Filateliniai terminai ir kai kurie kiti paaiškinimai

Atvirlaiškis – laiškas, parašytas ant atviruko ir siunčiamas neįdėtas į voką, ant atviruko priklijavus reikiamą kiekį pašto ženklų.

Blokas – vienas arba daugiau pašto ženklų, atspausdintų atskirame lapelyje, kurio kraštuose yra papildoma informacija apie įvykį ar temą. Kartais būna, kad bloke nėra atspausdintų ženklų standartine forma, tačiau yra nurodyta jo nominali vertė. Ženklai bloke gali būti su perforacija arba be jos. Apmokėti pašto siuntoms gali būti naudojamas visas blokas arba iš jo išplėšti ženklai. Paprastai bloko ženklų perforacija nesiekia bloko kraštų. Ji būna tik rėminė.

Dalinė perforacija – perforacijos rūšis, kai ne visi ženklo kraštai turi dantukus, pvz., ženklų, skirtų pardavinėti iš pašto automatų.

Dantimatis – speciali filatelinė liniuotė (dažniausiai iš permatomos medžiagos), kurioje yra pašto ženklų dantukų įvairaus dydžio šablonai. Pagal juos nustatoma pašto ženklo perforacija (dantytumas).

Dantytieji (perforuoti) pašto ženklai – ženklai, turintieji perforaciją, t.y., atskirti vienas nuo kito dantukais.

Dantytumas – žr. perforacija.

Dubletas (prc. doublet – dvigubas) – antrasis ir kiti kolekcionieriaus turimi pašto ženklų ar kitų kolekcinių objektų egzemplioriai. Dubletai paprastai naudojami keičiantis su kitais kolekcionieriais.

Dviguboji perforacija – kai šalia įprastinės perforacijos, atskiriančios ženklą nuo kitų lapo ženklų, lapo pakraštyje ar net per ženklo piešinį lygiagrečiai pagrindinei perforacijai padaroma dar viena perforacijos linija. Dažniausiai taip atsitinka per klaidą perforavimo arba spausdinimo metu.

Emisija (lot. emissio – išleidimas) – tam tikrų valstybės institucijų oficialus piniginių ženklų, obligacijų, pašto ženklų ir pan. išleidimas apyvarton

Erinofilija – (vok. erinnern – priminti ir graik. phfileō – myliu) filatelinių vinječių (suvenyrinių lapelių) kolekcionavimas.

Falsifikatai – nelegaliai padirbti ar cheminių reakcijų pagalba perdirbti jau egzistuojantys pašto ženklai. Paplitus pasaulyje pašto ženklų kolekcionavimui ir paaiškėjus, kad dėl nevienodo jų tiražo smarkiai išaugo kai kurių ženklų kainos, atsirado „biznierių”, nusprendusių iš to pasipelnyti. Falsifikatai gali būti skirstomi į keletą rūšių pagal požymius: 1. Naujai atspausdinti reti ženklai. 2. Cheminių reakcijų pagalba pakeistos egzistuojančių originalių ženklų spalvos. 3. Perspaudai ant originalių ženklų. Šis falsifikatų padirbinėjimo būdas plačiai paplitęs, kadangi pasaulyje yra daug pašto ženklų su perspaudais. Šiuolaikinė spaudos technika leidžia padaryti perspaudus, mažai besiskiriančius nuo originalo. Vienas iš artimiausių pavyzdžių – perspaudas „Vaitkus nugali Atlantą” ant Lietuvoje gerai žinomo prieškarinės Lietuvos ženklo iš serijos, skirtos „Lituanikos” skrydžiui. 4. Neegzistavę perspaudai. Šeštajame šio šimtmečio dešimtmetyje plačiai nuskambėjo padirbtas perspaudas ant Prieškarinės Lietuvos ženklų. Jis buvo „skirtas” Žalgirio mūšio 550-osioms metinėms. 5. Neegzistuojančių šalių ženklai. Tame pačiame šeštajame dešimtmetyje vyko sukilimas Indonezijai priklausančiose Malukų salose. Apsukrūs Vakarų Europos verteivos paskubėjo „išleisti” keletą spalvingų neegzistuojančios Malukų respublikos ženklų serijų su įvairiais gyvūnais. Paskutiniajame šio šimtmečio dešimtmetyje, žlugus TSRS imperijai, rinkoje pasirodė daugybė „pašto ženklų”, neegzistuojančių kaip atskiros valstybės ir nieko bendra neturinčių su oficialiomis pašto organizacijomis „šalių”: Karelijos, Sachalino, Buriatijos, Dagestano ir t.t. Netikrų ženklų gamintojai dėl geografijos nežinojimo persistengė ir „išleido” naujos „šalies” – Novosibirsko salų „ženklus”, o Norvegijai priklausančių Špicbergeno salų pavadinimą užrašė rusų kalba! Suprantama, visi šie falsifikatai jokios filatelinės vertės neturi, bet filatelistai turi būti atidūs, kad nepakliūtų į nepatogią padėtį, demonstruodami savo kolekcijose netikrus ženklus.

Filatektorius – prietaisas nustatyti vandens ženklams. Apšviečiant ženklą iš apačios įvairių spalvų šviesa paeiliui, nustatoma kuriuo atveju geriausiai įžiūrimi vandens ženklai. Vandens ženklus dar galima įžiūrėti ženklą laikant prieš neryškią šviesą tam tikru kampu arba padėjus vaizdu į apačią ant tamsaus popieriaus.

Filatelija (graik. phileō – myliu, ateleia – atleidimas nuo mokėjimo) – kolekcionavimas ir analizavimas pašto ženklų, blokų, ženklinių vokų, specialių antspaudų, vokų, praėjusių paštą ir pan. Pašto ženklų kolekcionavimas atsirado tuoj po pirmųjų ženklų išleidimo. Jau XIX amž. kūrėsi filatelistų klubai, o terminas „filatelija” pirmą kartą buvo panaudotas 1864 metais Paryžiaus kolekcionierių klubo prezidento Žoržo Erpino straipsnyje žurnale „Collectinneur de Timbres-Postes”.

