau, – paprašė jis.
– Mielasis, jau ilgokai man nieko neatsitinka. Aš niekuo nesistebiu, o prisimink, kaip būdavo anksčiau. Aš laukiu, gal kas mane nustebins, bet niekas niekas… Ne taip, kaip anksčiau. Kartais aš net pagalvoju apie mirtį, na, kaip apie pramogą, nes… Ką jauti, kai miršti?.. Ką?.. – Andrėja net pašoko ir padėjo ranką Pijui Nėjui ant peties.
– Andrėja, mes sugalvosim, kaip tave nustebinti, – pažadėjo Pijus Nėjus. Jis papasakojo Andrėjai apie mergaitę iš kaimo, ir kaip jiedu su Ramu ketiną ją prisijaukinti.
Ji susidomėjo.
– Aš irgi noriu ją pamatyti, – pasakė Andrėja .
– Reikia pelnyti jos pasitikėjimą ir atsivesti į šitą namą, – garsiai pagalvojo Ramas. – Ir pasimylėt su ja kaip nors gražiai, kad jai patiktų.
– Aš irgi norėsiu su ja mylėtis, jeigu ji tokia, kaip pasakojat, – tarė Andrėja užsidegus.
– Tu mums padėsi.
Vytuolis pasikasė savo rudą barzdą ir sutiko prie jų prisidėti. Jie sutarė, kad Andrėja ir Pijus Nėjus vakarop nueis pas senį pirkti vyno, ir galbūt Andrėjai net pavyks pamatyti tą mergaitę, ir pradėti su ja kalbą. Andrėja šnekėjo apie tai įsikarščiavusi, jai patiko, ką jie sumanė. Vakarop ji ir Pijus Nėjus išėjo į kaimą, o Ramas liko su Vytuoliu dengti stalo vakarienei. Jie turėjo bulvių ir pieno. Ramui patiko Vytuolis, jie labai maloniai pašnekėjo ir kartu parūkė, susibičiuliavo nuo tada, kai rytą pasisveikino, ir Vytuolis pasakė kažkokį juoką, tokį tikslų, kad Ramui dar lig šiol buvo smagu jį prisiminus. Ramas neturėjo draugų, nes jam jų niekad nereikėjo – nebent paauglystės metais; neįsigydavo jų sąmoningai, nors kiti ir laikė Ramą savo draugu, o jis pats save labai vertino, ir net nebandė su kuo nors suartėti.
Bet Pijus Nėjus kitų supratimu vis dėlto Ramo draugas, jis iš tikro buvo prie Ramo arčiausiai, arčiau už visus kitus. Vytuolis Ramui patiko – toks linksmas, kartu ir ciniškas, ir paviršutiniškas, o apskritai jam patiko visi; visi žmonės jį kuo nors stulbino. Todėl jam niekad nebūdavo nuobodu.
Andrėja ir Pijus Nėjus grįžo tik po geros valandos, abu labai patenkinti.
– Radom vien šeimininkę ir dukterį, pasakė Pijus Nėjus. – Andrėja iš karto pradėjo kalbėti apie būsimą derlių, o vėliau ir apie kitką.
– Man labai patiko toji mergaitė, – prisipažino Andrėja. – Tik išsyk ją buvo sunku prakalbinti, ji labai drovėjosi.
– Ji kažkokia buka.
– Tai nesvarbu. Aš jos paklausiau, ar turi čia draugių, ji sakė, kad turi kelias, bet retai jas mato, nes vasarą daug darbo. Aš iš karto pasisiūliau būti jos drauge. Ji labai nustebo.
Paklausė, kiek Andrėjai metų, – nusijuokė Pijus Nėjus. – O jai pačiai, žinot, kiek? Keturiolika !
– Nieko sau! – išsprūdo Vytuoliui. – Gaila, aš jos dar nemačiau.
Jie susėdo už stalo, ir Andrėja pasakojo toliau.
– Tai štai, aš pasisiūliau būti jos drauge. Pasakiau tai kvailiukei, kad turiu čia daug gražių drabužių ir įdomių daiktų, ir skanėstų visokių, ir pakviečiau ją kada nors ateiti. Bet ji, žinot, prisipažino, kad bijo. „Tų vyrų, kur name gyvena.“ Nors iš akių mačiau, kaip ji, vargšelė, nori pas mus apsilankyti, ir nenuostabu, kad dėl tų pačių vyrų… Joje slypi kažkas nepaprastai tyro, Ramai, ar pastebėjai? Tai, ko yra medžiuose, gėlėse, saulėteky, na, ko mes negalim dar taip lengvai sugadinti, nes neperprantam, na… Tai aš pažadėjau, – ir jos motina girdėjo, kad ateisiu rytoj jos pasiimti ir atvesiu čia. Bet jau į pavakare, kai sumažės darbų. Kad būtumėt girdėję, kaip ji prašė motiną išleisti. Ta iš mandagumo dar dvejojo, paskui sutiko. Matot kaip lengvai apsisukom. Tik nereikėjo jos iš karto gąsdinti.
