Kiršlį sunku supainioti su kokia kita žuvimi. Tai graži žuvis su didžiuliu į burę panašiu peleku ir sidabriškai mėlynu kūnu, kurį puošia šviesios violetinės juostelės. Kiršliai turi ir individualias kiekvienai žuviai juodas dėmes šonuose. Kaip ir visos lašišinės žuvys, ant nugaros kiršlys turi riebalinį peleką. Jo galvytė maža, daili ir smaili, burnoje – smulkūs dantukai, kuriais jis sugriebia grobį. Kiršlio kvapas primena laukinių čiobrelių kvapą. Iš čia ir kilo lotyniškas šios rūšies pavadinimas – Thymallus.

Kiršlių mėsa skani ir aromatinga. Paprastai jie nebūna labai dideli ir maždaug 500 g. svorio žuvis jau laikoma normalia, 1 kg žuvį pasiseka ištraukti ne kiekvienam žvejui, o pagautu 1,5 kg svorio kiršliu gali pasigirti mažai kas. Kiršlys mato labai gerai ir skiria tikslius atspalvius, bet dažnai savo rega nepasitiki ir maistą dar paragauja.

Mažesni kiršliai gyvena nedidelėmis grupelėmis, o stambūs daugiau mėgsta vienatvę. Maitinimosi ir poilsio vietas jie pasirenka priklausomai nuo upės sąlygų, bet visada mėgsta atviras, negilias vietas, kur dugnas žvirgždėtas, o greta stiprios srovės yra ir ramių užutekių. Iš savo vietos jis stebi aplink vykstančius įvykius. Pamatęs vabzdį, kiršlys lėtai iškyla į paviršių, stveria grobį ir staigiai neria atgal, grįždamas tiksliai į savo vietą. Pavieniai kiršliai neskuba gaudyti plaukiančio vabzdžio, tačiau jei plaukia keletas žuvų, dėl grobio prasideda grumtynės, kuriose didesnieji tiesiog nustumia mažesniuosius.

Išplitimo arealas

Šiandien kiršlys paplitęs didesnėje Europos dalyje, nuo Prancūzijos iki Uralo kalnų. Gausiau aptinkamas šiauriniuose kraštuose. Lietuvoje, kaip ir kituose regionuose, gyvena švariose, negiliose, srauniose upėse, pavyzdžiui: Merkyje ir jo intakuose, Neryje, Žeimenoje ir kitose greitesnėse upėse ir upeliuose su žvirgždėtu dugnu.

Stiprus nugaros pelekas kiršliui reikalingas, kad pasipriešintų stipriai srovei, kuri yra neatsiejama šios žuvies gyvenamosios aplinkos dalis. Nuo gimimo iki vidutinio amžiaus kiršliai gyvena seklumose, didelėmis bandomis. Stambesnės žuvys slepiasi sietuvose, kur greitesnė srovė. Stambiausios žuvys paprastai gyvena prie pat dugno, kur galima ramiai gyventi tuščiai neeikvojant energijos.

Natūralus maistas

Natūralų kiršlių racioną sudaro vabzdžiai, smulkūs vėžiagyviai, žuvų mailius ir vandens sraigės. Paprastai jie ėda prie dugno, nors kartais, paprastai tada, kai dauginasi musės, pakyla ir į vandens paviršių. Žuvys plaukioja didelėmis bandomais ir jas sunku suvilioti nuo kranto siūlomu jauku. Kai tik kiršliai randa maitinimuisi tinkamą vietą, jie joje ilgam įsikuria, tad prieš pradedant žvejoti kiršlius, reiktų išsiaiškinti, kurioje vietoje jie apsistoję ir ėda.

Žvejybos ypatumai

Geriausiai kiršliai kimba pučiant šiltam vėjui, kuris raibuliuoja vandens paviršių, ir kai apsiniaukę arba lyja trumpalaikis šiltas lietus. Jei upė prisipildė ilgalaikių liūčių sunešto drumzlino vandens, kibimas baigiasi, kol vanduo nusistovės. Taip pat kiršliai bijo triukšmo, tad jei bus triukšmaujama ant kranto arba upe plaukiojama motorinėmis valtimis, kiršliai ne tik nebekibs, bet netgi gali išplaukti pasiieškoti ramesnių vietų.