Filatelistas – pašto ženklų ir kitos pašto medžiagos kolekcionierius, kuris renka šią medžiagą pagal tam tikrus iš anksto nusistatytus kriterijus (pagal temą, motyvą, valstybę, išleidimo laikotarpį ir pan.).

Filokartija – atvirukų kolekcionavimas.

FIP – Tarptautinė filatelistų federacija (pranc. Federation Internationale de Philatelie). Ši organizacija vienija daugumos šalių filatelistų organizacijas, teikia metodinę ir kt. paramą, organizuoja tarptautines parodas ir pan.

Fiskaliniai (žyminiai) ženklai (lot. fiscalis – valstybės) – ne pašto reikmėms skirti ženklai. Jie labai panašūs į pašto ženklus, bet skirti patvirtinimui, kad sumokėti kurie nors valstybiniai mokesčiai, rinkliavos ir pan. Anksčiau šie ženklai daugeliu atvejų nebuvo pripažįstami filatelijos objektu, tačiau nuo 1991 metų jie oficialiai išskirti į atskirą klasę (FIP 60-oji konferencija Tokijuje) ir eksponuojami filatelijos parodose kartu su pašto ženklais.

Frankiravimo antspaudai – antspaudai, užspaudžiami ant pašto siuntų. Paprastai jie pakeičia pašto ženklus ir liudija, kad už persiuntimą jau apmokėta. Tokie antspaudai užspaudžiami frankiravimo mašinomis ir naudojami ten, iš kur išsiunčiama labai daug korespondencijos.

Frankiravimo mašinos – automatai, naudojami frankiravimo antspaudams užspausti ant persiunčiamos korespondencijos ir kitų pašto siuntų.

Generalinė kolekcija – atskirų šalių ar šalių grupių visų pašto ženklų pagal katalogo numerius, įskaitant ir atmainas, kolekcionavimas pagal chronologinę jų išleidimo apyvarton seką. Tokioje kolekcijoje ženklo piešinys nėra pagrindinis kriterijus, o kreipiamas dėmesys į spaudos būdą, popierių, vandens ženklus, perforacijos ypatumus ir pan.

Gesinti pašto ženklai. Šis terminas lietuvių kalboje visiškai nevartotinas, tai yra pažodinis vertimas iš rusų kalbos žodžio „gašennyje”. Žr. nuvertinti (štampuoti) pašto ženklai.

Gilioji spauda – spaudos būdas, kai elementai, kurie turi pasilikti popieriuje, spaudos formoje yra įgilinti, į juos patenka dažai. Dažų likučiai nuvalomi ir pridėjus popierių, jie prie popieriaus prilimpa. Pagal formos įdubimų gilumą galima reguliuoti spalvų intensyvumą atspaude. Šiuo metu giliaspaudės formos yra daromos metale, jį ėsdinant cheminiu būdu. Vienas iš giliaspaudės skiriamųjų bruožų – pustonių įvairovė ir labai nedidelis rastras. Tai plačiai naudojamas spaudos būdas spausdinant pašto ženklus.

Iškilioji spauda – toks spaudos būdas, kada atsispaudžiantis popieriuje paviršius yra iškilęs virš spaudos formos ir prieš prispaudžiant tą paviršių prie popieriaus, jis sutepamas dažais. Šis spaudos būdas spausdinant pašto ženklus nėra populiarus, nes kokybiškai spaudai reikia labai gero popieriaus, todėl yra nepatikimas, kadangi sunku gauti kokybiškus atspaudus. Atpažinti ši spaudos būdą galima iš įspaustų į popierių iškilių spaudos formos dalių, kas gerai matyti kitoje ženklo pusėje.

Jungtis – du ar daugiau skirtingų, bet panašios temos ar apipavidalinimo ženklų, spausdinamų viename lape ir sujungtų tarpusavyje.

Juostelė – visa eilutė (paprastai – visa serija) neatskirtų vienas nuo kito, skirtingų siužetų pašto ženklų, t.y. taip, kaip jie buvo išleisti į apyvartą. Juostelės gali būti horizontalios arba vertikalios.

Kirptiniai ženklai – pašto ženklai be perforacijos. XIX amž. penktajame-šeštajame dešimtmetyje, kai poligrafijos pramonė dar neturėjo perforavimo mašinų, dauguma ženklų buvo be perforacijos – iškerpami iš lapo žirklėmis. Kartais dėl įvairių priežasčių neperforuotų ženklų išleidžiama ir dabar. Įvairiose valstybėse (pvz., Prieškarinėje Lietuvoje, Vengrijoje, buvusioje TSRS ir kt.) kai kurie ženklai buvo leidžiami dviem būdais – su perforacija ir be jos. Paprastai tokiu atveju kirptinių ženklų tiražai gerokai mažesni, tad jie yra vertingesni. Kirptiniai ženklai turi atitikti tokį reikalavimą: jo kraštai turi būti ne mažesni už perforuoto ženklo kraštus. Tai lengva patikrinti, uždėjus kirptinį ženklą ant perforuoto: kirptinis ženklas turi visiškai uždengti perforuotąjį, t.y. turi nesimatyti pastarojo dantelių.

Kartmaksimumas (atvirukas maksimum) – pašto objektas, kai ant meninio arba ženklinio atviruko iš vaizdo pusės priklijuojamas pašto ženklas, piešiniu visiškai atitinkantis atviruko piešinį. Filateliniu požiūriu kartmaksimumas vertingas tik tuomet, kai priklijuotas pašto ženklas yra nuvertintas pašto antspaudu (specialiuoju arba kalendoriniu), pagal temą ar datą tiesiogiai susijusiu su minėtuoju piešiniu.

