Kaip pagauti bronzinę žuvį?

Norint pagauti žuvį, reikia žvejoti. Norint pagauti bronzinę žuvį, reikia ne šiaip sau žvejoti, bet paversti žvejybą mistišku patirties, sėkmės ir gamtos pažinimo kokteiliu, kuris galų gale atveda prie ypatingų laimikių.

Gerai, negudrausim: bronzinė žuvis reiškia mano trečią didžiausią per visą gyvenimą upėtakį. Trečiasis prizininkas buvo 48 cm, 1 kg 200 g. egzempliorius, pagautas per pastaruosius penkerius metus mano mylimiausiame Žemaitijos upelyje – atsiprašau, negaliu sakyti kokiame, nes konkurentai nesnaudžia.

Tame pačiame upelyje prieš dvejus metus buvo pagauta sidabrinė žuvis – 50cm ir 1 kg 400 g.

Straipsniai 1 reklama

Mano didžiausias upėtakis-čempionas – auksinė žuvis – pagautas prieš dvidešimt metų Aukštaitijos upelyje. Tada dar žvejojau spiningu ir 55 cm, 1kg 600 g upėtakis sužkibo ant pirmo numerio mepso.

Jei kam tokie rekordai neatrodo labai rimtai, skubu pasiteisinti – jie rimti, nes daugiausia žvejoju nedideliuose Spenglos dydžio (plotis 3-6 m.) upeliuose, tarp kurių Verknė vidurupyje atrodo didelė upė.

Taigi – kaip pagauti bronzinę žuvį? Kai laisvo laiko yra tik tai vienai žvejybai per mėnesį ir kai tas mėnuo yra gegužė, tai reiškia, jog tai bus tavo vienintelis šansas pagauti kažką rimto. Nes didžiausi upėtakiai dažniausiai pagaunami „iš pavasario“, kai jie dar nepasitraukę pasroviui žemyn iš upių ir upelių aukštupių, ir kai jie yra sau ne visai įprastose ir ne geriausiose, neprieinamiausiose slėptuvėse. Vadinasi vienintelė žvejyba gegužę turi būti pačioje geriausioje tavo upėje pačiu geriausiu laiku. Tai reiškia nuvažiuoti 250 km, žvejoti šešias valandas pradedant septinta ryto ir sukarti atgal tą pačią dieną tuos pačius 250, nes rytą – į darbą.

Negaliu tvirtinti, jog toks prizinės žuvies pagavimo planas pavyksta kiekvieną pavasarį, tačiau šį pavasarį pavyko. Buvau prie upės pakankamai anksti, ievų žydėjimo laikas – geras, oras – palankus – šilta, ne per šviesu, vanduo lengvai pasidrumstęs – kas visada geriau, ypač upelyje, kuris normaliai skaidrus kaip krištolas. Rezultatas – viena puiki žuvis, ir dar dešimt paleistų nenorminių mažiukų.

Ekskursas muselinės specialistams: pavasarinė žvejyba museline turi vengti staigių judesių – kaip sakė vienas ekscentrikas, žvejoti reikia lėtai ir elegantiškai, kaip anglų lordui. Tylūs, atsargūs metimai prieš srovę, leidžiam strymeriui ramiai nusileisti prie dugno ir vedam lėtai lėtai, faktiškai kartu su srove. Lėtas vedimas reiškia, jog strymeris turi turėti daug judesio „iš vidaus“ – vadinasi daugybė marabu ir vištos plunksnos. Spalvos – juoda, alyvinė, ruda. Tamsiai dienai – bronzinė galvutė (beadhead). Dydis – rimtas – 6-8 numeris. Pagrindinė žvejyba – giliausiose duobėse su slėptuvėmis, ne per daug nutolusiomis nuo įtekančios srovės.

Bronzinė žuvis užkibo klasikiniu būdu – juodo strymerio Viva metimas keli metrai prieš srovę aukščiau šakalynės kitame krante, atsargus kibimas prie dugno, kai strymeris buvo po šakalyne ir – – yra! Į paviršių kyla stipriais, lėtais, plačiais judesiais besipriešinanti žuvis – ne besispardantis jauniklis, bet solidus, savo kursu einantis povandeninis laivas. Kadangi pavadėlis silpnas (3x fluorkarbonas), strymeris atsidūrė giliai upėtakio gerklėje ir pavadėlis važinėja upėtakio žandikauliu nuo vieno „žando“ prie kito, traukti teko itin atsargiai. Dešimt minučių varginimas buvo bandymas ištraukti dramblį popieriniu špagatu, tačiau kažkaip – kantriai ir švelniai – pavyko oponentą įkalbėti užeiti į graibštą.

Viskas: adrenalinas muša per kraštus ir tada pagalvoji, kad didysis amerikiečių muselininkas Hary Borger buvo teisus – žvejas yra plėšrūnas (predator), kuris medžioja žuvis, lygiai taip, kaip upėtakiai medžioja savo jaunesnius ir mažesnius kolegas žuvis, varles, vabzdžius, lervas ir tt. Tik, skirtingai nuo upėtakio, Borger moka apie savo instinktą kalbėti, rašyti ir dar puikiai piešti. Jo knygos iliustruotos aukštos klasės juodo tušo piešiniais – atrodo labai keistai ir dekadentiškai celuliodiniame labai spalvotos ir labai ryškios komercinės žvejybos literatūros pasaulyje. Kita vertus, spėju, kad savo žaviai snobiškomis knygomis Borger sugeba užsidirbti pragyvenimui.

Norint pagauti bronzinę žuvį, taip pat reikia nepamiršti, ką pagavai anksčiau – sportas ir prizininkų nustatymas reikalauja fiksuoti rezultatus. Tėvas nuo mažų dienų pripratino rašyti žvejo dienoraštį, kuriame fiksuojami laimikiai – vienetai, ilgiai, svoriai; žvejybos dienos, oras. Metų gale suvedami rezultatai.

Kita vertus, visų trijų prizininkų pagavimą lig šiol iki smulkmenų atsimenu be jokio dienoraščio, įskaitant prieš dvidešimt metų pagautą čempioną. Kokia buvo diena, muselė, kaip griebė – tokios labai vizualios didžiųjų žuvų metrikos saugomos daugumos žvejų galvose. Panašiai, kaip geriausi auksiniai, sidabriniai ir bronziniai metimai saugomi krepšininkų galvose.

Specialiai mieliesiems oponentams iš flyfishing.lt: bronzinė žuvis buvo suvalgyta virta blauforele metodu – trumpai, kad tik pamėlynuotų, ir kad mėsa atšoktų nuo kaulų, bet neprarastų stangrumo ir skonio. Baltas rozmarino padažas – pakepintas smulkintas svogūnas, daug smulkiai sukapotų rozmarino lapelių, 13 proc. grietinėlė, šiek tiek patarkuotos citrinos žievelės, baltieji pipirai.

Kadangi pagavęs bronzinę žuvį neturėjau fotoaparato, tai šis rašinys iliustruojamas sidabrinės žuvies (iš to pačio upelio) nuotrauka. Iš ryškių spalvų patyręs upėtakininkas visada atskirs, kad antrosios vietos laimėtojas – tai labai skaidriame vandenyje gyvenęs upėtakis.

Views All Time
Views All Time
1523
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

3 + 5 =