Dideli gyliai — pastovios karšių vasarojimo vietos. Vasarą karšį galima pagauti ir seklumoje, tačiau tik nakties metu. Dieną seklesnėse vietose užkimba tik nedideli karšiukai. Todėl, jei mūsų tikslas — didieji karšiai, turime žvejoti gyliuose. Tik tuose ežeruose, kurių vidutinis gylis nedidelis — 2–3 m, karšius žvejojame sėkliuose. Tačiau juose pagauti didelį karšį dažniausiai labai sunku. Didelių karšių dažniausiai ieškome dideliuose ežeruose ir giliau nei 5 m.

Dideli karšiai — dideliame gylyje

Yra daug gilių ežerų, kuriuose didesnį nei 8 m gylį aptikti nesunku. Jei tokių ežerų karšių populiacija yra didelė, didžiųjų karšių ieškome 8–12 m gyliuose. Tačiau gylis tik iš dalies apibūdina karšių žūklės vietą. Jei yra dugno lyguma, kurios gylis 6 m, o joje — 8 m gylio duobė, tai ši duobė tikrai nebus gera karšių žūklės vieta. Ieškant tinkamos karšių žūklės vietos, reikia atsiminti vieną taisyklę: dugnas turi būti lygus. Neguldykite masalo ant dugno skardžių, geriau rinkitės žemiau skardžio esančią lygią dugno vietą, kurią karšininkai vadina „stalu“.

Staigus dugno kritimas ir vėl kilimas, t. y. povandeniniai kalniukai, nėra geros karšių žūklės vietos. Ant dugno turi būti atitinkamas skardis, už jo — 8–12 m lyguma, kuri ir vadinama karšių ganykla. Aišku, lygumos gylis gali būti ir kitoks. Dažnai karšius gaudau viename dideliame Žemaitijos ežere, kuriame didžiausias gylis yra 14 m — jame surasti 8–12 m gylius nėra paprasta. Tačiau jų ieškoti nė nereikia, nes šiame ežere karšių „stalo“ gylis esti apie 6 m. Taigi karšių žūklės vietos gylis priklauso nuo ežero dugno struktūros, ir vienur jis gali būti 8–12 m, kitur — 6–7 arba tik 5 m. Tačiau tai visada bus lygi dugno vieta.

Jaukinimo tikslas

Tinkamus gylius ežere surasti nesunku, bet ar tai bus karšių ganyklos, priklausys tik nuo Fortūnos. Karšiai turi savo „takus“, savo pamėgtas vietas, kuriose nuolat lankosi, tad didelė tikimybė, kad aptikę tinkamą gylį jame nerasime karšių ganyklos. Vadinasi, jaukinsime ir žvejosime bergždžiai, nes nėra tokios jėgos, kuri maisto ieškančius karšius priverstų palikti jų pamėgtus takus.

Geras, karšiams skirtas jaukas — didelė jėga, tačiau jis neprivers savo takais plaukiojančių karšių būrio pasukti 20 m į šoną ir apsilankyti ten, kur yra mūsų jaukas. Tiesa, jei jaukinsime ilgai — kelias savaites, galime paruošti tinkamą vietą ir pripratinti karšius į ją užsukti, tačiau tuomet reikia pasirinkti vieną ežerą ir nuolat prie jo važinėti.

Pagrindinis jauko tikslas žvejojant ežere — ne tiek privilioti žuvį, kiek ją išlaikyti žūklės vietoje. „Eina“ karšių būrys pamėgtais takais, aptinka mūsų jauką, apsistoja ilgesniam laikui ir rankioja jauko daleles. Tada po ilgesnio ar trumpesnio laukimo prasideda kibimai. Žuvys kimba aktyviai, dažnai viena po kitos, ir tą laiką reikia išnaudoti maksimaliai racionaliai. Vėliau viskas nurims, teks laukti kito būrio. Jei jauko nebus, karšiai atplauks ten, kur gulės mūsų masalas, tačiau kaip greitai pasirodys, taip greitai ir dings.

Jaukinimo tikslas II

Antroji labai svarbi jauko užduotis — jokiu būdu neprivilioti smulkmės, kurią sėkmingai galime gaudyti sėkliuose prie žolių. Privilioti karšius galime parduotuvėje pirktais gerų firmų patikimais biriais jaukais, kurie tikrai vilioja karšius. Tačiau tie jaukai ir jų sukuriami debesėliai labai efektyviai vilioja ir kitas žuvis, pvz., aukšles. Kad ir kaip stipriai suklijuotum biraus jauko rutulį, leisdamasis ant dugno į didelį gylį jis paskui save palieka mikroskopinių dalelių šleifą, vadinamąjį debesėlį. O aukšlėms to ir reikia — jos tas jauko daleles pradeda ryti, ir susirenka toks jų būrys, kad masalui pasiekti dugną nebelieka jokių šansų. Jei iki tol, kol jauko neužmetėme, aukšlių buvo tik vandens paviršiuje, tai po to, kai jaukas užmestas, jų gali būti nuo pat vandens paviršiaus iki kokių 6 m gylio.

Taigi žvejojant dideliame gylyje vietoj gamyklinių birių jaukų geriau naudoti stambų jauką — virtus makaronus, kukurūzus, kruopas ir pan. Jauko reikia nemažai — minimumas yra 3 l.

Stambių dalelių jauką reikia išbarstyti kelių kvadratinių metrų plote. Tam galima naudoti laidynę. Dalis nuskendusių kukurūzų ar makaronų pasislėps dumble, tačiau tai ne bėda, nes karšiai yra tokios žuvys, kurios rausiasi dumble ir ten ieško maisto. Kai jauką ruošite iš stambių dalių (makaronų, kruopų, grūdų ir pan.), nepamirškite, kad šiais laikais parduotuvėse galima įsigyti puikių priedų, kurie jauką padaro kvapnesnį, patrauklesnį žuvims ir greičiau surandamą.

Plūdės

Žvejodami karšius dideliame gylyje iš valties renkamės plūdinę meškerę ir slankiojančias „wagler“ plūdes. Kokio dydžio plūdę rinktis, priklauso nuo žūklės sąlygų. Pagrindinis principas yra toks: žvejui reikia tokios plūdės, kuri ne tik geriausiai parodytų karšio kibimą, bet ir leistų užkabinti didesnį svorį, kuris greičiau panardintų masalą. Žvejojant didelius karšius dideliame gylyje niekada nereikia sportiškumo, t. y. rinktis kuo mažesnę ir jautresnę plūdę. Plūdę reikia rinktis tokią, kad būtų patogu užmesti norimu atstumu, pučiant vėjui, kad svareliai su masalu greitai nuskęstų. „Wagler“ plūdžių jautrumą lemia antenėlės storis, o ne nuoroda, kokį svorį plūdė atlaiko.

Svarbiausias dalykas — sistemėlė. Pagrindinis svarelis dažnai esti slyvutė, tačiau patarčiau rinktis ne slyvutę, o kelis užspaudžiamus svarelius. Karšių žūklės vietų dugnas yra dumblėtas, tad svarelis-slyvutė paprastai įsirausia į dumblą. Tokiu atveju karšiui reikės gerokai pavargti, kol keldamas masalą jis ištrauks svarelį. Kai ant valo kaip pagrindinę svarelių masę kabiname kelis užspaudžiamus, vieną prie kito priglaustus svarelius, situacija gerėja: nustatydami meškerės gylį ant dugno galime paguldyti tik apatinį šios girliandos svarelį, o visi kiti kabės vandenyje.

Idealu, kai pagrindinis svarelis kaba vandenyje šiek tiek virš dugno, o ant dugno guli mažesnis signalinis svarelis, esantis tarp pagrindinės svarelių masės ir kabliuko. Šis svarelis parenkamas toks, kad būtų lyg inkaras — valą ir plūdę veikiant povandeninėms srovėms masalą išlaikytų vienoje vietoje. Net jei srovių ar vėjo nėra, jis turi būti toks, kad kai karšis kilstelės jį nuo dugno, plūdės antenėlė išraiškingai iškiltų iš vandens.

Daugelis žvejodami karšius laukia, kol plūdė atsiguls, t. y. karšis pakels visą svarelių sistemą. Karšis tą ir padaro, tačiau tuomet neišvengiama tuščių pakirtimų: plūdė atsigulė, meškeriotojas kerta ir nejaučia jokio pasipriešinimo. Kibimą fiksuodami pagal signalinį svarelį, visada pakirsite laiku. Tai ypač racionalu, kai karšiai yra įtarūs ir atsargūs.

Patarimas

Karšis — didelis „sumuštinių“ mėgėjas. Kai žvejojate karšius, pasiimkite ne vieną masalą ir ant kabliuko pabandykite užkabinti ne tik vienos rūšies, bet ir įvairių masalų derinius, pvz.: slieką ir musės lervą, slieką ir kukurūzą ir t. t.

Patarimas

Gaudant didelius karšius didelė klaida yra temstant vyniotis meškeres ir eiti namo. Taip elgdamiesi žūklės vietą paliekate dar prieš prasidedant didžiųjų karšių kibimui. Didelis karšis nakties metu yra kur kas aktyvesnis ir dažniau maitinasi nei tada, kai šviesu.

Views All Time
Views All Time
2039
Views Today
Views Today
1
0 0