Rodos, pagrindinė kliūtis, neleidžianti mums globoti savo vilkų yra jų skaičius. Aklai pasitikima medžiotojų atliktomis apskaitomis ir tuo sausu pliku skaičiumi bandoma įsiteikti Europos Sąjungai, prašant leisti „reguliuoti“ vilkus, tarsi vilkai pas mus gyventų lyg rojuje. Aišku, nėra pats geriausias būdas vertinti rūšies populiaciją, o kartu ir bendrą ekositemos stabilumą vien individų skaičiumi, tačiau jeigu įsigilinsime ir šia linkme, pamatysime, kad ir su tuo skaičiavimu yra keletas neaiškių niuansų.

Pavyzdžiui, 1999-2000 m. sezono metu atlikta žvėrių apskaita parodė, kad Plungės rajone gyvena 14 vilkų. Žemaitijai tai įprasta ir nėra daug. Šiemet, t.y. po metų, atliktos apskaitos Žemaitijos nacionaliniame parke, kurio didžioji dalis įeina į Plungės rajoną, metu aptiktas tik 1 vilkas ir tas gali būti tik užklydęs. Pagal oficialią statistiką, pernai toje vietoje nušauti 2 vilkai. O kur likę 11? Gal pavirto šunimis?

Tragiškiausia situacija miškingiausioje šalies dalyje – Rytų Lietuvoje. Trakų, Molėtų, Švenčionių, Zarasų, Ukmergės, Utenos rajonuose, kur vilkų telikę vos po 1-2. Ką reiškia visame rajone 1 vilkas? Beveik tą patį, ką ir nieko. Jei nėra poros, nebus ir vados. O be poros vilkas vienoje vietoje neužsibūna, tai ir vaikšto po kelis artimiausius rajonus, savo gentainių skaičių „didindamas“. Vilkų medžioklės tvarka iki šiol buvo nustatoma visai Lietuvai ir jei bus nustatytos kokios nors lengvatos – tam tikruose regionuose vilkams gręsia išnykimas. Paradoksas, tačiau pačiuose miškingiausiuose Lietuvos rajonuose vilkų skaičius yra mažiausias. Negalima leisti, kad vilkai būtų vienodai medžiojami visuose šalies rajonuose.

DĖL VILKŲ GENETINĖS ĮVAIROVĖS

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad dalis Lietuvoje gyvenančių vilkų nėra grynakraujai. Tuo galima paaiškinti tą faktą, kad tokiuose urbanizuotose rajonuose kaip Klaipėdos vilkų tankumas yra didžiausias Lietuvoje. Vokiečių dienraštis “Kolnische Rundschau” neseniai paskelbė straipsnį, kuriame buvo aprašyta, kaip sulaukėję šunys, kryžminimosi su laukiniais žvėrimis virsta vilkais. Tokie “vilkai” nebijo žmonių, dažniau nei grynakraujai puldinėja naminius gyvulius. Kai kurie Lietuvos specialistai mano, kad lygiai tas pats gali atsitikti ir pas mus, o gal jau ir įvyko. Tokiems “hibridiniams” vilkams dideli miškų plotai yra nereikalingi, jie puikiausiai gali gyventi žmonių kaiminystėje, t.y. “šiukšlynų sąlygomis”. Grynakraujų vilkų problema aktuali visame pasaulyje. JAV jų liko visai mažai, todėl už grynakraujo vilko nužudymą ten sodinama į kalėjimą. Rytų ir pietryčių Lietuvos giriose gyvenantys vilkai, be abejonės, yra grynakraujai, tačiau dėl intensyvios medžioklės jie sparčiai nyksta.

DĖL LIETUVOS GAMTOSAUGINĖS DERYBINĖS POZICIJOS STOJANT Į ES

1999 m. rugsėjo 1 d. pradėtas vykdyti vykdyti bendras Danijos ir Lietuvos vyriausybinis projektas “LR Aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės teisinės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant ES paukščių ir buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą”. Viena iš projekto užduočių – Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo, vadinamo NATURA 2000, parinkimas ir įteisinimas. Cituojame šio projekto ištrauką: “Lietuvos Respublika prašo geografinės išimties iš Direktyvos II ir IV priedų šioms rūšims: vilkui (Canis lupus), bebrui (Castor fiber). Be to, netaikyti griežtos apsaugos ir leisti vilkus ir bebrus medžioti specialiai nesaugomose teritorijose tam, kad reguliuoti jų populiacijas. Vilkų ir bebrų populiacijų gyvybingumas būtų užtikrintas reguliuojamt jų medžioklę ir saugant šiuos gyvūnus specialiai saugomose teritorijose, įsteigtose kitoms gyvūnų rūšims saugoti. Lietuvos Respublika prašo papildyti Direktyvos V Lietuvai, įtraukiant į jį šias gyvūnų rūšis: vilkas (Canis lupus), bebras (Castor fiber). Lietuvoje gyvena apie 550 vilkų ir jų skaičius pastaraisiais metais yra stabilus. Vilkai gyvena beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Miškai, kuriuose jie gyvena pastoviai, sudaro apie 20 procentų visų miškų. Lietuvoje leidžiama vilkus medžioti tam, kad reguliuoti jų populiaciją, nes didėjantis jų skaičius padaro didelę žalą žemės ūkio sektoriui. Reguliuojama vilkų medžioklė neturi įtakos vilkų populiacijos stabilumui.”

Komentarai:

1) Formuluotėje neaišku, kas yra specialiai nesaugoma ir specialiai saugoma teritorija. Pagal LR Saugomų teritorijų įstatymą tokio skirstymo nėra, todėl juridiniu požiūriu tokios teritorijos neegzistuoja.