– Nuostabu. Dabar svarbiausia ko nors nesugadinti, – patrynė rankas Vytuolis. Juk mes, ponai, sumanėm labai nepadorią pramogą.
– Ji padori, – atsakė Andrėja užsigalvojus. – Aš net tikiuosi, ji bus labai graži.
– Tau reikės daug jėgų, nes mumis mergaitė ne taip pasitiki, – tarė Ramas.
Jie pavakarieniavo, o paskui iki tamsos gėrė vyną ir lošė kortomis, ir daug juokėsi. Pijus Nėjus pasigėrė ir nuėjo miegot, Vytuolis įsigeidė pasibastyt po naktinį slėnį su žibintu, o Ramas sugniaužė dideli švelnų Andrėjos delną ir keliskart pabučiavo.
– Tu pirmas radai tą mergaitę, Ramai, ji ir turi priklausyti tau. Bet mes imsim ir pavogsim ją iš tavęs, – nusijuokė Andrėja.
– Tau ji tikrai patiko?
– Labai. Ji įkvepia tokius žmones kaip tu, Ramai, ir man labai aišku, kuo tave taip sužavėjo toji kaimietukė, nes ją išvydusi pajutau tą patį. Kažkoks stebuklas yra jos kūne, tuose jos bruožuose, na… nežinau, kaip dar aiškiau pasakyti… bet tai tu pamatei, Ramai. Tai ne jos nuopelnas.
– Nori pasakyt, tu, kerų galbūt visai nėra? – paklausė Ramas.
– Ne, jie yra, bet… Negalvok, kad, pasimylėjus su mergaite, tau kažkas atsiskleis. Viskas bus kaip anksčiau. Man atrodo, viskas bus kaip anksčiau ir niekas nepasikeis. Ji to nežino. Ne, ji tai žino, Ramai.
– O kas žino?..
– Niekas, bet daugeliui atrodo, kad tai galima sužinoti. Ir tu taip galvoji. Bet sužinoti juk neįmanoma, – dabar.
– Bet jos kūne, jos, moters, kūne, kažkas užprogramuota… Negražiai pasakiau… Kažkoks pažadas slypi joje, kažkoks atsakymas į mano klausimus, ir aš turiu jį rasti, Andrėja. Joje, ir tūkstantyje kitų moterų ir vyrų, ir tūkstantyje saulėlydžių, ir milijonuose reiškinių mane kviečia kažkokie apsireiškimai, jie mano, jie skirti man!
Andrėja nusijuokė ir pabučiavo Ramą, nes vynas jau smarkiai juos apsvaigino, ir jos akys sunkėjo po kiekvieno gurkšnio. Jie sėdėjo tamsioje virtuvėje ir žiūrėjo vienas į kitą. Netrukus lange pasirodė jau beveik pilnas mėnulis, tik jam dar trūko mažyčio mažyčio kraštelio.

Vėlų rytą išėjęs į kiemą nusiprausti ir parūkyt, Ramas išvydo pievelėje priešais
namą sugulusius Andrėją ir Vytuolį; žolėje ant languotos staltiesės padėti pusryčiai dar nepaliesti, nes ir Pijus Nėjus tebemiegojo. Andrėja laike ant delno negyvą drugelį, kalbėjo apie jį, o jis buvo visai tamsus, su oranžiniais taškučiais ant sparnelių, ir liūdnas kaip vystanti gėlė.
– Eikš, – pakvietė ji Ramą. – Mes jau išalkom. O Pijus Nėjus tegu lieka be pusryčių.
Ramas baigė rūkyti cigaretę ir atėjo prie jų, ir jie ėmė iš lėto pusryčiauti, atsigręžę į begalinį ir tarsi alsuojantį slėnį, kuris lyg indas apglėbė vasaros šviesą, vabzdžius, medžių brūkšnelius tolumoje, – visą tą augančią, skraidančią ir nuolat kintančią grožybę, kuri naktį skambėdavo vienaip, o dieną jau kitaip – lyg muzikos dėžutė.
Andrėja parodė Ramui drugelį.
– Jis miręs, – pasakė ji. – O toks gražus. Jis net nežinojo, koks buvo gražus.
– Todėl ir buvo gražus, kad nežinojo, – nusijuokė Vytuolis.