Katalógas (pašto ženklų katalógas) – specialus informacinis leidinys, kuriame chronologine tvarka surašyti visi vienos valstybės, grupės valstybių (ir pan.) pašto ženklai, nurodant apie juos pagrindinę informaciją (išleidimo metai, tiražai, spalvos, nominalios bei rinkos kainos ir pan.) ir (dažniausiai) pateikiant jų nuotraukas (piešinius). Žinomiausi katalogai pasaulyje yra: viso pasaulio ženklų – Michel (Vokietija, leidžiamas nuo 1910 m.), Yvert & Tellier (Prancūzija, leidžiamas nuo 1900 m.), Scott (JAV, leidžiamas nuo 1867 m.), Gibbons (Anglija, leidžiamas nuo 1893 m.), Europos ženklų – Zumstein (Šveicarija, leidžiamas nuo 1909 m.). Pastaruoju metu vis dažniau leidžiami spalvoti katalogai. Paprastai kiekviena valstybė išleidžia savo šalies pašto ženklų katalogus. Dažnai išleidžiami teminiai (Kosmosas, Flora, Fauna ir kt.), o taip pat ženklinių vokų, ženklinių atvirukų, specialiųjų antspaudų ir kt. katalogai.

Katalogizuoti pašto ženklai – ženklai, įtraukti į pašto ženklų katalogus, kur jiems suteikti kataloginiai numeriai.

Klasika (filatelijoje) – pašto ženklai, kurie buvo leidžiami, kol nebuvo pradėti leisti įvairių siužetų ženklai. Klasika paprastai laikomi ženklai, išleisti iki 1875 metų (o neretai ir iki 1900 metų). Dažniausiai jie yra nedidelio formato, nepasižymi piešinio ir spalvų įvairove. Šiuose ženkluose dažniausiai yra pavaizduoti valstybių herbai, valdovų portretai ir pan. Jie neskirti atmintiniems įvykiams ir datoms.

Klasikinė filatelija – klasikinio laikotarpio pašto ženklų kolekcionavimas.

Kleinbogenas (vok. klein – mažas, Bogen – lapas) – žr. mažasis lapas.

Klemtašas (Klemtašé; vok. Klemme – spaustuvai, Tasche – kišenė) – speciali dvisluoksnė juosta, kurios vienas sluoksnis yra iš juodo popieriaus, o kitas iš permatomos (paprastai – celofano) juostelės. Šie sluoksniai sutvirtinti tarpusavyje vienu kraštu. Tarp sluoksnių dedamas pašto ženklas, po to iškerpama pagal ženklo dydį, paliekant nuo ženklo kraštų po 1-2 mm, ir tokia kišenė (su įdėtu į ją ženklu) klijuojama į pašto ženklų albumą arba ant parodinių pašto ženklų kolekcijos lapų. Kartais skaidrioji juostelė paliekama platesnė ir užlenkiama, kad pašto ženklas neiškristų vartant albumo lapus. Paprastai klemtašai yra gaminami maždaug 30 cm ilgio juostomis, kurių plotis nuo 2 cm (mažiems ženklams) iki 10 cm ir daugiau (blokams, vokams ir pan.).

Kliaseris – specialus albumas pašto ženklams laikyti. Į storus kartoninius lapus dalinai įleidžiamos celofaninės juostelės, už kurių užkišami pašto ženklai. Kadangi paprastai šios juostelės viena nuo kitos yra vienodu atstumu, kartais nepatogu tokiuose albumuose laikyti blokus ir didelio formato ženklus, kurie gali vienas kitą dalinai uždengti. Be to, celofanas yra tokia medžiaga, kuri genda, jeigu albumai laikomi pernelyg sausai. Celofanas yra gaminamas celiuliozės pagrindu, jį sudaro 80 % celiuliozės, 12 % glicerino ir 8 % vandens. Sumažėjus celofane vandens kiekiui, jis gali susiraukšlėti, ištraukti iš ženklo drėgmę, dėl ko ženkle atsiranda vidiniai įtempimai, jis gali deformuotis ar net prisiklijuoti prie celofano ir netekti filatelinės vertės. Todėl rekomenduotina kliaseriuose laikyti tik dubletus.

Klijai (pašto ženklo klijai) – medžiagos sluoksnis, užtepamas antroje ženklo pusėje gamybos metu. Kol nebuvo išrasti klijai, kurie neleidžia susiklijuoti ženklams, kol jie nesudrėkinami, ženklai buvo gaminami be klijų antroje pusėje. Kartais ir dabar gaminami ženklai be klijų, ypač tropinėse drėgno klimato šalyse. Neseniai buvo išrasti vadinamieji sausi klijai, juos galima atskirti pagal tai, kad antroji ženklo pusė neblizga. Paskutinis „mados šūksnis” – vadinamieji lipdukiniai pašto ženklai, išleidžiami lipdukų pavidalo, jų antroji pusė apsaugota papildomu popieriaus sluoksniu. Klijų kokybė yra svarbi kolekcionuojant pašto ženklus. Nevartotų (švarių) kolekcinių ženklų klijų sluoksnis neturi būti pažeistas, suteptas, ant jo neturi matytis pirštų atspaudų. Kartais seni ženklai padengiami nauju klijų sluoksniu. kai kurie filatelistai laiko tai ženklų falsifikavimu. Dažnai iš naujo pagamintą klijų sluoksnį galima atpažinti iš to, kad „restauruoto” ženklo danteliai tampa kieti, aštrūs.

Kokybė (pašto ženklų kokybė) – kompleksas reikalavimų pašto ženklams. Šių reikalavimų turi būti laikomasi kolekcionuojant. Pagrindiniai reikalavimai yra tokie: dantytieji ženklai turi turėti visus dantukus. Kirptinių laukai turi būti tokie, kad būtų aiškiai matoma, jog šis ženklas tikrai yra kirptinis. Ant pašto ženklo neturi būti jokių dėmių, aplink piešinį visi balti laukai turi būti vienodo pločio (sakoma – ženklas turi būti centruotas), jo popierius neturi turėti plonų vietų (tai dažniausiai atsiranda nuplėšiant ženklą nuo voko, ką daryti visiškai neleistina), pašto antspaudas ant nuvertintų ženklų turi būti aiškus, netrukdantis įžiūrėti ženklo piešinį. Nenuvertintas ženklas turi būti su nepažeistu, vientisu ir nesuskeldėjusiu klijų (jeigu buvo išleistas su klijais) sluoksniu, be matomų pirštų atspaudų. Ženklas turi būti nesulenktas, be įplyšimų, nedeformuotas. Pašto ženklai, turintieji bent vieną iš čia išvardintų defektų, laikomi brokuotais ir kolekcijai netinkami. Kataloguose nurodyta pašto ženklų vertė galioja tik neturintiems minėtųjų trūkumų.

