JAU VASARA

Birželis – lynų kibimo metas

Nedaug kas gali pasigirti gaudęs lynus. Ne, ne pagavęs, kas kartais nutinka gaudant karpius ar karosus, bet gaudęs BŪTENT lynus. Viena, Klaipėdos krašte mažai vandens telkinių, kur lynai sudarytų daugumą, antra, yra pakankamai daug kitų žuvų, kurios kimba dažniau ir jų pagaunama daugiau. Klaipėdiečiams galėtume patarti išbandyti Eketės tvenkinį. Sako, anksčiau jame pasitaikydavo visai gerų egzempliorių.

Būna ir auksiniai

Lyno pavadinimas tikriausiai kilęs iš slaviškos šaknies „liniatj“ (blukti) dėl savybės ore keisti spalvą: ištrauktas lynas nedelsiant pasidengia didelėmis juodomis dėmėmis. Taip nutinka, nes lyno oda padengta storu permatomu gličiu sluoksniu, kuris ore kietėja, tamsėja, o po to atkrenta dideliais lopais, palikdamas tose vietose geltonas dėmes.

Lyno spalva priklauso nuo vandens, kuriame jis gyvena. Iš tikrųjų jo nugara tamsiai žalia, šonai žalsvi su aukso atspalviu, pilvas pilkšvas. Upėse ir švariuose ežeruose gyvenantys lynai visada geltonesni, nei užaugę tarp augalų ir dumblo. Ten pagaunama visiškai juodų lynų. Tikrų auksinių lynų Lietuvoje nepasitaiko ir ši graži lynų rūšis sutinkama tik Bohemijoje bei Silezijoje.

Lynas nuo kitų karpinių žuvų skiriasi storu nepaslankiu kūnu, labai stora uodega, labai smulkiais žvynais ir mažytėmis raudonomis akimis. Jo burna maža, mėsinga, atrodo kaip patinusi, o kampuose styro po nedidelį ūselį.

Lynai auga gana lėtai, bet gyvena ilgai, todėl dideliuose tvenkiniuose, kur tarp žolių jam gana saugu, pasiekia milžiniškų dydžių. Pavyzdžiui, viename tvenkinyje netoli Kijevo 1857 metais buvo pagautas lynas, kuris buvo 70 cm ilgio ir svėrė 7,5 kg. Jis atrodė kaip apaugęs samanomis. Patys stambiausi lynai sutinkami užuralės Baškirijos ežeruose, kur 2,5-3 kg „kara balyk“ (taip ten vadina lynus) nėra išimtis, o kartais pasitaiko per 4 kg svorio. Paprastai šios žuvys neviršija dviejų kilogramų.

Lynai mažiau paplitę nei karosai, jie sutinkami rečiau. Jų sutinkama visoje Europoje, pradedant Ispanija. Šiaurėje lynų visiškai nėra, Kaukazo ir Krymo vandenyse labai retas. Turkestano krašte taip pat nebuvo aptiktas.

Lynai mėgsta ramius vandenis, apaugusius žolėmis. Šaltų ir sraunių vandenų vengia, todėl laikosi upių užutėkiuose, ežeruose bei tvenkiniuose. Nedideliuose nepratekančiuose tvenkiniuose lynai gana reti, nes neršto metu jiems reikalingas švarus šiltas vanduo.

Tvenkinių tinginiai

Lynas – lėta ir tingi žuvis. Ji gyvena vienoje upės ar tvenkinio vietoje ir išplaukia kitur tik pakilus vandeniui. Lynas negali pasipriešinti srovei, tad pavasarį, kai ištvinusios upės pralaužia tvenkinių užtvaras, būna nunešamas srovės toli nuo įprastų vietų. Didžiąją dienos dalį lynas praleidžia kapstydamasis kaip karosas dumble, ieškodamas ten sliekų – pagrindinio savo maisto. Be to, jis maitinasi pačiu dumblu ir vandens augalais. Tik vakarais, naktį ir ankstų rytą lynas išplaukia į švaresnes tvenkinio vietas, bet retai pakyla į paviršių, nebent užsigeidžia pagriebti nuo vandens paviršiaus stambų vabzdį.