– Man irgi taip atrodo, – visai rimtai atsakė Andrėja.
Iš giraitės prie jų priliuoksėjo uždusęs Dzidas ir pasitrynė į Ramą, nes buvo dar labai jaunas šuo ir pusę savo gyvenimo pražaisdavo. Tada tarpdury pasirodė užsimiegojęs ir juokingai susivėlęs Pijus Nėjus. Jis sustojo ant slenksčio, nusižiovavo ir lėtai pasirąžė, dar nelabai ką matydamas.
– Mes jau pusryčiaujam, – nusijuokė Andrėja. – Nusiprausk ir ateik.
– Palikit man vyno, mieloji, – paprašė Pijus Nėjus, eidamas už namo praustis.
– Vyno neliko.
– O aš visą naktį sapnavau, kaip pusryčiaudamas gersiu vyną, – sumurmėjo Pijus Nėjus, sukdamas už namo.
Visi iš jo juokėsi – ir Andrėja, nors jos akys atrodė liūdnos kaip mirę drugeliai.
Po pusryčių jie išsiruošė žuvauti, nes vakar vienas kaimietis parodė žuvingą vietą, ir jie pagavo daugiau, negu tikėjosi, nors beveik negalvojo apie žūklę, o kvailiojo ir daug juokėsi. Andrėja palaidojo drugelį po lazdynu. Ji beveik nuoga sėdėjo ant upės kranto ir kaitino prieš saulę savo puikų kūną, – tokios pat spalvos, kaip švelniai geltonas obuolių vynas, o Pijus Nėjus vis žvilgčiojo į ją per petį, ir Ramui pasirodė, kad jis įsimylėjęs savo žmoną, kaip pačią pirmą dieną, kai ją sutiko. Vytuolis priskynė laukinių gėlių, padėjo ant drugelio kapo, bet Pijus Nėjus užkišo jas Andrėjai už ausų, o vieną varpelio žiedą, mažyti, ryškiai violetinį, įmetė jai į bambos duobelę. Jam rūpėjo išsklaidyti keistą Andrėjos liūdesį, tik jis nežinojo, kaip. Ji kvatojosi, žiūrėdama į Pijų Nėjų, ir viskas, ką jis darė, atrodė jai labai juokinga, tai jis tyčia stengėsi atrodyti dar juokingesnis. Paskui jie parsinešė keturis nedidelius upėtakius ir visą pintinę kažkokių smulkių žuvyčių, upėtakius iškepė, o iš kitų išsivirė žuvienės, kurios Vytuolis negalėjo nė į burną imti.
Vakarop Andrėja viena išsiruošė į kaimą, o vyrai susėdo po medžiais ir ėmė laukti. Vytuolis sūpavosi hamake pešiodamas savo plačia rudą barzdą ir ilgesingai žvelgdamas prieš save. Ramas bandė niūniuoti pažįstamą melodiją. Pijus Nėjus tylėjo. Netrukus kaštonų giraitėje sušmėžavo du moterų siluetai, tokie viltingi ir ryškūs vakarėjančių medžių fone. Pijus Nėjus numetė cigaretę. Vytuolis apsivertė hamake, o Ramas įsitempęs žiūrėjo į keliuką. Dvi moterys išėjo iš giraitės ir patraukė prie jų. Mergaitė vilkėjo netikėta purpurine ir truputi per ankšta suknele, ji žengė paskui Andrėją nunėrusi galvą, tarsi stengdamasi neišduoti savo minčių ir jausmų. Ir ji, ir jos eigastis, ir baikštus virpėjimas klubuose; ir lėtėjantys žingsniai, išsyk padvelkė Ramui kažkuo gaivališku, tūkstančiai laukinių ženklų jos lūžtančiuose judesiuose sutartinai ėmė kviesti Ramą. Jis pakilo nuo žemes ir nuėjo per kiemą jų pasitikti. Andrėja šypsojosi, ji kvietė mergaitę į namą.
– Sveika, aš Ramas, – pasakė Ramas.
