Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir upėtakio racionas keičiantis metų laikams kinta. Būtų labai gerai tiksliai žinoti, ką upėtakis ėda tuo metu, kai mes žvejojame, nes tada galėtume parinkti geriausią masalo — upėtakio maisto, imitaciją. Manau, kad vasario ir kovo mėnesiais galima tiksliai nuspėti, kuo upėtakis minta, nes didelio pasirinkimo jis neturi.

Keistas klausimas

Kartais žvejams kyla keistokas klausimas: ar upėtakiai žiemą maitinasi? Jie turi maitintis, nes jei visą žiemą nieko į burną neimtų, nugaištų. Tačiau reikia pripažinti, kad upėtakio upė labai skurdi, o žiemą ji kelis kartus skurdesnė nei vasarą. Išgyventi tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvena upėtakiai, nėra paprasta, todėl ir žuvų upėtakiniame upelyje nėra daug.

Žiemą upėtakis maitinasi retai, greičiausiai tuo, ką atneša srovė. Galbūt jis ir pats ką nors susiranda, tačiau neatrodo, kad intensyviai plaukiotų ir ieškotų. Žiemą upėtakis daug plaukioti negali — pernelyg ilgai pabuvęs srovėje jis praras jėgas, o susigrąžinti jų nebus kaip, nes nėra maisto. Be to, ir tikslo plaukioti nėra — nieko jis toje savo skurdžioje upėje neras.

Kai upėtakį pagauni žiemą, susidaro įspūdis, kad jis paskutinį kartą ėdė labai seniai, kad ėdimas jam yra labai reta šventė. Žiemos upėtakis yra sulysęs, nekovoja. Dažnai jį sugauname ramesnėse vietose, tiesiose upės atkarpose su tolygia srove, t. y. tokiose vietose, į kurias balandžio ar gegužės mėnesiais nekreiptume dėmesio. Dažnai būna taip, kad upėtakis masalą ryžtasi griebti tik tada, kai jis kelintą kartą praplaukia pro nosį.

Taigi žiemą taisyklės kitokios nei pavasario pabaigoje ar vasarą. Tačiau mums kelia nerimą vienas klausimas — ką upėtakis sutinka upėje. Iš žuvelių, kurios upėtakiui gali būti geru grobiu, jis gali sutikti mažą upėtakiuką ir kūjagalvį.

Be abejo, upės dugne būna visokiausių kirmėlyčių, lervučių, ir nors upėtakiniame upelyje, lyginant su paprastomis upėmis, tokių gėrybių nėra daug, upėtakis, jei randa kokią kirmėlytę ar lervutę, tikrai nepraleidžia progos papildyti skrandį. Tačiau mus, spiningautojus, lervos mažai domina — jų imitacijomis mes negaudome, tai — muselininkų privilegija. Kirmėles (dirbtinius sliekus, dėles ir pan.) mes galime pasiūlyti upėtakiams, tačiau tai visai kitoks „priėjimas“, kitoks požiūris, kitokia žūklė. O kalbant apie tradicinius masalus, vasario mėnesio tikroviškiausi masalai, mano manymu, yra vobleriukai, imituojantys upėtakiuką ir kūjagalvį.

Masalo tikroviškumas

Kai vandens temperatūra žema, geriau žvejoti ramiais, net tingiai dirbančiais masalais. Tai gali būti pailgos, „minnow“ formos, ne itin agresyviai dirbantys vobleriai. Žiemą upėje greitai judančių gyvūnų nėra, todėl linksmai plaukiantis, agresyvus storulis vobleriukas nėra tikroviška labai šaltos upės žuvelės imitacija. Kur kas įtikinamesnė imitacija yra vangiai dirbantis vobleris. Agresyvių voblerių metas ateis vėliau, kai vanduo bus šiltesnis, o upėtakiai bus atsiganę, agresyvūs ir pikti. Šalta upė — ramus masalas.

Koks turėtų būti masalo atspalvis? Kaip minėjau, geriausi yra tie vobleriai, kurie imituoja upėtakiukus ar kūjagalvius. Kūjagalvis yra upėtakio kaimynas, tik ta kaimynyste labiau džiaugiasi upėtakis nei kūjagalvis, dažnai tampantis upėtakio auka.

6–7 cm ilgio upėtakio ar tokio pat ilgio kūjagalvio imitacija — beveik idealus masalas. Ar jis ne per didelis? Juk daugelis žvejų, gaudydami upėtakius, naudoja kur kas mažesnius masalus.

6 ar 7 cm ilgio vobleris — upėtakiukio imitacija, upėje nėra kas nors neįprasto. Mūsų krašte margieji upėtakiai pirmaisiais gyvenimo metais užauga 6,3–9,7 cm, antraisiais — 12,2–17,3 cm, trečiaisiais — 15,7–25,5 cm. Mažuose ir šaltuose upeliuose jie esti smulkesni nei šiltesnėse ir vandeningose upėse. Kadangi upėtakiai neršia žiemą, tai išsiritę metinukai šiuo metu yra 6–9 cm ilgio, todėl, jei jau renkamės vobleriuką, imituojantį upėtakį, rinkimės tokio dydžio, kokie upėtakiukai turėtų plaukioti.

