Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas“, „Kauno diena“, „Tėviškės žinios “ ir kituose leidinuose.

***

Nors žiema gali būti šalta ir ilga, Lietuvoje eglynus niokojantys žievėgraužiai tipografai dažniausiai peržiemoja sėkmingai. Žlunga miškininkų viltys, kad šie vabaliukai sušals.

Iš miško sanitarinės apsaugos stoties darbuotojų dar viduržiemį paimtų paklotės pavyzdžių kambaryje atšilę vabaliukai atrodo sveiki, energingi, pasiryžę toliai tęsti savo juodą darbą. Ir tik esant šaltai, lietingai vasarai niekadėjus žievėgraužius užpuola grybinės ligos, o po to nusilpusius pribaigia parazitiniai vabzdžiai.

Visų gyvūnų vystymasis vyksta bangomis, tam tikrais ciklais. Kuo mažesnis gyvis, tuo sunkiau sekasi žmogui reguliuoti jo gyvenimą. Susidarius palankioms sąlygoms, per tam tikrą laiką vabzdžių skaičius sparčiai didėja, populiacija pasiekia klestėjimo maksimumą, o po to sparčiai sunyksta dėl įvairiausių priežasčių: klimato pasikeitimo, maisto stokos ir ligų bei parazitų. Miško patologai paskaičiavo, kad vidutiniškai viename ha kinivarpų nusiaubtų eglynų miško paklotėje žiemoja pusė milijono žievėgraužių. Atšilus orams, kai pradeda sprogti karpotojo beržo pumpurai, ši mažųjų niekadėjų armija pakyla iš miško paklotės ir patraukia į dar sveikus eglynus. Viename pažeistų eglynų hektare peržiemoję vabzdžiai gali nusiaubti tokį pat plotą (hektarą) dar sveikų eglynų.

Miškininkai stengiasi iškirstų nudžiūvusių eglynų pakraščiuose priešais dar likusias žalias egles išdėstyti vabzdžiagraužių medžių rietuves. Prieš mėnesį iki kinivarpų skraidymo nukertamos dar sveikos žalios eglės ir išdėstomos krūvelėmis saulės apšviečiamose vietose prieš sveikų eglynų pakraštį. Prieš pat žievėgraužio skraidymo ir poravimosi pradžią šie medžiai nupurškiami insekticidais. Mėnesį pabuvusios nukirstos eglės apsilpsta, praranda galimybę sakais gintis nuo bandančių įsigraužti vabzdžių. Kaip tik tokie medžiai labiausiai ir vilioja kinivarpas. Kenkėjai, nepasiekę žalių eglių, ant gaudomųjų rąstų ir žūsta nuo nuodingų chemikalų.

Kauno aukštesniosios miškų mokyklos – eksperimentinės urėdijos miškuose (daugiausia Vaišvydavos, Šilėnų ir Pajiesio girininkijose) tokių kinivarpoms mirtį nešančių medžių išdėstyta 1500 kubinių metrų.

Vietose, kur nėra tokios galimybės, kabinamos kinivarpų gaudyklės. Prie jų pritvirtinama specialūs jaukai. Masalo kvapo privilioti vabzdžiai skrenda link gaudyklių , atsimuša į plėveles sparnelius ir sukrenta į indelius, iš kurių išropoti neįstengia. Tokių gaudyklių urėdijos miškuose pakabinama apie 500. Jeigu poilsiaudami pakaunės miškuose surasite ant lazdų ar krūmuose kabančius keistus įtaisus, pagamintus iš polietileno plėvelės, nelieskite jų. Kiekviena gaudyklė turi sunaikinti tūkstančius miško kenkėjų. Sunaikinsite gaudyklę – tie tūkstančiai mažųjų niekadėjų pražudys keletą žaliaskarių eglių.

Žinia, naivu tikėtis, kad visos šios priemonės sustabdys didžiulę mažųjų rajūnų armiją. Gegužės mėnesį vėl pabyra rudos pjuvenos – kinivarpų išgraužos iš sveikų eglių kamienų, kai milijonai tamsiai rudų vabaliukų griaužia takus po pasmerktųjų pražūčiai medžių žieve. Miškininkams tenka kuo skubiau iškirsti kenkėjų apniktus medžius ir išvežti su visais šešiakojais niekadėjais iš miško. Kinivarpos – blogi skrajūnai ir išvežti už 2 km nuo miško žūna. Negalint kinivarpų užpultus medžius išvežti, juo reikia nužievinti, žievę su visais kenkėjais sudeginti ar užkasti į žemę. Tokie stiprūs chemikalai, kurie pražudytų po žieve pasislėpusius kenkėjus, šiuo metu miškų ūkyje nenaudojami.