Mergaitė linktelėjo ir kažkaip netikėtai greitai nuo jo nusisuko, pažvelgė į Andrėją, kuri šypsojosi jai kaip sena gera draugė; mergaitė taip pat šyptelėjo, tačiau tik jai. Andrėja įvedė viešnią į namą. Joms įkandin suėjo visi, ir linksmai šnekėdami stebėjo, kaip smalsiai ir nepatikliai mergaitė apžiūrinėja daiktus, dar nedrįsdama jų liesti. Andrėjos prašoma ji nesisėdo. Tada visi pasakė savo vardus, bet mergaitė į nieką nežiūrėjo, tik kartais į Andrėją, ir negalėjai suprasti, ar suvokia jų žodžius. Ramas niekaip neatplėšė nuo mergaitės akių, kiekvienas jos judesys aitrino, ir jis juto, kaip kambaryje įsielektrina oras. Atrodė, ateidama čia mergaitė prausėsi, nes šiandien buvo švaresnė nei tuolcart, galėjai lengviau pažinti jos bruožus, primityvokus, be jokių subtilybių, laukinius kaip kalnų tarpekliai ar akmenys. Po to Ramas apžiūrėjo jos rudą saulėte~ kūną, įsimindamas viską, kai ką atspėdamas, ir užsigeidė jos dar karščiau, nei buvo ketinęs. Pagaliau mergaitė pradėjo į juos žvilgčioti. Pijus Nėjus ištiesė jai gabalą torto, ji paėmė, bet nedrįso valgyti, nes Pijus Nėjus ją kalbino.
– Ar tau neliūdna kaime? – klausė jis.
– Nežinau, – atsakė mergaitė.
– Ką veiki, kai turi laisvo laiko?
– Einu į šokius. Sekmadieniais į bažnyčią. Žiūriu televizorių.
– O vaikiną ar turi?
Ji gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė, stebėdamasi tokiais Pijaus Nėjaus klausimais.
– Ar nori su mumis draugauti?
Ji vėl nieko neatsakė. Ir nevalgė.
– Duok tu jai tortą suvalgyti. Matai, kad trukdai, – įsiterpė Vytuolis.
Mergaitė ėmė nedrąsiai valgyti – kaip paukščiukas, o jie sutartinai nukreipė nuo jos akis ir ėmė šnekėtis tarpusavy. Kai ji suvalgė tai, ką buvo gavus, Andrėja tarė:
– Eime į mano kambarį, kai ką parodysiu.
Ir jos išėjo, palikdamos vyrus vienus. Ramas pasakė:
– Aš lydėsiu ją namo.
– Kodėl tu? Aš taip pat apie tai pagalvojau.
– Jūs abu iš proto išsikraustėt. Juk ji paprasta kaimietukė, – nustebo Vytuolis nusivylęs. – Ji net nieko nekalba.
Vytuolis juokais sugalvojo, kad Pijus Nėjus ir Ramas turi traukti burtus, katras iš jų Iydės mergaitę į kaimą, nes kartu jie to daryti piktai nesutiko. Vytuolis paėmė į rankas po kriaušę, – vieną prakąstą, kam teks prakąstoji, tas ir lydės mergaitę. Pijus Nėjus bakstelėjo Vytuoliui į dešinę, ir šis atkišo jam sveiką kriaušę. Ramas švilptelėjo, jis nugalėjo.
Tuo tarpu Andrėja pasodino mergaitę prie veidrodžio ir parodė jai daugybę lūpdažių, buteliukų su kvepiančiu vandeniu ir pudros dėžučių su mažyčiais veidrodėliais, dar spalvotų pieštukų akims apvedžioti, tušą blakstienoms, – visa, kas oriai ir taip žavingai stovėjo ant apvalaus stalelio priešais veidrodį.
– Gražu? – paklausė Andrėja, nejučia padėjusi rankas viešniai ant pečių.
Ši skaidriomis akimis pažvelgė į Andrėjos atspindį veidrodyje ir linktelėjo.
– Sėsk.
Andrėja paėmė nuo staliuko šepetį ir sušukavo išsidraikiusius mergaitės plaukus, panardindama į jų versmes ilgus perregimus pirštus, braukdama sruogas už ausų ir stebėdama savo judesius veidrodyje, o mergaitė žiūrėjo į save. Tada Andrėja padėjo šukas ir atidarė kelias kvepiančias mažytes dėžutes su pudra ir dažais, bet pagalvojusi nusišypsojo, vėl jas uždarė ir švelniai atgręžė mergaitę į save. Ši buvo klusni ir pakerėta. Andrėja palietė jos smakrą pirštu, pažiūrėjo mergaitei į akis, tada pieštuko galu vos paryškino vokus, tušo šepetėliu pakedeno šviesias blakstienas, švelniai rožiniais dažais perbraukė vos praviras lūpas, ir visą tą laiką Andrėja mįslingai šypsojosi. Netrukus veidrodyje nušvito visai kitoks veidas – išraiškingesnis, giliom rasotom akim, aistringom lūpom. Ilgai žvelgusi į save, mergaitė staiga skardžiai nusijuokė ir kažkaip koketiškai pašnairavo į šalia stovinčią Andrėją.
– Matai, kokia tu graži, – pasakė Andrėja.
– Bet mama barsis, – prisiminė mergaitė, trumpam suraukdama antakius.