Kalbant apie kūjagalvius reikia pasakyti, kad geriausias jų imitacijas gamina lenkų kompanija „Salmo“, kurios vienas įkūrėjų ir savininkų Piotras Piskorskis yra puikus upėtakininkas, šių žuvų žūklei skiriantis daug laiko. Neabejoju, kad kūjagalvio imitacija yra jo idėja, tačiau ši kompanija nesiūlo labai mažų vobleriukų — kūjagalvių. Tai 4,5 ir 6 cm masalai, kurie (kalbant apie standartinę versiją) nėra agresyūs vobleriai.

Kuris geresnis?

Kuris masalas geresnis? Kūjagalvio ar upėtakiuko imitacija? Beje, kas yra upėtakiukas? Didesnio upėtakio maistas ar konkurentas? Sunku atsakyti į tokį klausimą. Su visa pagarba upėtakiui turime pripažinti, kad kanibalizmas šioms žuvims nėra svetimas. Žinome, kad upėtakiai gina savo buveines ir aplink ją esančius plotus, nuveja pasirodžiusius kitus upėtakius, tačiau 6–7 cm upėtakiukas vargu ar gali būti didelio upėtakio konkurentas, kurį reikėtų išvyti. Kad ir kaip ten būtų, jei žiemą 6 cm upėtakiukas pasirodys didesnio upėtakio akiratyje, bus atitinkamai sureaguota. Lygiai taip pat upėtakis sureaguos, jei jo akiratyje pasirodys kūjagalvis. Abi žuvelės didesniam upėtakiui yra lygiavertės, todėl abi imitacijos yra vienodai efektyvios.

Ir ne taip svarbu, dėl kokių priežasčių upėtakis atakuos mūsų masalą — svarbu, kad tai įvyktų. Mano manymu, žiemą pagrindinė priežastis, dėl kurios upėtakis ryžtasi atakai, yra badas. Tačiau tuomet kyla kitas klausimas — jei upėtakis išbadėjęs, jei jis neturi ką ėsti, kodėl nėra lengva jį pagauti vasarį, kodėl jis nepuola pro šalį plaukiančio mūsų masalo? Kodėl jį reikia įkalbinėti, ilgesnį laiką erzinti? Atsakymas labai paprastas: upėtakiui instinktai sako, kad jei nėra garantijos, jog ataka pasiseks, geriau neatakuoti.

Varlytės

Kai kurie žvejai vasarį upėtakius siūlo gaudyti varlių imitacijomis. Nemanau, kad tai geriausia išeitis. Vasario mėnesį upėje varlių labai daug, tačiau jų nesimato, nes varlės žiemoja vandens telkinio dugne, tarp vandens augalijos, srauniame vandenyje po akmenimis. Visai kas kita, kai varlės iš žiemojimo vietų upėje pradeda migruoti į pievas. Tada upėtakiams prasideda beprotiška puota, tada jų skrandžiai būna pilni varlių. Tačiau taip bus kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, nes būtent tuo metu varlės iš žiemojimo vietų upėse traukia į pievas.

Beje, manau, kad upėtakiai liesi, nepriėdę ir silpni būna iki to laiko, kol iš slėptuvių vandenyje išlenda varlės. Kai jos pradeda keliauti į krantą, vandenyje jų būna tokia gausybė, kad upėtakiams prikimšti pilvą būna labai lengva. Būtent varlių migracijos iš upės į pievas metu upėtakiai labai staiga atsigano, nes, nors ir trumpą laiką, turi labai daug maisto. Tuo metu, kai upėtakiai maitinasi varlėmis, joks kitas grobis jiems nerūpi.

Taigi jei kovo pabaigoje oras labai staiga atšilo, traukiame iš dėžučių įvairiausiais varlių imitacijas ir sėkmingai gaudome upėtakius, o iki to laiko siūlykime jiems kūjagalvį arba upėtakiuką.

Pabaiga

Žuvų instinktai labai galingi — jos žino, kada ir kokio maisto būna daugiausia, ir tam maistui skiria visą dėmesį. Tačiau tai nereiškia, kad vasarį sėkmingas masalas gali būti tik kūjagalvį ar upėtakį imituojantis vobleris. Yra žvejų, kurie visais metų laikais gaudo tik sukriukėmis ir pagauna upėtakių, nepaisant to, kad sunku pasakyti, ką sukriukė imituoja ir kiek natūrali ji yra vasarį. Nereikia pervertinti žuvų sugebėjimų, priskirti joms kokių nors žmogiškų savybių. Upėtakis — gan kvaila žuvis, kuri gyvena vadovaudamasis instinktais. Ir jei jo noras maitintis bus didesnis už atsargumą, jis griebs bet kokį masalą. Upėtakio neišrankumas labai akivaizdus žvejojant tokiose upėse, kur upėtakių yra labai daug — tada jie puola bet kokį masalą, nes žino, kad praleisto šanso nesusigrąžins, kad grobį pačiups už kelių metrų esantis kitas upėtakis.

Mums visada norisi tikėti kokiu nors konkrečiu masalu. Vasarį aš tikiu upėtakio ir kūjagalvio imitacijomis. Tikiu, nes yra logiškas paaiškinimas, kodėl šie masalai gali būti sėkmingi.

Views All Time
Views All Time
2077
Views Today
Views Today
1
0 0