Dauguma meškeriotojų gaudo lynus meškerėmis. Tokių mėgėjų yra nemažai, tačiau žūklė tvenkinyje nuobodi ir varginanti, juolab kad lynai kimba vangiai ir ilgai, ką gali ištverti ne kiekvienas „upinis“ žvejys. Be to, pagal savo dydį lynas yra gana silpna žuvis, prilygstanti karšiui, plakiui, vėgėlei ir karosui. Didelio meistriškumo lynų žūklėje nereikia: jis gerai kimba net gaudant grubiais įrankiais. Svarbiausia tokioje žūklėje – neskubėti pakirsti.

Geriausiu laiku žvejoti lynus laikoma pavasario pabaiga ir vasaros pradžia, kai ši žuvis plaukioja palei krantus: iš pradžių ieškodama subrendusių ikrų apvaisinimui, o po neršto – ieškodama maisto. Gegužės ir birželio mėnesiais pagaunami trys ketvirtadaliai per metus pagaunamų lynų. Neršto metu kibimas, kaip mano dauguma žvejų, liaujasi, bet tai ne visai taip. Lynas, kaip ir kitos žuvys, negriebia masalo tik ikrų išleidimo metu, o prieš jį ir po jo maitinasi, bet vangiai, greičiau automatiškai, iš įpročio. Nuo vasaros vidurio kibti beveik nustoja ir tuo metu lynai laikosi tarp žolių, sotūs. Per karščius net įsirausia į dumblą arba slepiasi po išsikišusiais krantais. Tuo metu jie pakliūna ant kabliuko iš anksto išvalytuose ir prišertuose dugno ploteliuose.

Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, kai atšąla vanduo ir praretėja žolės, lynai ima judėti. Prasideda ne visiems žvejams žinomas rudeninis lynų kibimas. Pastebėta, kad rudenį kimba tik kokią savaitę, todėl šis kibimas gali likti nepastebėtas.

Mėgsta pamiegoti

Geriausias lynų žūklės laikas yra rytas, bet ne visai ankstyvas. Kai kuriose vietose geriau kimba vakare, prieš saulėlydį iki tamsos. Vidurdienį, kaip ir naktį, lynas užkimba tik atsitiktinai. Tai be galo keista, nes lynas visais požymiais primena naktinę žuvį: mažytės kaip vėgėlės akys, tamsi spalva. Be to, naktimis jis plaukioja palei vandens paviršių ir vartydamasis skleidžia garsus, lyg kas mėtytų į vandenį žemės grumstus. Labai tikėtina, kad lynai nekimba naktimis dėl to, jog tuo metu plaukioja atvirame vandenyje, aukščiau nuo dugno.

Lynai geriausiai kimba tarp 7 ir 9 val. ryto. Jie, kaip ir daugelis kitų žuvų, turi mėgstamus „pramintus“ kelius. Šių kelių ištyrimas garantuoja žvejui gerų laimikių.

Žūklės vietą kiekvienas patyręs žvejys gali nustatyti iš pirmo žvilgsnio, bet jų būna įvairių, tad aprašyti visų neįmanoma. Priimtiniausios labiausiai užžėlusios arba baigiančios užželti vietos, ne seklios, bet gilėjančios, per tris keturis metrus nuo kranto, ne gilesnės kaip 1,8 metro. Tokiomis sąlygomis lynus geriausiai gaudyti nuo kranto. Tačiau prie žolių prižėlusių krantų labai nepatogu, tad geriau tai daryti iš valties, užmetant iki žolių linijos kranto link.

Šio metodo privalumas toks, kad tuoj pakirtus lyną reikia išvilkti į atvirą vandenį, kad jis neįsipainiotų tarp žolių. Alkanas lynas visai nebailus ir valties nebijo, priplaukia prie jos net 70 cm gylyje. Vėliau, kai išveši augmenija, lynų galima pagauti tik properšose ir koridoriuose, kuriuos tenka daryti dirbtinai – grėbliu ar dalgiu. Pastebėta, kad pripylus ant dumblino dugno smėlio, kibti ima geriau.

Galima teigti, kad lynų geriau ieškoti prie meldų ir švendrų, ypač kai tik pradeda dygti nauji augalai. Reikalas tas, kad tokiose vietose lynų takas nėra platus, kaip ties kitais augalais, ir čia visa žuvų masė praeina palei augmenijos liniją, neužeinant į tankmę.