– O tu eidama namo nusiprausk.
Andrėja pasilenkė ir švelniai pabučiavo mergaitę į kaklą, truputį ją nustebindama, ir jos nuostaba buvo tokia naivi ir tikra.
– Tu man patinki, – paaiškino Andrėja.
Netrukus jos pasirodė vyrams. Ramas atsisuko į mergaitę, o mergaitė pažiūrėjo į jį, bet nenusišypsojo. Ji nužvelgė kiekvieną, norėdama sužinoti, ką jie galvoja, o kai Pijus Nėjus nusijuokė ir pavadino ją gražuole, pasislėpė už Andrėjos. Jie žaidė su ja kaip su kačiuku. Pijus Nėjus užsigeidė pasupti mergaite hamake, ji ilgai nedrįso, bet jis ją pasupo, ir šypsena nenyko iš Andrėjos veido. Andrėja kažką rezgė. Kartais jiedu su Ramu paslaptingai susižvalgydavo, tyrinėdami vienas kitą ir laukdami, kad katras išsiduotų, bet nei ji, nei Ramas, nieko vienas kitam nesakė. Ramas geidė tos mergaitės pirmas. Andrėja tikėjosi aplenkti juos visus. Vytuolis slankiojo aplinkui svaidydamasis ironiškomis replikomis, jis nepritarė tam, kas čia vyko.
Temstant mergaitei jau reikėjo grįžti į kaimą, Ramas priėjo prie jos ir tarė:
– Aš tave palydėsiu.
Ji nieko neatsakė. Ramas ją lydėjo per kaštonų giraitę, bet mergaitė neištarė nė žodžio ir į jį nežiūrėjo, o jis norėjo ją paliesti ir išgirsti jos balsą. Pagaliau Ramas tarė:
– Duok man ranką, čia labai tamsu, ir tu gali pargriūti, ir aš galiu pargriūti. Tikriausiai tau atrodau labai keistas?.. Bet manęs tu gali nebijoti. Tu nuostabi. Gali nieko nesakyti, jeigu nenori. Daryk, kaip tau patinka, o aš žiūrėsiu. Žinai, mes būtinai turim susidraugauti. Ką tu apie tai galvoji?
– Gerai.
– Tik tu mūsų nebijok. Tu mums visiems labai patinki.
– Ta moteris irgi man sakė. Ji mane net bučiavo, – tarė mergaitė, žiūrėdama prieš save.
– Andrėja? Vadinas, tikrai jai patikai, jeigu bučiavo.
– Tikriausiai.
– O rytoj ateisi?
– Nežinau. Jeigu mane išleis.
– Ateik, – paprašė Ramas, – aš lauksiu ir daug apie tave galvosiu.
Kaštonų giraitė baigėsi, ir priešais atsivėrė dangus, upė, ir aname jos krante pirmosios kaimo trobos. Jie sustojo, ir Ramas du kartus pabučiavo mergaitės ranką – į delną, į riešą, tada pabučiavo į kaktą. Ji nusiprausė veide upės vandeniu, o Ramas
jai padėjo, ir mergaitės oda po jo pirštais tarsi įsimagnetino, ir Ramas nebegalėjo nuo jos atsitraukti. Jis užsigeidė palydėti mergaitę iki paties kaimo, ji sutiko. Jiedu perbrido upę susikibę už rankų. „Dabar ji mano truputį daugiau, negu jų“, – galvojo Ramas. Jie atsisveikino, ir Ramas panoro pasakyti ką nors, kad ji suprastų, jog juos kažkas sieja.

Grįždamas vienas per giraitę, jis juto malonų nerimą. Kaštonų viršūnės kaip debesys skendėjo mėnesienoje, ir visa giraitė atrodė kaip didelis akvariumas, nes šviesa sruvo kiekvienu medžiu – mėnuo riedėjo dangum pilnas pilnas.

Kažkas šovė Pijui Nėjui į galvą, ir jis užsigeidė nudažyti visas namo duris ir langų rėmus raudonai. Andrėja vos išmeldė, kad bent jų kambario duris paliktų žydras. Vytuolis anksti rytą išvažiavo į miestą, kadangi atostogos jau baigėsi, ir Ramas palydėjo jį į traukinių stotį anapus kaimo ir miško. Pijus Nėjus maišė dažus, o Andrėja skalbė jo marškinius. Visi dėjosi labai užsiėmę.
– Važiuojam su manim, – kvietė Vytuolis Ramą. – Rytoj Martynas ruošia pobūvį, o jūs čia baigiat visai iš proto išsikraustyti.
– Man čia patinka, – atsakė Ramas.