Jei norite gaudyti kiršlius sietuvoje nuo kranto, galima naudoti dreifuojančią lervą ir paprastą meškerę. Kaip minėjome, paprastai kiršliai maitinasi prie dugno, tačiau susidomėję medžiokle ir kova dėl maisto jie gali pakilti į vandens paviršių. Tiesa, stambių žuvų taip pagauti nepavyks. Stambios žuvys, plaukiodamos atskirai nuo bandos, pirmos suspėja prie ant dugno gulinčio maisto. Stambius geriausiai gaudyti sliekais. Todėl kartais visai neprošal pakeisti lervą slieku ir meškerę užmesti kiek žemiau pasroviui, toliau nuo pagrindinės kibimo vietos. Taip pat upėse galima mėginti pagauti kiršlį spiningu.

Šaltuoju metų laiku, ankstyvą pavasarį, rudenį ir žiemą kiršliai gaudomi prie pat dugno. Vasarą, kai vandenyje apstu prikritusių vabzdžių, kiršlys gali užkibti ir ne prie dugno, ir netgi vandens paviršiuje.

Labai patogu kiršlius žvejoti žiemą švariame vandenyje. Kiršlys aktyvus kiaurus metus, tačiau žiemą jam gerokai sunkiau susirasti maisto. Žvejoti galima naudojant dirbtines ir tikras museles. Kiršliai, visų didžių, labai mėgsta vandenines nimfas, kurios čiuožia vandens paviršiumi, todėl žuvis tuoj pat stveria jauką, imituojantį nimfos judesius. Plūdę reikia laikyti taip, kad masalas laikytųsi vandens paviršiuje.

Beje, mažose upėse kiršliai gaudomi naudojant išimtinai natūralius ir dirbtinius vabzdžius. Galima naudoti ir „šlapią“, ir „sausą“ muselę. Tiesa, dirbtinė muselė pagal spalvą ir formą turi būti panaši į tą vabzdį, kuriuo konkrečiu metų laiku maitinasi kiršliai. Paprastai tai būna pilkos arba šviesiai rudos muselės. Taip pat tinka visi žvejybos būdai, skirti žvejoti upėtakius mažuose upeliuose.

Žvejybos įnagiai

Kiršlių žvejybai galima naudoti dviejų tipų meškeres. Pradėti reiktų nuo ilgos teleskopinės, o įgijus patirties meškerę galima sutrumpinti. Optimalus teleskopinės meškerės ilgis – 5 metrai. Vertėtų naudoti ne inertinę ritę, ant kurios turėtų būti užvyniotas kokių 70 metrų ilgio 0,17 mm skersmens valas, plūdė turėtų būti apie 15-18 gramų svorio, kabliukai – Nr. 2,5-4.

Vėliau, įgijus patirties, galima meškerę sutrumpinti iki 2,5 metro. Tokios meškerės valas turi būti trumpesnis ir ne storesnis kaip 0,25 mm. Naudojami 4 numerio kabliukai.

„Šokančio“ kiršlio gaudymas

Vienas įdomesnių kiršlio žvejybos būdų – „šokančio“ kiršlio gaudymas. Tam naudojamas muselinės ir paprastos, plūdinės, meškerės hibridas. Vietoje plūdės naudojamas vandens pripildytas stiklinis burbulas kuris negąsdina atsargiojo kiršlio. Virš burbulo pririšami du pavadėliai, vienas apie 10, kitas apie 20 cm ilgio. Kadangi gyvus masalus dabar naudoti draudžiama, galima naudoti imitacijas. Geriausiai tinka apsiuvos peteliškės imitacija , šviesiai rudos spalvos, apie 1-2  cm ilgio.

Neskubant judama pasroviui upe ir klausomasi medžiojančių kiršlių pliaukšėjimo. Pastebėjus vietą, į ją nuleidžiamas burbulas, 5-10 centimetrų aukštyje virš vandens laikant museles. Kiršlys puola staigiai, dažnai visiškai iššokdamas iš vandens. Turite suspėti nestipriai pakirsti į priešingą šuoliui pusę, jam tik nusileidus į vandenį.

Dažniausiai tokiu būdų verta gaudyti rugsėjo-lapkričio mėnesiais, nestipriai vėjuotą ir saulėtą dieną. Geriausias orientyras – skraidančios apsiuvos peteliškės. Geriausiai kimba antroje dienos pusėje, o ypač –  leidžiantis saulei.

Views All Time
Views All Time
1250
Views Today
Views Today
1
0 0