Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus.

Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei ta upė Minijos žemupys, kuriame žiemą jau net kvėpuoti nėra kuo, tai iš dalies tiesa — išgręžei eketę ir gaudai žuvį. Nori didesnių žuvų — eini aukštyn, kur mažiau žmonių, bet daugiau žuvų. Tačiau, be Minijos žemupio, turime daug kitų upių, ant kurių ledo sėdi žvejai. Tai Nevėžis, Pajūrio Šventoji, Mūša, Danė ir kitos lėtos tėkmės upės. Ir žvejojantys tose upėse pasakys, kad žūklė upėje nėra tokia paprasta ir primityvi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ne kiekvieną dieną nuo upių grįžę žvejai būna patenkinti rezultatais.

Vis tik, kai reikia rinktis tarp stovinčio vandens ir upės, daug kas turbūt rinktųsi upę. Kad ir kaip vertintume, gaudydami srovėje visada pagauname didesnių ešerių, kuojų, plakių ir karšių nei ežere. Taigi ten, kur srovė, gausesni laimikiai, didesnės žuvys. Be to, yra šansas kitokią žuvį — žiobrį, šapalą ar meknę, pagauti.

Sėkmingų žūklių upėje taip pat būna daugiau nei ežere, nes srovėje oro sąlygų įtaka kibimui yra mažesnė nei stovinčiame vandenyje. Jei pačią blogiausią žūklės dieną ežere net sargelis nevirpteli, tai upėje galima prisirankioti žuveliokų.

Mes turime specifinių upių. Viena iš jų — Minija. Į ją iš Kuršių marių suplaukia labai daug kuojų, plakių, atplaukia karšių, todėl Minijos žemupio ledas kiekvienais metais turi atlaikyti didelę žvejų masę. Pajūrio Šventoji įdomi ešeriais, kurie visą vasarą gyvena Baltijos jūroje, rugsėjo–spalio mėnesiais grįžta į Šventąją, peržiemoja, išneršia ir gegužės pabaigoje–birželio pradžioje vėl keliauja į jūrą. Tai dideli ir gražūs ešeriai. Tokių atplaukia ir į Danės upę. Latviai tokių upių, įtekančių į Baltijos jūrą kaip mūsų Šventoji, turi kur kas daugiau. Į jas taip pat rudenį iš jūros atkeliauja ešeriai, kurie kimba poledinės žūklės mėgėjams. Dar viena specifinė žūklės vieta su tekančiu vandeniu — Kauno marių aukštutinė dalis.

Tokios specifinės vietos pritraukia labai daug žvejų, tačiau apie jas kalbėti reikia atskirai. O ne tokios „kilmingos“, su Baltijos jūra, Kauno ar Kuršių mariomis tiesioginio ryšio neturinčios upės, nėra taip masiškai okupuojamos, nors kai kurių upių atkarpos (pavyzdžiui, 10 km ilgio Nevėžio ruožas nuo žiočių) savaitgaliais būna nusėtos žvejų kaip Dzūkijos miškai grybų.

Žvejojant avižėle stovinčiame vandenyje, ji visada būna tiesiai po ekete, nebent žvejojama ties kokiu ištekančiu ar įtekančiu upeliu, kur juntama srovė. Kai srovės nėra, avižėlė juda taip, kaip ją virpina meškeriotojas. Aišku, jei gylis didelis, valas virpesius „prigesina“.

Srovėje viskas kitaip: tiek avižėlę, tiek valą neša srovė, todėl valo iš meškerėlės ištraukti reikia daugiau nei yra žūklės vietos gylis, avižėlė būna toliau nuo eketės, o valas išsilenkia lanku. Kai valas išlinkęs lanku, tie virpesiai, kuriuos sukuria meškerėlę laikantis mūsų delnas, avižėlei perduodami visiškai kitaip nei stovinčiame vandenyje. Virpesiai dar stipriau „gesinami“. Daugelis žvejų to neįvertina, todėl tiek srovėje, tiek stovinčiame vandenyje avižėlę virpina taip pat. Tai klaida. Kuo didesnė srovė, tuo ta klaida akivaizdesnė. Jos rezultatas — prastas kibimas.

Tačiau pirma problema, su kuria susiduria žvejai upėse, — ar pavyks norimą avižėlę paskandinti ir žvejybos metu jausti dugną. Viskas priklauso nuo srovės ir valo storio. Kartais srovėje pavyksta sėkmingai žvejoti nedidele volframine avižėle, o kartais tenka rišti gerokai didesnę. Kodėl kalbu apie žūklę srovėje avižėle, jei yra kitų būtų? Todėl, kad žūklė avižėle srovėje yra efektyvi. Kai žuvys neaktyvios, avižėlė yra naudingesnė nei kiti masalai. Jei norite gaudyti kuojas, kai visi aplink gaudo tik plakius, avižėlė — geriausia išeitis. Jei upėje norite gaudyti ešerius — avižėlė ir vėl pravers. Tačiau jei upės srovė sustiprėjo, norint pajusti dugną, reikia labai didelių avižėlių — laikas susimąstyti, ar ne geriau rinktis meškerėlę su svareliu.

Paprasčiausia sistemėlė žvejoti srovėje nėra sudėtinga: apačioje svarelis, aukščiau — pavadėlis ir kabliukas. Galima pririšti du pavadėlius: vieną — žemai, prie pat svarelio, kitą — aukščiau. Bet du pavadėliai dažniau painiojasi keliant užkibusią žuvį, laisvo pavadėlio kabliukas gali įsikabinti į eketės kraštą. Nereikia pamiršti, kad žuvys renkasi tam tikrą horizontą, kuriame dažniausiai griebia masalą. Dėl to dažniausiai kimba ant kurio vieno pavadėlio kabliuko. Taigi dviejų pavadėlių tikrai nereikia — geriau sistemėlę sukonstruoti taip, kad bet kada pavadėlį galėtume pastumti aukštyn arba žemyn. Tam reikia labai nedaug:

● pavadėlį rišti prie sukučio, nes srovė ir masalas pavadėlius kartais taip susuka, kad nespėji jų keisti;

● pavadėlį prie pagrindinio valo ne rišti, bet perverti, kad jis slankiotų, ir jo padėtį iš viršaus bei apačios užfiksuoti dviem guminiais fiksatoriais.

Šis variantas yra klasikinis, o kiekvienas žvejys, prisitaikydamas prie konkrečios upės sąlygų, gali sugalvoti įvairiausių šios sistemėlės atmainų.

Views All Time
Views All Time
2549
Views Today
Views Today
1
0 0