Kolekcija (lot. collectio – rinkinys) – pašto ženklų, vokų, atvirukų ir pan. rinkinys, surinktas pagal vieną ar kelis tam tikrus iš anksto numatytus kriterijus: valstybę, išleidimo metus, piešinio temą ir pan.

Kolekciniai pašto ženklai – pašto ženklai, kurie atitinka kokybės reikalavimus, aprašytus str. pašto ženklų kokybė.

Kombinuotoji perforacija – perforacijos rūšis, kai pašto ženklo vertikalių ir horizontalių kraštų parforacija yra skirtinga. Tokiu atveju žymima: 12:121/2, kur pirmasis skaičius reiškia horizontaliąją, o antrasis vertikaliąją perforaciją.

Komemoratyviniai pašto ženklai – nestandartiniai pašto ženklai, paprastai išleidžiami kuriam nors asmeniui ar įvykiui paminėti.

Kreidinis popierius – popierius, padengtas kaolino (baltojo molio atmainos), blanfikso ir kazeino arba želatino sluoksniu. Jeigu kreidinis popierius skirtas spausdinti pašto ženklams, tokiu mišiniu jis paprastai padengiamas tik iš vienos pusės. Kreidinis popierius naudojamas kokybiškai daugiaspalvei spaudai.

Ksilografija (graik. xylon – nukirstas, pvz., medis, graphō – rašau) – rankinis spaudos būdas, kai spaudos forma išpjaustoma medyje. Tai štrichinė arba toninė spauda. Šiais laikais naudojama retai.

Kuponas – papildoma pašto ženklo dalis, atskirta nuo ženklo perforacija (perforuotiems ženklams) arba baltu lauku (kirptiniams ženklams). Kuponas nebūtinas, naudojant ženklą pašto tikslams (ant jo paprastai nėra šalies pavadinimo, kainos), tačiau kolekciniam ženklui kuponas yra privalomas, jeigu jis išleistas su kuponu. Kupone paprastai nurodoma papildoma informacija, susijusi su ženklo siužetu.

Kvartblokas – keturi neatskirti vienas nuo kito vienodi (o kartais ir nevienodi) ženklai, išsidėstę po du horizontaliai ir vertikaliai. Kai kurie filatelistai renka ženklus tik kvartblokais. Senų pašto ženklų kvartblokai, kurių iki šių dienų yra išlikę nedaug, yra itin vertingi.

Laiško savaitė – šventė, kasmet švenčiama šalių – Pasaulinės pašto sąjungos narių. Ši šventė paskelbta 1957 m. 14-ame Tarptautiniame pašto kongrese Otavoje (Kanada). Ji švenčiama kiekvienais metais tą spalio mėnesio savaitę, kurioje būna 9-oji šio mėnesio diena – Pasaulinės pašto sąjungos įkūrimo diena. Laiško savaitė daugelyje valstybių pažymima išleidžiant pašto ženklus, vokus, specialiosius antspaudų ir pan.

Lapas (pašto ženklų lapas) – vienu spausdinimo matricos judesiu atspaustas paprastai vienodų pašto ženklų lapas. Priklausomai nuo ženklų dydžio, lape jų būna nuo 12 iki 100. Kartais viename lape išspausdinama visa ženklų serija ar jos dalis.

„Lietuvos filatelistas” – 1924 m. pradėtas leisti lietuviškas filatelinis žurnalas.

Lietuvos filatelistų draugija – filatelistų organizacija, įkurta 1924 m. Lietuvos filatelistų sąjunga – filatelistų organizacija, įkurta Kaune 1933 m.

Linijinė perforacija – perforacijos būdas, kai visos dantukų eilės lape perforuojamos palaipsniui – po vieną eilę. Tokio perforavimo būdo ypatumas – perforacija yra nuo lapo krašto iki krašto, o dantukų skaičius gali būti nevienodas. Paprastai ženklų kampuose horizontali ir vertikali perforacija susikerta netaisyklingai.

Litografija (graik. lithos – akmuo, graphō – rašau) – vienas iš seniausių spaudos būdų, 1796 m. išrastas Vokietijoje A.Zėnefelderio (A.Sehnefelder). Spaudos formos pagrindas yra litografinis akmuo (klintis). Ji daroma rankiniu arba fotomechaniniu būdu. Šiuo metu šis spaudos būdas dėl savo sudėtingumo praktiškai nenaudojamas.

Mankolapas (pranc. manque – trūkumas, liste – lapas, sąrašas) – sąrašas pagal katalogo numerius pašto ženklų, turimų arba trūkstamų kolekcijoje.

Mažasis lapas (kleinbogenas) – pašto ženklų lapas su nedideliu kiekiu (iki 8-12 vnt.) vienodų (kartais ir nevienodų) pašto ženklų. Dažnai mažojo lapo kraštuose yra užrašai ar piešiniai, papildantys ženklų siužetus. Mažojo lapo perforacija paprastai būna iki lapo kraštų (kitaip tai bus blokas). Jeigu ženklai išleidžiami tik mažuose lapuose, tai yra savarankiška emisija, ir jai priskiriamas kataloginis numeris, jei tai tik viena iš pašto ženklų lapų spausdinimo atmainų, tai nėra savarankiška emisija.

Metalografija – pašto ženklų spaudos būdas, kai spaudos forma yra daroma metalo plokštelėje rankiniu būdu arba chemiškai ėsdinama. Tai viena iš giliaspaudės atmainų. Dažniausiai spausdinama viena-dviem spalvomis. Metalografiniu būdu atspausdinti ženklai pasižymi tiksliais piešinio kontūrais, vaizdo ryškumu. Šis spaudos būdas yra gana brangus, ir pastaraisiais metais daugelis pasaulio šalių jo atsisako. Nepaisant to, kai kurios šalys – Austrija, Švedija, Danija, Čekija ir kt.- išleidžia daug pašto ženklų, atspausdintų metalografiniu būdu, arba net kombinuodamos metalografiją su ofsetu ar giliaspaude.

