Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas“, „Kauno diena“, „Tėviškės žinios “ ir kituose leidinuose.

***

Sovietiniais laikais bebrus medžiojo daugybė medžiotojų. Bebrų ir tada buvo nemažai. Tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau medžiojamąją fauną, mat valdžios ir partijos vyrai labai mėgo medžioklę. Buvo priveista bandos elninių žvėrių, kurie niokojo miškus.

Daugumą upelių nuniokojo melioracija. Ko nesudarkė melioratoriai, ėmėsi bebrai: perrausė krantus – urvas prie urvo. Šie įgriūdami išpureno upių pakrantes ir ten pridygo galybė piktžolių. O svarbiausia, bebrai privertė daugybę medžių, kurie dabar pūva vandenyje.

Bebrų gaudytojų brigadų nebėra. medžiotojų klubai tapo savo išsinuomotų plotų šeimininkais, žvėris bei paukščius medžioja patys.

Bet nors medžioklės nuostatų 37 straipsnis skelbia: „Medžioklės plotų nuomininkai reguliuoja bebrų skaičių“, tai daryti nori nedaug medžiotojų, mat bebrų medžioklė – juodas (ir tiesiogine prasme, nes būni dumblinas iki pat ausų) ir sunkus darbas. Tik brakonieriai tuo dar užsiima. Matyt, vis dėlto apsimoka.

Galbūt tuose klubuose, kur medžiotojai tingi gaudyti bebrus, reikėtų leisti šiuos griaužikus medžioti ir ne medžiotojams? Manau, atsirastų „bebrininkų“, kurie imtųsi dirbti kontroliuojami aplinkos apsaugos pareigūnų ir medžiotojų.

Žinoma, tai daryti būtina tik ten, kur bebrai gadina melioracijos įrenginius, užtvindo miškų plotus, ganyklas, plynai „kerta“ vaismedžių sodus ar pavienius vertingus medžius.

Lietuvos rytas, 1998 03 13

Views All Time
Views All Time
4246
Views Today
Views Today
1
0 0