Iš stoties jis perkirto mišką ir nusileido prie didelio ežero, kuris kaip vyno sklidina lėkštė plytėjo tarp kalvų. Ramas pažiūrėjo į jį nuo šlaito, vėl jausdamas, kaip aplink tiek visko, kas jaudina, tiek garsų, kurie atsimuša į jo ausis tarsi užburti plaktukėliai. Ramas atsisėdo ant žemės giliai alsuodamas, jausdamas kažką artinantis, ir staiga krūtinėje mėšlungiškai sutrūkčiojo, tarsi būtų trūkęs kiaušinio lukštas, tarsi būtų ten sparčiai didėjus nauja erdvė, tokia galinga, kad Ramas atsilošė neatlaikydamas jos spaudimo, ir dar po akimirkos staiga pravirko. Visą tą laiką, kol kažkas didinga ir stipru plėtėsi jame, palaima neapleido Ramo, jis stengėsi įsikibti į ją mintimis, bijodamas ko nors neišjausti iki galo, ir tą akimirką jis visas buvo atviras ir permatomas. Po kelių minučių, Ramas vėl užsivėrė kaip skrynutė, ir liko kupinas jėgų bei įkvėpimo ką nors daryti, kupinas ką tik įvykusio stebuklo nuostabos, kuri niekad anksčiau dar nebuvo taip stipriai palietusi Ramo. Ausyse skambėjo muzika, kurią norėjo pagauti ir uždaryti natų narvelyje, pamėgdžioti instrumentais, ji čia tilo, čia suskambėdavo garsiau, ir Ramas net nedrįso pašvilpauti melodijos, bijodamas ją išgąsdinti. Apstulbęs ir kaip akis išdegęs jis pasileido į namą slėnyje, nešinas muzika ausyse, ir retkarčiais sustodamas įsitikinti, kad vis ją dar tebegirdi, – Ramui vaidenosi, kad jo pamišę žingsniai tą muziką slopina. Andrėja džiaustė kieme skalbinius ir norėjo paliesti Ramą, tačiau jis prašvilpė pro ją kaip vėjas, įbėgo pro duris ir išsyk puolė prie savo paprastučių instrumentų, kuriuos visada imdavo su savimi. Andrėja kažką pašnibždėjo Pijui Nėjui. Nei tą dieną, nei tą naktį Ramas neišėjo iš kambario. Jie ir netrukdė. Ramą purtė drebulys, kai lietė savo instrumentus, kai gaivino jais muziką, aidinčią ausyse, ir laiko neliko, ir instrumentai pasruvo Ramo prakaitu, o paskiri lapeliai su natomis lipo prie pirštų. Baigiantis parai, jis trumpam prarado sąmonę, glostydamas gitarą, kurios stygose apsigyveno jo muzika, bet dabar jau joks pasaulio nuovargis nebuvo Ramui baisus, nes jo muzika liko su juo amžinai – jis ją turėjo. Ryto saulė nusidriekė pro langą kambario grindimis, Ramas pagaliau užmigo visai bejėgis ir toks ramus, viską atidavęs ir įsigijęs tiek daug, kad tą rytą net nesapnavo.
Andrėja tyliai pravėrė kambario duris ir išvydo miegantį Ramą. Ji pastovėjo ant slenksčio šypsodamasi tarsi pats rytas. Tada dingo ir vis šypsodamasi grįžo nešina vaisių lėkšte ir stikline šalto šulinio vandens, padėjo viską prie miegančio Ramo, ir vėl išėjo, uždarydama duris. Pijus Nėjus jau dažė paskutines duris, visos kitos, o taip pat ir langų rėmai, džiuvo ryto saulėje.
– Jis užmigo, – tarė Andrėja, priėjusi prie vyro.
– Gerai, – pasakė Pijus Nėjus.
– Jis taip pavargo.
– O ką tu manai. Aš pats pavargau beklausydamas to triukšmo. Kiaurą parą. Vos iš proto neišėjau.
– Jis kūrė muziką, o ką tu išmanai, – atšovė Andrėja. – Tavo dažų kvapas mane irgi varo iš proto.
Sulaukusi Pijaus Nėjaus bučinio, Andrėja išėjo į kiemą ir paglostė Dzidą. Ji turėjo darbo gėlių darželyje, bet valandėlę atsigulė į hamaką, švelniai galvodama apie Ramą. Kaime garsiai giedojo gaidžiai. Kiemo šešėliai slinko piečiop, Pijus Nėjus nudažė duris, ir dabar jos džiūvo saulėje skleisdamos aitrų kvapą kaip kokios nuodingos žolės; Andrėja išrovė piktžoles iš gėlių darželio. Jiedu pažvelgė vienas į kitą ir nuėjo maudytis. Tuo metu Ramas pakirdo iš gilaus miego ir apžvelgė visą kambarį, kurio sienomis slankiojo saulė ir šokinėjo virpantys medžių šešėliukai, tada atsisėdo, trindamas akis ir rąžydamasis, atsigėrė vandens iš stiklinės, tik vaisių nelietė.