Motyvinė kolekcija – teminės kolekcijos atmaina, kurios pagrindas yra tik pašto ženklų motyvas, piešinys ant pašto ženklo. Į motyvinę kolekciją dedami tik tie ženklai, kurių siužetas tiesiogiai atspindi kolekcijos motyvą, pvz., kolekcijoje „Flora” turi būti tik ženklai, ant kurių pavaizduoti augalai. Jeigu tokioje kolekcijoje bus pašto ženklai su žymių botanikų portretais, tai jau bus teminė kolekcija.

„Naujas Lietuvos filatelistas” – 1933-35 m. leistas lietuviškas filatelinis žurnalas.

Naujaspaudas – naujai atspausdinta reto ar labai seno pašto ženklo kopija. Vakarų Europos, Amerikos filatelistų sąjungos dažnai organizuoja tokių ženklų specialias laidas filatelistams, kadangi paprastai reti ir seni ženklai yra labai brangūs, daugeliui eilinių filatelistų neprieinami. Pašto ženklų kataloguose tokie naujaspaudai įvertinami visiškai pigiai.

Nepripažintos šalys – šalys, leidžiančios pašto ženklus, bet nepriimtos į Pasaulinę pašto sąjungą. Paprastai tai yra nedidelės salos, kuriose išleisti pašto ženklai yra lokalinio pobūdžio, t.y. galioja tik tose teritorijose. Iš tokių salų galima paminėti Landį, Hermą, Zylandą, esančius Atlanto vandenyne netoli Didžiosios Britanijos. Kurioziškas atsitikimas įvyko apie šešiasdešimtuosius metus Australijoje. Vienas Vakarų Australijos fermeris, supykęs ant Australijos vyriausybės dėl, jo nuomone, per didelių mokesčių, atsisakė juos mokėti ir paskelbė savo fermą nepriklausoma valstybe. Pavadino ją Hato Upės Provincija, sukūrė herbą, vėliavą, himną, o pats pasivadino princu Leonardu Pirmuoju. Suprantama, nauja „valstybė” pradėjo leisti pašto ženklus ir pasiprašė priimama į Pasaulinę pašto sąjungą. Šalies Vyriausybė pasipiktino fermerio įžūlumu ir atėmė iš jo pilietybę, bet vėliau, kai gandas apie Hato Upės Provinciją pasklido plačiau, pagyvėjo turizmas šioje Australijos dalyje, Princas Leonardas pastatė bažnyčią, oro uostą, Australijos valdžia nusprendė nekonfliktuoti su „naujai iškeptu princu”. Ir nors Pasaulinė pašto sąjunga iki šiol nėra pripažinusi „princo” paskelbtos kelių šimtų hektarų dydžio šalies kaip teisėto šios sąjungos nario, pašto siuntos iš Hato Upės Provincijos siunčiamos į kitas pasaulio šalis be Australijos ženklų, o su užklijuotais Provincijos ženklais.

Nerekomenduotini pašto ženklai – ženklai kai kurių pasaulio šalių, kurios šeštajame-septintajame dešimtmečiuose pradėjo leisti ženklus ne pašto poreikiams, bet grynai komerciniais tikslais. Iš tokių šalių pažymėtinos Liberija, Pusiaujo Gvinėja, Jungtiniai Arabų Emyratai ir kt. Milijoniniais komerciniais tiražais išleisti pašto ženklai Pasaulinės pašto sąjungos oficialiai pripažinti kaip nerekomenduotini eksponuoti filatelinėse parodose, o didieji pasaulio pašto ženklų katalogai nerodo šių ženklų atvaizdų bei rinkos kainų.

Nominalas – pašto ženklo vertė, kuria vadovaujamasi jį naudojant mokėti už pašto siuntas. Ši vertė paprastai pažymima ant pašto ženklo atitinkamos šalies valiuta. Pastaraisiais metais, kai daugelyje pasaulio šalių didelė infliacija, dažnai, ypač masiniais tiražais leidžiamų standartinių pašto ženklų, nominalas žymimas raidėmis, pvz., raidė „A” reiškia, kad ženklas skirtas apmokėti vietinės korespondencijos persiuntimą, raidė „B” – užsienio korespondencijos ir pan. Augant infliacijai, nereikia išleisti papildomų ženklų, užtenka šalies gyventojus informuoti, kad, tarkime, pašto ženklas su raide „A” nuo skelbiamojo momento kainuoja tiek, kiek reikia mokėti už pabrangusią pašto paslaugą.

Nuplovimas (pašto ženklo nuplovimas nuo voko) – ženklo atskyrimas nuo voko taip, kad išsaugotų kolekcinio ženklo kokybinius reikalavimus. Norint, kad pašto ženklas nebūtų sugadintas, jo negalima nuo voko plėšti. Ženklas iškerpamas su voko gabalu, paliekant iki perforacijos po 2-3 mm voko popieriaus. Po to, jis dedamas į šiltą (30-350 C) vandenį. Paprastai per 10-15 min. ženklas nuo popieriaus atsiklijuoja. Atsiklijavęs ženklas pincetu (pašto ženklai visada imami ne pirštais, o specialiu pincetu, kurio galiukai yra lygūs) išimamas iš vandens ir dedamas ant švaraus, gerai sugeriančio vandenį popieriaus lapo piešiniu į apačią. Jeigu reikia, nuo ženklo klijinės pusės nuvalomi klijų likučiai, ženklas dar pavilgomas švariame vandenyje, dedamas tarp dviejų balto popieriaus lapų ir nestipriai suspaudžiamas, kol visiškai išdžiūsta.

Nuvertinimas (štampavimas) – šiuolaikinėje pašto technologijoje – kalendorinio antspaudo, kurio buvimas nebeleidžia panaudoti to ženklo antrą kartą, dėjimas ant pašto ženklo. Pašto ženklų nuvertinimas gali būti atliekamas ir kitaip, pvz. perbraukiant ženklus cheminiu pieštuku ir pan.