2) Jeigu turėta galvoje, kad vilkai bus saugomi tik zoologiniuose draustiniuose (“kitoms gyvūnų rūšims saugoti”), tai ar iš viso verta užsiimti vilkų apsauga, jeigu zoologiniai draustiniai Lietuvoje teužima tik 9 246 ha, iš kurių teriologiniai – 9 ha, ornitologiniai – 2 817 ha. Netgi botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose, kurie užima 18 000 ha šalies ploto, vilkų medžioklės uždraudimas populiacijos stabilumui įtakos beveik neturėtų, nes šių draustinių plotas paprastai neviršija 1000-1500 ha ir tokiose mažose teritorijose pastoviai negali gyventi nė viena vilkų pora.

3) Ne visą tiesą atitinka teiginys “Lietuvoje leidžiama vilkus medžioti tam, kad reguliuoti jų populiaciją”. Ne vien tam. Rytų Lietuvoje (ypač Švenčionių, Molėtų, Zarasų, Trakų rajonuose), kur vilkų populiacijos nebeegzistuoja, juos medžioti niekam neuždrausta.

4) Pernelyg gražus yra ir paskutinis teiginys: “Reguliuojama vilkų medžioklė neturi įtakos vilkų populiacijos stabilumui”. Vilkų medžioklę Lietuvoje sunku pavadinti “reguliuojama”, be to netgi kai kurie medžiotojai skundžiasi, kad vilkų medžioklė tapo beatodairiška, todėl tvirtinti, kad medžioklė neturi įtakos vilkų populiacijos stabilumui, nevertėtų. Ypač reikia atsižvelgti į teritorines sąlygas ir medžioklės intensyvumą. Pagal 1996 m. parengtą LR Biologinės įvairovės išsaugojimo strategiją, turi būti siekiama regionalumo, t.y. Lietuva turi prisiimti atsakomybę už tam tikrų jos regionų biologinės įvairovės apsaugą kitų regionų atžvilgiu.

5) Perdėtai teigiama, kad didėjant vilkų skaičiui daroma didelė žala žemės ūkio sektoriui. Įdomu, kokį procentą nuostolių Lietuvos ūkininkai patiria dėl vilkų kaltės? Pavieniai naminių gyvulių paskerdimo atvejai yra daugiau aplaidumo požymis pačių ūkininkų, paliekančių savo gyvulius ganyklose nakčiai netoli miškingų vietovių.

IŠVADOS APIE LIETUVOJE GYVENANČIŲ VILKŲ BŪKLĘ

Mūsų organizacijų nariai aktyviai domisi vilkais, intensyviai seka Lietuvos vilkų būklę, renka duomenis iš įvairių informacijos šaltinių, seka spaudą, šiuo klausimu susirašinėja su kitomis Lietuvos bei užsienio organizacijomis, dalyvauja konferencijose, todėl esame kompetentingi padaryti šias išvadas:

1) Remiantis vilkų apskaitos duomenis iškreipiančiais veiksniais (medžiotojų – apskaitos vykdytojų suinteresuotumas, apskaitos metodikos trūkumai ir kt.), vilkų Lietuvoje negali būti daugiau nei 300 individų, iš jų vislių porų – tik apie šimtą.

2) Žiniasklaidos visuomenei formuojamas požiūris apie vilkus 75 proc. yra neigiamas.

3) Visuomenės švietimas vilkų globos tema nesudaro net vienos dešimtosios procento viso gamtosauginio švietimo. Vidutiniškai tik vieną kartą per metus viename iš kurių nors šalies dienraščių pasirodo daugiau ar mažiau teigiamas straipsnis apie vilkus.

4) Vilkų populiacijos tankumas Lietuvoje yra labai nevienodas ir kinta skirtingai: vienur vilkų daugėja, kitur – mažėja. Medžioklės sezono metu į tai neatsižvelgiama.

5) Rytų Lietuvoje vilkų populiacija nebeegzistuoja. Pavieniai perėjūnai – tai dar nėra populiacija. Vilkų stabilios populiacijos atkūrimui Vilniaus ir Utenos apskrityse, jeigu jų medžiojimas bus nutrauktas, prireiks 5-6 metų.

6) Dėl netolygaus vilkų tankumo, 80 proc. Lietuvos miškų teriosanitarinė padėtis yra nepatenkinama. Dėl to vietomis pasireiškia pasiutligės, trichineliozės, niežų bei kitų ligų protrūkiai. Tikriausiai neatsitiktinai Pasvalio ir Ukmergės rajonuose, kur vilkų beveik nėra, pasiutligės ir kt. žvėrių ligų atvejai vieni dažniausių.

7) Medžioklės poreikiams didėjant, vilkų populiacija Lietuvoje tik mažės. Besaikis laukinės faunos medžiojimas verčia vilkus ieškotis maisto ūkininkų valdose.

8) Dirbtinis žvėrių tankumo reguliavimas niekada nebus pranašesnis už natūralų. Kadangi to nepaisoma, dirbtinis elninių žvėrių, šernų ir bebrų skaičiaus reguliavimas dažnai būna pavėluotas, t.y. šautuvo griebiamasi tuomet, kai žievė jau nulaupyta, bulvės “išartos”, “užtvanka” pastatyta ir pan. Nepakankamas vilkų tankumas tam tikruose regionuose neleidžia veikti savalaikiam ir natūraliam miško žvėrių reguliavimui.

9) Nėra įrodymų, kad gyvulius Lietuvoje puldinėja tik vilkai, o ne sulaukėję šunys ar šunų ir vilkų palikuonys.

Medžiagą surinko, apibendrino ir komentavo
Andrejus Gaidamavičius

Views All Time
Views All Time
3980
Views Today
Views Today
1
0 0