Dėl žievėgraužio tipografo invazijos 1994, 1995 metais ir 1996 metais iki balandžio 1 d. Kauno aukštesniosios miškų mokyklos – eksperimentinės urėdijos (KAMMEU) miškuose sanitariniai kirtimai atlikti 3000 ha plote. Iškirsta 122,5 tūkstančių kietmetrių kinivarpų pažeistų eglių. Plynai iškirsta 370 ha. Iki 1996 metų balandžio 1 dienos KAMMEU miškuose beveik likviduoti išdžiūvusių eglių židiniai. Nuo tolesnio gedimo išsaugota mediena. Reikės daug laiko ir darbo, kol didžiulėse plynėse vėl suoš miškas. Niekas nenumatė ir neperspėjo iš anksto, kad reikės atželdinti tokius didžiulius plotus. Išsiauginti miško sodinimui tinkamas eglaites reikia ketverių metų sėklų rezervo, nes eglės dera retai. Miškų įstatymas reikalauja, kad plynai iškirstas miškas būtų atželdintas per dvejus metus…

Miško sanitarinės apsaugos stoties specialistai perspėja, kad į ataką prieš gležnus spygliuočių medžių sodinukus pakils kitas kenkėjas – didysis pušinis straubliukas. Nors jis ir pušinis, vienodai skaniai griaužia ir egles ar maumedžio sodinukų žievę. Straubliukai veisiasi šviežių spygliuočių medžių kelmų priekelminės dalies šaknyse. Kai, iškirtus kinivarpų pažeistus eglynus, atsirado tokia gausybė kelmų, ko daugiau ir begalėtume tikėtis. Pasodintų pušaičių ar eglaičių žievę suaugę vabalai apgriaužia keliaudami pratęsti savo giminę į kirtaviečių kelmus, jeigu iškirstose biržėse jau būna užsodintas naujas miškas. Jeigu kelmynas dar neapželdintas, medelius apgrauš nauja šešiakojų rajūnų karta, išsivysčiusi po dviejų metų (straubliukų viena generacija vystosi dvejus metus), nes tada plyna biržė jau turės būti apželdinta.

Miškininkams tenka imtis rimtų priemonių ir prieš šį niekadėją. Insekticidais apipurškiami kelmai ir paklotė aplink juos, pasodinus naują mišką, spygliuočių želdiniai apdorojami chemikalais visame plote arba į chemikalus mirkomi spygliuočių sodinukai. Bet kiekgi galima miškan išpilti nuodingų chemikalų? Jie juk pražudo ir naudingus vabzdžius. Be to, jie labai brangūs. Taikomi ir kiti kovos su straubliukais būdai. Iš kirtavietės ropojantiems vabalams iškasamos 35 – 40 cm gylio duobelės. Dugiau duobelių iškasama biržės pakraščiuose, nes vabalai ropoja į kelmyną iš stačio miško. Iškasti duobeles reikia prieš straubliukų poravimąsi. Įkrenta duobėn užsižiopsojęs vabalas ir, skleisdamas tik jam ir jo gentainiams suprantamus signalus, vilioja kitus. Taip duobelė ir pilnėja. Stačios, birios sienelės neleidžia vabalams išropoti į žemės paviršių, ir jie žūva.

Kad straubliukai negraužtų pasodintų sodinukų žievės, medeliai pamirkomi molio – karvės mėšlo skiedinyje, paliekant neapteptas tik sodinukų viršūnėles. Tinkamai paruoštas skiedinys ant sodinukų liemenėlių laikosi visą vasarą, o taip apdorotų medelių straubliukai neliečia. Kadangi skiedinyje pamirkomos ir sodinukų šaknys, medeliai greičiau prigyja.

Tėviškės žinios, 1996 04 13

Views All Time
Views All Time
5566
Views Today
Views Today
2
0 0