Ramas ilgai taip sėdėjo, vis nelipdamas iš lovos ir laimingas. Tada staiga atsivėrė durys ir ant slenksčio išdygo gėlėta suknelė, bet ne Andrėjos, nes Andrėja tokios neturėjo – ji buvo mergaitės, kaimietukės. Ramas prisiminė kažkur name girdėjęs jos žingsnius, kurie skambėjo kaip būgneliai. Jis nenustebo.
– Labas, – pasisveikino Ramas.
– Labas, – atsakė ji nuo slenksčio, tarsi labai iš toli žiūrėdama į Ramą. Jam pasirodė – lyg mergaitė būtų sukorusi ilgą kelią – toks dabar buvo jos žvilgsnis.
– Kur visi? – paklausė Ramas.
– Nežinau, aš nemačiau. Durys buvo atidarytos. O jie tikriausiai išėję.
– Gal prie upės. Tai ateik greičiau.
Mergaitė uždarė duris ir atsirėmė į jas nugara, nedrįsdama žengti į kambario vidurį arčiau Ramo. Tarp tų daiktų ji atrodė tokia svetima, kaip saulė ar žolių kvapai, trumpam atklydę į kambarius.
– Bijai? Eikš, aš tau pagrosiu. Mėgsti muziką? – šnekino ją Ramas nušvitęs.
– Mėgstu.
– Tai sėsk čia. Juk pas mane ėjai?
– Nežinau…
– Aš tau patinku? Tu galvojai apie mane, kaip prašiau?..
Mergaitė pažiūrėjo į Ramą ir staiga nusijuokė, o jis – paskui ją. Ji atsisėdo ant aukštos trikojės kėdės palei langą, o Ramas paėmė gitarą, paglostė šiurkščias stygas, bet užsižiūrėjo į mergaitę.
– Šiandien tu kaip egiptietiškas eilėraštis. Net galiu pasakyti koks, – nusišypsojo Ramas.
– Koks? – paklausė ji nustebus ir susidomėjus, jos akys darėsi vis išraiškingesnės.
Ramas padeklamavo:

Mano mieloji išplaukia į svaigulio šalį,
Į gryniausiojo aukso salas.
Neišsižadėki Mechio dėl meilės,
Pasakyk, kad mes busime ten visą dieną.

Jis juokdamasis palietė mergaitės ranką, timptelėjo už suknutės. Mergaitė atstūmė Ramą, bet nelabai piktai, nes tai buvo atsakas ir kvietimas.
– Nuvilksiu tavo gražiąją suknelę, – pasakė Ramas.
– Ne, ne, – pasipriešino ji, lyg būtų seniai laukusi ir geidusi to grasinimo, nusigręžė nuo Ramo, bet netrukus ir vėl žvilgtelėjo į jį
Ramas išbučiavo mergaitę tvilkčiojančiom lūpom, beveik suleisdamas dantis į jos rudą keistai kvepiančią odą, pasiekė burną ir prasmego joje, bučiavo plaukus ir skruostus. Mergaitė užsimerkė, tarsi paslėpdama Ramą po plonais akių vokais. Paskui jie išsiliejo kambaryje kaip ežeras, kurio krantų nematyti… Dar po valandėlės ji pakilo kažkur virš Ramo, nuleisdama į jį ramias išgaubtas akis, didelė, ruda kaip iš molio, ir prisipažino:
– Aš mačiau, kaip jie išėjo, ir tada atėjau pas tave. Nuo ryto laukiau giraitėj, kad liktum vienas.
Ramas šypsodamas ištiesė jai prinokusią kriaušę iš lėkštės.
– Tu ilgai nesirodei kaime, – papriekaištavo ji.
– Kelias dienas buvau kaip pamišęs. Bet šiandien būčiau atėjęs.
– Dėl ko tu buvai kaip pamišęs?
– Gal… dėl tavęs? – nusijuokė Ramas kaip niekad užkrečiamai, bet ji nesuprato.
– Tai kodėl tada neatėjai pas mane? Aš pavargau belaukdama.
Mergaitė padėjo skruostą Ramui ant kelių, o jis iš lėto glostė jos plaukus, kažką mąstydamas. Jo akys apsitraukė liūdesiu, ir mergaitė, lyg ką nujausdama, taip pat nuliūdo.
