Vobleriais žūklauti buvo pradėta Šiaurės Amerikoje. Jie buvo naudojami žūklėje su tempiamu valu, t.y. velkiaujant. Iš pradžių vobleriai turėjo imituoti aukšles ar kitas smulkias žuvis. Jie buvo drožiami iš medžių žievės arba iš balzos. Tačiau su tokiais vobleriais nebuvo galima toli užmesti masalo, nes jų svoris buvo nedidelis, o su papildomais svareliais tokių voblerių judėjimas vandenyje nebuvo panašus į žuvų. Situacija pasikeitė tik tuomet, kai buvo sukurti plastikiniai vobleriai.

Šiandien yra šimtai įvairiausių spalvų ir dydžių voblerių modelių. Jie yra populiarūs tiek tarp spiningavimo, tiek tarp velkiavimo entuziastų. Jei iš pradžių tai buvo plaukiojantis masalas, tai dabar jis gali būti ir grimztantis, ir „plevenantis“ vandenyje, skirtingų formų ir turėti pačių įvairiausių priekyje esančių liežuvėlių.

Daug voblerių yra sukurta žvejybai gilesniuose vandenyse (iki 8 metrų gylio). Prikabinus svarelį, paravaną arba giluminio velkiavimo įrangą, vobleris gali panirti gerokai giliau. Šios rūšies vobleriai nėra labai jautrūs oro sąlygoms ar vėjui, jie sėkmingai privilioja laimikį tiek šviesiu, tiek ir tamsiu paros metu, nepriklausomai nuo to, ar vėjas pučia, ar ne.

Giluminius voblerius galima naudoti įvairiose žvejybos situacijose. Iš esmės tai yra paprasti vobleriai su ilgu ir plačiu liežuvėliu, dėl kurio jie atrodo gana juokingai. Vis dėlto jų privalumai neginčytini: padidinto liežuvėlio dėka jie greitai neria žemyn ir gali pasirodyti žuvims, esančioms net 8 – 9 metrų gylyje. Tai ne tik efektyvi priemonė spiningaujant giliuose vandenyse, bet ir gera bei pigi paravanų ir giluminio velkiavimo įrangos alternatyva velkiaujant dideliame gylyje.

Voblerio liežuvėlis lemia jo judesių staigumą bei nėrimo gylį. Jei liežuvėlis ilgas, didelis ir horizontalios padėties, vobleris neria staigiai ir giliai. Todėl šis voblerių tipas yra labai efektyvus žūklaujant giliuose vandenyse, kur žuvys medžioja vidutiniame gylyje. Tačiau nelabai tinka dugninei žvejybai, nes ilgas liežuvėlis lengvai įsirausia į gruntą ir kabindamasis už dugno vargina žvejį. Profesionalai nepataria pasikliauti ir skaičiavimo metodu, nes daugelis giluminių voblerių yra plaukiojantys, todėl sunku tiksliai nuspėti, kokiame gylyje yra masalas. Kita vertus, vos užkabinus dugną ir nustojus vynioti valą, yra tikimybė, kad vobleris neįstrigs, o ims kilti į paviršių. Pajutus, kad jis išsilaisvino, galima vėl pradėti vynioti valą.

Žūklės ekspertų nuomone, giluminiai vobleriai geriausiai tinka velkiavimui. Visų pirma, todėl kad echolotu galima stebėti vandens gylį ir sustabdyti valtį, jei dugnas staiga taptų seklesnis. Be to, nereikia vargti vyniojant ant valo pririštą voblerį.

Giluminiai vobleriai efektyvūs ne tik žvejojant dideliame gylyje, šia įranga galima pagauti daug žuvų ir ten, kur dugnas pasižymi įvairiu reljefu. Ypač gera žūklė turėtų būti tose vietose, kur dugnas staigiai gilėja ir yra povandeninių duobių.

Gelmės pakraščiuose ir kitose vietose, kur dugnas staigiai leidžiasi žemyn, svarbu užmesti masalą į seklesnę vietą ir traukti jį dugno žemėjimo kryptimi. Elgiantis priešingai, neišvengiamai bus kabinamas dugnas. Kad vobleris nepanertų per greitai ir nekabintų dugno, valą iš pradžių reikia vynioti gana lėtai. Po to galima padidinti tempą. Pajutus mažiausią prisilietimą prie dugno, reikėtų nustoti vynioti valą, leisti vobleriui pakilti šiek tiek aukščiau ir tik tada vėl toliau traukti masalą. Tada bus aišku, kokiu greičiu reikia vynioti valą, kad žvejyba vyktų netoli dugno ir nebūtų pavojaus jį užkabinti.

Žvejojant povandeninėse duobėse, reikėtų elgtis taip pat, tik būtų naudinga tiksliai žinoti duobės vietą ir nereikėtų pradėti greičiau vynioti valo, kol dar voblerio nėra duobėje.

Kad būtų gausesnis laimikis, žvejojant su giluminiais vobleriais, patariama valo vyniojimo greitį keisti ir reguliariai daryti pertraukėles. Tokiu būdu galima pasiekti daugiau įvairios struktūros ir nevienodo gylio dugno vietų, o tai labai svarbu žvejojant tiek iš valties, tiek nuo kranto.

Velkiaujant voblerio panėrimo gylis paprastai yra reguliuojamas keičiant valties plaukimo greitį. Jei dugnas staiga tampa seklesnis, beveik visada geriau sustoti ir leisti masalui pakilti arčiau paviršiaus, o ne bandyti vynioti valą. Jei žūklaujate seklumos pakraštyje ir dugnas ima staigiai gilėti, reikia elgtis priešingai, t.y. padidinti greitį. Nepamirškite atsižvelgti ir į išvynioto valo ilgį, nes echolotui užfiksavus dugno pokyčius, pirmiausia reikia palaukti, kol toje vietoje atsidurs masalas ir tik po to keisti greitį.

Naudojant plaukiančius giluminius voblerius, gana greitai pasiekiamas didelis gylis, kuris didėja tol, kol yra leidžiamas valas. Tokiai žvejybai derėtų pasirinkti tvirtos konstrukcijos meškerę, nes šios rūšies vobleriai sukelia didelį vandens pasipriešinimą.

Views All Time
Views All Time
2134
Views Today
Views Today
1
0 0