Nuvertinti (štampuoti), panaudoti pašto paslaugoms apmokėti pašto ženklai – pašto ženklai, ant kurių yra žymės, rodančios, jog pašto ženklas jau buvo panaudotas pašto reikalams ir antrą kartą tam tikslui nebegali būti naudojamas. Kolekcionavimo tikslais kartais ženklai būna specialiai nuvertinami ir parduodami filatelistams. Kolekcionuojant nuvertintus ženklus reikia stengtis, kad antspaudas negadintų ženklo bendro vaizdo, kad antspaude matytųsi nuvertinimo data. Toks ženklas turėtų būti be klijų. Vakarų Europos šalyse kai kurie kolekcininkai renka tik tokius nuvertintus ženklus, ant kurių matomas visas pašto žymeklis.

Ofsetinė spauda – vienas iš plokščiosios spaudos būdų, kai dažai nuo formos ant popieriaus perkeliami per elastigą tarpinį paviršių. Tai vienas populiariausių ir geriausių šiuo metu naudojamų spaudos būdų.

Ofsetinis popierius – popierius, skirtas ofsetinei spaudai. Ofsetinio popieriaus ypatybės: atsparumas drėgmei, didelis tankumas, baltumas.

Paprastoji perforacija – perforacijos rūšis, kai pašto ženklo visų keturių kraštų perforacija yra vienoda. Tokiu atveju žymima: dant.131/2. Tai reiškia, kad visų keturių ženklo kraštų perforacija yra 131/2.

Parodos (pašto ženklų parodos) – įvairių filatelinių organizacijų organizuojami renginiai, kuriuose eksponuojami pašto ženklų ir kitų filatelijos objektų rinkiniai, kolekcijos. Pageidaujantys pademonstruoti savo rinkinius filatelistai ar visuomeninės organizacijos (pvz., muziejai) patalpina eksponuojamus objektus ant vadinamųjų parodinių lapų, kuriuose pateikiami paaiškinantys užrašai. Parodose gali būti eksponuojami tematiniai rinkiniai, generalinės kolekcijos ar jų fragmentai ir pan. Yra priimta, kad vienos kolekcijos visi egzemplioriai turi būti arba nevartoti (švarūs), arba nuvertinti (štampuoti). Suprantama, ši sąlyga netaikoma raritetams – ženklams, kurių iki šių dienų tėra išlikę atskiri vienetai. Norėdami plačiau atskleisti tą ar kitą temą, filatelistai eksponuojamoje kolekcijoje naudoja ne tik ženklus, bet ir blokus, ženklinius atvirukus, pirmosios dienos vokus ir pan. Geriausias kolekcijas parodų vertinimo žiuri komisijos apdovanoja diplomais, medaliais.

Pasaulinė pašto sąjunga (U.P.U.) – pasaulinė organizacija koordinuojanti vieningos pašto sistemos sudarymą ir palaikymą tarp atskirų valstybių. Įkurta 1874 metais Berne (Šveicarija).

Pašto lipdukai – įvairūs lipdukai, su specialiais pažymėjimais, užrašais, informuojančiais apie pašto siuntos gabenimo formą, rūšį ir pan. (pvz., „Avia”, „Registruota” ir kt.), paprastai užklijuojami ant pašto siuntų.

Pašto ženklai – ženklai, leidžiami oficialių valstybės ryšių įstaigų ir skirti pašto išlaidoms už persiunčiamas pašto siuntas apmokėti. Pirmasis pašto ženklas buvo išleistas 1840 m. gegužės 1 d. (pradėtas naudoti apyvartoje nuo gegužės 6 d.) Anglijoje. Dabar šis ženklas vadinamas „Juoduoju peniu”, nes yra juodos spalvos ir jo kaina buvo vienas penis (smulki Anglijos moneta). Šiame ženkle buvo pavaizduota karalienė Viktorija ir nominalas. Iki 1964 metų, kol buvo išleistas pašto ženklas su Šekspyro atvaizdu, Anglijos ženkluose buvo vaizduojami tik Karališkosios šeimos nariai arba simboliniai piešiniai. Tačiau, ant Anglijos pašto ženklų niekados nebuvo ir dabar nėra šalies pavadinimo, jį atstoja karaliaus ar karalienės profilis, esantis ant visų šios šalies ženklų. Neužilgo pašto ženklus išleido Brazilija (1843 m.), JAV (1847 m.), Šveicarija (1848 m., Belgija (1849 m.), Rusija (1857 m.) ir t.t. Šiais laikais pašto ženklus leidžia beveik visos pasaulio šalys, teritorijos ir net organizacijos (JTO, Maltos Ordinas ir pan.), kurių yra daugiau kaip 270. Ženklų tematika – labai įvairi, praktiškai atspindinti visas žmogaus veiklos sritis, gamtos reiškinius. Klasikinis pašto ženklo formatas – stačiakampis. Kiek rečiau pasitaiko trikampiai, rombo formos (Prieškarinė Lietuva, Venesuela, Nikaragva ir kt.) ženklai. Siekdamos sudominti pasaulio filatelistus, kai kurios šalys yra išleidę ženklus įvairių kitokių formatų – šalies kontūro (Siera-Leonė), ovalo (Tonga), šešiakampio (Tonga), skritulio (Burundis, Kataras, Naujoji Zelandija), o taip pat ir dar keistesnių įvairių formatų (Japonija, minėtosios Tonga, Siera-Leonė ir kt.). Paprastai pašto ženklai spausdinami ant popieriaus, bet yra žinomi ženklai, išspaudinti ant šilko, aukso (Tonga) ar sidabro (Kataras) folijos, plono faneros lakšto (Paragvajus). Pastaraisiais metais vis dažniau spausdinami vadinamieji lipdukiniai pašto ženklai – ant specialaus dviejų sluoksnių lipdukinio popieriaus. Tokie ženklai turi apsaugotą klijų sluoksnį, nuplėšus ženklą nuo šio apsauginio sluoksnio, jis lengvai priklijuojamas prie voko ar atviruko, bet renkantiems tik nuvertintus ženklus atsiranda keblumų, norint tokius ženklus atplėšti nuo voko, kadangi čia panaudoti klijai netirpsta vandenyje, ir tenka pašto ženklą dėti į kolekciją kartu su iškirptu voko gabalu. Lipdukinius ženklus jau yra išleidę tokios šalys kaip Airija, Australija, Prancūzija, Naujoji Zelandija ir kt.

Pašto ženklo dydis – ženklo ribos, nurodančios jo piešinio dydį (bet ne atstumą tarp perforacijos). Jei ženklas neturi baltų pakraščių, tas dydis yra atstumas tarp dviejų neatskirtų vienas nuo kito ženklų vienodų kraštų.

Pašto ženklų atmainos (vadinamieji „abartai”) – kataloguose fiksuotos ženklų ypatybės, kuriomis ženklas skiriasi nuo pagridinės tiražo dalies. Tai gali būti spaudos ypatybės, spalvų skirtumai ir pan. Atmainomis nelaikomas spaustuvinis ir kitoks brokas, kuris pasitaiko tik vienetiniuose egzemplioriuose.

Perforacija (dantytumas) – skylučių tarp ženklų išmušimas pašto ženklų lapuose, kas padeda lengviau atplėšti vieną ženklą nuo kito. Prieš plėšiant, rekomenduojama keletą kartų plėšimo vietą perlenkti į abi puses. Atplėšus ženklą, jo kraštuose atsiranda dantukai. Perforacijos dydis priklauso nuo tarpų tarp adatų perforavimo mašinose. Matuojamas dantukų skaičiumi 2 cm ilgio pašto ženklo dantukų ruože. Pvz., perforacija 13 1/2 reiškia, kad 2 cm ruože yra 13,5 dantuko. Perforacijos klasifikacija: 1. Pagal perforavimo technologiją: rėminė perforacija, linijinė perforacija, šukėtoji perforacija. 2. Pagal dantukų kiekį kiekviename pašto ženklo krašte: paprastoji perforacija, kombinuotoji perforacija, sudėtinga kombinuotoji perforacija. 3. Pagal dantukų linijos kryptį: dalinė perforacija, dviguboji perforacija. Perforacija, išrasta 1854 m. Anglijoje, gerokai palengvino pašto darbuotojų darbą, kadangi nuo to laiko nereikia naudotis žirklėmis, norint atskirti vieną ženklą nuo kito.

Perspaudas – užrašai, skaičiai, piešiniai ir pan., užspausti spaustuviniu būdu ant anksčiau išleisto ir esančio apyvartoje ženklo, keičiantys jo nominalią vertę, operatyviai įamžinantys kažkokį atmintiną įvykį ir pan. Ženklai su perspaudais ir toliau naudojami pašto tikslams.

Pilnieji laiškai. Šis terminas lietuvių kalboje visiškai nenaudotinas, tai yra nevykęs vertimas iš rusų kalbos „cel’nyje viešči”. Žr. visuminiai objektai.

Pirmosios dienos vokas – vokas su priklijuotu pašto ženklu ir nuvertintu kalendoriniu antspaudu su data tos dienos, kada tas pašto ženklas pirmą kartą pasirodė apyvartoje. Dažniausiai filateliniais tikslais gaminami ir naudojami specialūs pirmosios dienos antspaudai su tekstu „Pirmoji diena” (ar „Premier jour” – prancūzų kalba, nes ši kalba yra laikoma tarptautine pašto kalba).

„Plona vieta” – pašto ženklo defektas. Nevienodas pašto ženklo popieriaus storis, kuris atsiranda dažniausiai tada, kai pašto ženklas nuo voko plėšiamas ir dalis ženklo popieriaus lieka prie voko. Plona vieta paprastai aptinkama, pažiūrėjus į ženklą prieš ryškią šviesą. Toks ženklas kolekcijai netinka. Kaip teisingai atklijuoti ženklą nuo voko aprašyta str. pašto ženklo nuplovimas nuo voko.

Raritetas (lot. raritas – retenybė) – pašto ženklai, kurių iki šių dienų išlikę tik vienetai, todėl jie yra labai brangūs. Raritetais galima vadinti pirmuosius Mauricijaus salos pašto ženklus (1 penis – „Rausvasis Mauricijus”, 2 pensai – „Žydrasis Mauricijus”) ir kai kuriuos kitus ženklus. Tokie ženklai dar vadinami unikumais.

Registruota pašto korespondencija – laiškai, banderolės ir kitos pašto siuntos, kurių siuntimo kelias yra kontroliuojamas atskirai pagal pridedamus apyrašus. Priimant pašte registruotą siuntą, yra išduodamas jos priėmimo kvitas, o atsiimant gavėjui, jis patvirtina tai savo parašu. Tai kainuoja brangiau, nei paprasta korespondencija, o ant vokų dedami specialūs antspaudai.

Rėminė perforacija – perforacijos būdas, kai vertikaliosios ir horizontaliosios dantukų eilės perforuojamos vienu perforacinės mašinos puansono paspaudimu. Lapo kraštai lieka neperforuoti. Charakteringas šios perforacijos skirtumas nuo kitų (ypač linijinės) yra tai, kad viename lape visų taip perforuotų ženklų kraštuose dantukai yra pasiskirstę taisyklingai, jų kiekis tokio paties dydžio ruože vienodas. Pašto blokuose paprastai ženklai perforuojami rėmine perforacija.

Ruloniniai pašto ženklai – pašto ženklai, išleidžiami ne lapais, bet rulonais. Dažniausiai taip leidžiami standartiniai pašto ženklai, skirti pardavinėti pašto automatuose.

Serija (pašto ženklų serija) – grupė pašto ženklų, skirtų vienam įvykiui pažymėti, apimantys vieną temą ir pan. bei išleidžiami apyvarton paprastai vienu metu, bet būna, kad serijos leidžiamos atskirais fragmentais po kelis ženklus, kartais net keletą metų. Tokios serijos vadinamos tęstinėmis. Seriją gali sudaryti du ir daugiau ženklų, o neretai ir blokas. Visi serijos ženklai dažniausiai apipavidalinami panašiai. Pašto siuntų apmokėjimo prasme pašto ženklų serijos neturi reikšmės.

Specialusis antspaudas – specialiai atskiram svarbiam įvykiui pažymėti pagamintas antspaudas. Paprastai tokiame antspaude yra papildomos informacijos apie įvykį. Specialieji antspaudai naudojami tik nustatytą laiką ir tik nustatytoje vietoje. Paprastai, jais galima nuvertinti ženklus tiek siunčiant korespondenciją, tiek filateliniais tikslais, t.y., korespondencijos nesiunčiant. Apie specialiųjų antspaudų panaudojimą šalies centrinės pašto įstaigos praneša iš anksto. Prie specialiųjų antspaudų priskiriami ir pirmosios dienos antspaudai.

Standartiniai pašto ženklai – serijos arba pavieniai pašto ženklai, išleidžiami apyvartom masiniais tiražais ir savo siužetu neatspindintys nei kažkokios atskiros temos, nei įvykio. Paprastai standartiniuose ženkluose būna valstybės herbai ar bendro pobūdžio piešiniai.

Sudėtinga kombinuotoji perforacija – perforacijos rūšis, kai dviejų, trijų ar visų keturių ženklo kraštų perforacija yra nevienoda. Tokiu atveju žymint surašoma visų kraštų perforacija, net jei dviejų šalia esančių kraštų vienoda, pvz., 14:11:12 1/2:12 1/2. Toks užrašas rodo kiekvieno krašto perforaciją, pradedant ženklo viršutiniuoju kraštu ir toliau einant pagal laikrodžio rodyklę.

Štampuoti pašto ženklai – žr. nuvertinti pašto ženklai.

Šukėtoji perforacija – toks perforacijos būdas, kai vienu perforacinės mašinos puansono paspaudimu padaroma perforacija iš trijų ženklo kraštų (panašiai kaip rusiška raidė Š). Po to perforuojamas ketvirtas ženklo kraštas. Šukėtąją perforaciją nuo kitų galima atskirti pagal vieno arba dviejų ženklų lapo kraštų perforaciją (skirtingai nuo linijinės, kur perforuoti visi keturi kraštai, ir nuo rėminės, kur neperforuotas nei vienas kraštas).

Teminė kolekcija – pašto ženklų ir kitos pašto medžiagos (ženklinių vokų, atvirlaiškių ir pan.) kolekcija, gvildenanti kokią nors atskirą temą („Rašytojai”, „Laivininkystės istorija” ir pan.). Skirtingai nuo motyvinės kolekcijos, teminėje kolekcijoje gali būti panaudojama bet kokia pašto medžiaga pasirinktai temai nagrinėti. Kolekcijoje negali būti ne pašto medžiagos, neleistina naudoti meninių (ne ženklinių) atvirukų, iškarpų iš leidinių, lipdukų ir pan.

Tetbešas (pranc. tete-beche, vok. Kehrdruck) – pora neatskirtų vienodų ženklų, kurie atspausdintame lape vienas kito atžvilgiu apversti. Taip būna arba atsitiktinai blogai nustačius spausdinimo formas, arba spausdinama specialiai. Trikampiai ženklai paprastai beveik visada spausdinami šiuo būdu.

Timbrologija (pranc. timbre – ženklas, graik. logos – mokslas) – terminas, kai kuriose šalyse pakeičiantis terminą „filatelija”.

Ubartas – pirmojo Lietuvos pašto ženklų katalogo, išleisto 1942 m. Vilniuje, sudarytojas.

Vandens ženklai – vidinis vaizdas popieriuje, gaunamas popieriaus gamybos proceso metu. Liejant medžio plaušų masę, ant tinklo su reljefu prispaudžiant tą masę reljefiniu velenėliu, popieriaus masė pasiskirsto netolygiai, pakartodama velenėlio ar tinklo reljefą . Popierius su vandens ženklais paprastai naudojamas svarbiems ir reikalaujantiems ypatingos apsaugos nuo klastojimo dokumentams. Dažnai pašto ženklams su skirtingais vandens ženklais pasaulinių filatelinių firmų kataloguose suteikiami atskiri katalogo numeriai. Vandens ženklus pašto ženkle galima pamatyti, žiūrint į ženklą prieš šviesą ar padėjus ženklą piešiniu į apačią ant tamsaus fono. Taip pat vandens ženklai gerai išryškėja, užlašinus ant pašto ženklo eterio iš piešinio pusės.

Vinjetė, suvenyrinis lapelis (filatelijoje) – atskiriems įvykiams pažymėti, reklaminiais tikslais valstybinių arba nevalstybinių organizacijų išleisti panašūs į pašto ženklus ar blokus leidiniai, kurie nėra pašto ženklai ir neskirti apmokėti už pašto paslaugas.

Visuminiai objektai – praėję paštą išoriniai pašto siuntų apvalkalai (paprastai – vokai, atvirlaiškiai, banderolės) su pašto ženklais, lipdėmis, antspaudais ir kt. pašto žymėmis. Tokie objektai filatelinėse kolekcijose dažnai būna labai įdomūs, nes yra autentiški įvykių, vietovių ar laikmečio, kuriuose buvo tie įvykiai, liudininkai.

Ženkliniai atvirukai – atvirukai ant kurių spaustuviniu būdu atspausdinti pašto ženklai. Tokie ženklai gali būti išleisti ir atskirai. Atvirukai, ant kurių atspausdinti ženklai, atskirai nėra išleisti. yra vadinami atvirukais su originaliais pašto ženklais.

Ženkliniai vokai – vokai, ant kurių spaustuviniu būdu atspausdinti pašto ženklai. Tokie ženklai gali būti išleisti ir atskirai. Vokai, ant kurių atspausdinti ženklai, atskirai nėra išleisti, yra vadinami vokais su ori ginaliais pašto ženklais.

Žodyno autorius A.Borisevičius