Mėgsta sliekus

Didelės reikšmės lynų kibimui turi oro sąlygos. Ši glitėsiais padengta žuvis yra jautri šalčiui. Be to, kaip ir karpis, ji turi minkštą gomurį, todėl labai gerai jaučia kvapus, skiria skonį ir puikiai girdi. Vienintelis trūkumas – lyno silpnas regėjimas, tad ieškodamas maisto vadovaujasi kitais pojūčiais. Krintant spaudimui, lynų kibimas visuomet pablogėja ar net visai liaujasi. Tuo paaiškinama, kodėl, pavyzdžiui, kartais nekimba tylų ramų vakarą ir, atvirkščiai, puikiai griebia masalą labai blogu oru – keičiantis orams į gerąją pusę. Geriausias oras lynams – šiltas, ūkanotas oras, krapnojant lengvam lietučiui. Po lietaus lynai dažnai pakyla į paviršių.

Jei žvejys tvirtai žino, kur driekiasi lynų maršrutai, nėra reikalo jų vilioti pašarais. Bet vėliau, kai lynai nustoja judėti ir gyvena sėsliai, sunku apsieiti be pašaro. Kadangi lynas augaliniu maistu maitinasi tik retais atvejais, geriausiu prievilu laikomi sliekai, ypač naktiniai, supjaustyti gabalais, kad neįsiraustų į dugną. Geru prievilu laikoma marliniame maišelyje suslėgta varškė. Lynas jaučia varškės kvapą iš tolo ir mielai ją čiulpia. Varškę galima pagardinti kanapių arba sėmenų aliejumi bei jų išspaudomis.

Nepastebėta, kad pas mus lynai susigundytų augaliniais masalais, nors negalima neigti, kad lynas atsisakytų paimti į burną tešlą su medumi. Tik abejotina, kad medų galima būtų pakeisti degutu, kaip siūlo kai kurie užsienio autoriai. Tradicinis lynų masalas – sliekai: didelis dirvinis arba keli raudoni mėšliniai. Pastariesiems teikiama pirmenybė, nes jie geriau matomi ir lynas juos greičiau susikiša į burną nei stambų naktinį.

Sliekai maunami žiedeliais, paliekant tik trumpas uodegėles, nes lynai jas nutraukia ar nugraužia. Be to, naktinis sliekas su palikta ilga uodega būtinai įsiraus į dumblą, kai guli ant dugno. Lynai puikiai griebia uodo trūklio lervas, kurios daugelyje tvenkinių yra jo pagrindinis maistas. Deja, šis masalas nepatogus, nes reikia mažų kabliukų, o kadangi lynai gaudomi žolėje, tai greitai nuo kabliuko nuplyšta.

Vakarų Europoje kartais naudoja musių lervas. Teoriškai lynams jie turėtų būti labai geidžiamu kąsneliu, bet pas mus beveik nenaudojami dėl tos pačios priežasties, kaip ir uodų lervos. Prancūzijoje lynus sėkmingai vilioja kriauklelių ir sraigių mėsa. Neatsisako lynai ir vėžių mėsos, net tuose vandenyse, kur vėžiai negyvena. Juos vilioja ryški spalva ir stiprus kvapas.

Mūsų krašte lynus gaudo išimtinai plūdinėmis meškerėmis. Dugninėmis be plūdės, jei ir meškeriojama, tai labai retai. Taip yra dėl to, kad lynas masalą griebia labai atsargiai, vangiai ir ilgai. Be plūdės tokį kibimą nesunku pražiopsoti, ypač kai žvejoti tenka stovinčiame vandenyje, kur valas nuskęsta.

Meškerykotis turi būti stiprus ir nelabai lankstus. Kadangi užmesti toli nereikia, užtenka 3,5 m ilgio. Paprastai lynus gaudo trimis meškerėmis, bet kai kurie žvejai stato po penkias ir net dešimt meškerių, kiek leidžia valtis, dėl to tenka naudoti, kad nebūtų painiavos, storus valus. Pavadėliai nebūtini, svarelis turi atitikti plūdę. Kabliuko forma taip pat neturi didelės reikšmės, tačiau ilgi tiesūs yra tinkamesni, nes čiulpdamas slieką lynas turės mažiau šansų įsidurti. Ten, kur dumblo sluoksnis labai storas, verta rišti du kabliukus – vieną aukščiau kito.

Views All Time
Views All Time
11680
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn