Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas“, „Kauno diena“, „Tėviškės žinios “ ir kituose leidinuose.

***

Netrukus po to, kai žemdirbį pasveikina iš pietų parskridę pempės, į savo gimtąsias pelkes sugrįžta ir paprastieji griciukai.

Paprastasis griciukas – tai karvelio dydžio nepaprastai ilgomis kojomis ir labai ilgu tiesiu snapu sėjikų paukštis. Plunksnų apdare vyrauja ryškiai ruda spalva, pamarginta juodais išilginiais brūkšneliais. Išdidžiai vaikštinėdamas pabaliais, savo išvaizda ir manieromis griciukas primena baltąjį gandrą, tik daug kartų sumažintą. Griciukai minta smulkiais bestuburiais gyviais, dažniausiai juos išsitraukdami iš dumblo savo ilgais snapais. Nors profesorius T.Ivanauskas rašo, kad paprastieji griciukai gyvena klampiose pelkėse ir dėl to gyventojų mažai pastebimi, mano tėviškėje, Vilkaviškio rajone, jie perėdavo kartu su pempėmis užmirkusiuose dirvonuose. Griciukų lizdas – menkas statinys: duobelėje keletas sausų žolių stiebelių ir viskas. Lizde sudedami keturi kriaušės formos žalsvi su tamsesnėmis dėmelėmis ir taškais kiaušiniai. Išauginę vaikus, griciukai tampat tylūs, baikštūs ir tuoj pat pasitraukia iš Lietuvos į šiltus kraštus. Žiemoja jie prie Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikoje, Indijoje, Birmoje.

Prisimenu 1950 – 1962 metus, kai gyvenau Vilkaviškio rajone. Prie nedidelio baigiamo eksploatuoti durpyno, laukuose buvo išsimėtę daug visai mažų pelkučių ir balų, netgi visai prie tėvų vienkiemio. Nesuskaičiuojama gausybė pempių perėjo laukuose. Pavasarį eidamas į mokyklą turėjai ranka prilaikyti ant galvos kepurę, jei nenorėjai, kad įkyriai persekiojančios pempės jos nenumestų į purvą. Riesta būdavo ir į laukus išbėgusiam šunėkui, slampinėjančiam katinui, o lapėms iš viso pempių perėjimo laikotarpiu nebūdavo gyvenimo: jos įkyriai klykdamos, mušdamos sparnais, lydėdavo ištisais būriais. Ir tekdavo ilgauodegėms slėptis krūmynuose, o pasikiaušiniauti išsėlindavo naktimis. Visus įsibrovėlius pempės draugiškai išgrūsdavo iš savo teritorijų, nesvarbu, ar tai būtų žmogus, ar keturkojis plėšrūnas, ar vanagas, varna, kranklys, pelėda. Visuose šiuose pempių žygiuose dalyvaudavo 2 – 3 griciukų poros. Tankiai plasnodami sparnais, prie uodegų ištiesę savo ilgas kojas, orą „karpydami“ tiesiais snapais, jie kartu su kuoduotom kaimynėm drąsiai puldinėdavo įsibrovėlius, nežmoniškai klykdami panašiais į pempių, tik dar čaižesniais balsais. Tačiau griciukai turi ir kitą balsą, girdimą kol dar nesudėti kiaušiniai, nėra jauniklių, kai nėra į jų teritoriją įsibrovusių priešų. Per tuoktuves kildami į padangę, ir vėl staiga besileisdami žemyn, kartais sklęsdami išskėtę sparnus, o kartais jais tankiai virpindami orą, paukščiai šaukia skardžiu balsu: „griciu-griciu…“. Nuo šio balso paukštis ir gavo griciuko vardą.

Deja, ir Vilkaviškio lygumose griciukai triukšmavo tik prieš 30 – 40 metų. Dabar jie – Raudonojoje knygoje, priklauso sparčiai nykstančiųjų kategorijai kaip ir Latvijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Kaliningrado srityje.

Giliai po žeme melioratorių palaidoti guli tėviškės sodybų pamatų akmenys ir vaismedžių kamienai.

Galingi „stalininiai“ į pelkutes sugrūdo kalvelių molį. Nebeliko skardžiabalsių griciukų, raudonkojų tulikų, gausiai pavasario danguje kopinėjančių perkūno oželių, paslaptingųjų švygždų ir karingųjų juodųjų žuvėdrų. Išlygintose dirvose tik dirviniai vieversiai čirena. Iš anksčiau gyvenusių tūkstančių pempių, vaikus išsiveda tik viena kita pora. Vasaros naktimis durpyno pakraščių pievose gali dar ir griežlę išgirsti… Kauno rajone paprastųjų griciukų man sutikti neteko.
Gal dar matėte kur griciuką?

Tėviškės žinios, 1996 05 11, Kauno diena, 1998 04 14, „Ar sugrįš griciukas?“ – Tėviškės gamta, 1998 Nr.4

Views All Time
Views All Time
3048
Views Today
Views Today
1
0 0