Andrėja ir Pijus Nėjus jau grįžo nuo upės įraudę ir šlapiais plaukais, Ramas pamatė juos pro langą.
– Jie grįžta, – pranešė jis, bučiuodamas mergaitę.
– Aš išeinu.
– Pasilik.
– Ne, man reikia eiti. Kad tik jie nieko nesuprastų.
– Dabar jie tave pamatys. Eime, kitas duris parodysiu. – Ir Ramas išleido mergaitę pro antras duris, tas, kurios iš virtuvės į slėnį, o nueinančią dar pabučiavo.
Ji paklausė:
– Aš tau dar reikalinga?..
– Taip. Greitai ateisiu į kaimą, pasimatysim, – pažadėjo Ramas, glostydamas jos patiklų veidą, ir žiūrėjo, kaip greitai ji nubėga.

Vakare, kai visai sutemo, ir dangaus skliaute pasimatė ankstyvas mėnuo, jie išsinešė į kiemą žibintą, susėdo po kaštonais ir ilgai šnekučiavo, gerdami vyną. Pavakary Ramas gavo telegramą iš miesto, kad jo draugužė jau grįžta iš užsienio, ir ketino rytoj išvažiuoti. Andrėja kažkaip keistai žiūrėjo į Ramą. Kai Pijus Nėjus nuėjo į namą dar atnešti vyno, ji paklausė:
– Ką čia šiandien veikė ta mergaitė?
– Kodėl manai, kad ji čia buvo?
– Mačiau ją kaštonų giraitėj. Slankiojo ten visą rytą, žvilgčiodama į namą, o aš, ką, apsimečiau, kad nieko nepastebiu. Buvo įdomu, ką ji toliau darys.
– Nežinau, aš nieko nepastebėjau. Be to, aš miegojau, – pasakė Ramas.
– Meluoji, ji buvo pas tave. Tavęs ji norėjo. Aš iš karto supratau.
Ramas nuskynė žolės stiebelį ir pakuteno Andrėjai veidą, o ji nusijuokė.
– Gal ir buvo, – pasakė Ramas mįslingai.
– Bepigu tau dabar išvažiuoti, kai pirmas ją nutvėrei. Tik Pijui Nėjui nesakyk. Tegu jis galvoja, kad visus aplenks.
– Manai, taip ir bus?..
Andrėja pažiūrėjo į Ramą ir švelniai atsiduso. Dzidas padėjo jai ant kelių didelį juodą snukį.
– Mes neketiname tau nusileisti, – pasakė Andrėja beveik koketiškai. – Prisiviliosime tą laukinukę, kai išvažiuosi. Aš nenoriu, kad Pijus Nėjus nuobodžiautų, nes jį myliu.
– Mane kažkada taip pat truputį mylėjai.
– Liaukis, aš myliu tik Pijų Nėjų, – atšovė Andrėja juokdamasi.
Jos vyras atėjo per kiemą nešinas vyno buteliu ir Ramo gitara, nes Ramas šį vakarą ketino jiems pagroti. Jis paėmė gitarą, ir švelnumas atgijo jo pirštų grioveliuose, tarsi būtų virpėjusios ne šiurkščios stygos, o nuostabios mergaitės plaukai. Muzika kaip gėlas vanduo užliejo viską: ir slėnį, ir medžius, ir mėnulį, ir upę, ir namą. Pijus Nėjus apkabino savo žmoną. Ramas galvojo, kokią išmintį jam padovanojo šiandien toji mergaitė, ir kas joje dar liko, ir kas dar bus, ir kad jis trokšta dar kai ką sužinoti, o
kiekviena akimirka kupina paslapties, kurią verta atskleisti, ir tai niekad nesibaigia. Ramas padeklamavo pats sau:

Ak, tu visuomet čia esi,
Pasilieki visados,
Kiekvieną dieną tave regiu.
Negaliu su tavim išsiskirti.

Andrėja pažvelgė į Ramą mėnulių kupinom akim, jai pasirodė, kad Ramas kažką sako, bet jis tik nusijuokė ir nusuko akis. Naktis jau lietė medžių viršūnes, ir baltos tamsybių plaštakės pakirdo iš savo trapaus miego. Andrėja švelniai nuleido delną ant girtų Pijaus Nėjaus akių. Dzidas pakėlė didelę keturkampę galvą ir, pauostęs orą, vėl pasidėjo ją ant sukryžiuotų letenų kaip relikviją. Ramas nutildė gitaros stygas, ir giedančių medžių tyla surakino muziką.

1993 m. gegužė

Laura Sintija Černiauskaitė

Views All Time
Views All Time
2440
Views Today
Views Today
1
0 0