Žvejybinis turizmas

Vakar Klaipėdos miesto savivaldybėje asociacijų sąjunga “Žuvininkų rūmai” surengė konferenciją “Mokymasis atstovauti rekreacinės žuvininkystės interesams”. Šis renginys buvo vienas iš Baltijos-Amerikos administruojamo Atviros Lietuvos fondo remiamos programos, kurioje dalyvauja “Žuvininkų rūmai”, žingsnių. Tikslas – praskinti Lietuvoje kelią rekreacinio žvejybinio turizmo verslui. Iš viso šiems klausimams įvairiose Lietuvos vietose, tarp jų ir LR Seime numatyta surengti 3 konferencijas ir 5 seminarus. Vakar auditoriją sudarė žvejai, įvairių žuvininkystės organizacijų, taip pat ir pačių stambiausių šalyje, atstovai, kaimo turizmo pradininkai, kiti minėta tema besidomintys asmenys bei valdžios atstovai. “Žuvininkystės verslas Lietuvoje jei ne nuostolingas, tai – ties bado riba”, – konstatavo konferencijoje Žuvininkų rūmų viceprezidentas Leonas Kerosierius, paaiškindamas, kad išlįsti iš ekonominių bėdų trukdo teisiniai ir administraciniai barjerai. Per metus šioje srityje užfiksuota 300 tūkst. pažeidimų bei padaryta žalos už 30 mln. Lt. Išaugo brakonieriavimo mastai. Į nelegalų verslą žmonės klimpti priversti, kadangi neturi darbo – neturi iš ko gyventi. Žuvies ištekliais, žuvivaisa nesirūpinama visai. Dabartinis vidaus vandenų žuvininkystės orientavimas į smulkią verslinę žvejybą – neperspektyvus. Išeitimi iš padėties numatytas žvejybos suliejimas su kaimo turizmu.

Pirmą kartą apie arktinius šalvius aš išgirdau 1995 metais svečiuojantis Koloje ir šis pavadinimas sukėlė mano, kaip žvejo, smalsumą. Paklausęs apie šią nežinomą man žuvį kažkieno iš vietinių žvejų, išgirdau tokį pasakojimą: “Arktinis šalvis ( arba kaip jį vadina Kolos gyventojai – golec ), gyvena šalia miestelio esančiame Lovozero ežere, bet dažniausiai aptinkamas tik jo pietiniame gale, kur atsiveria ežero bedugnės. Iki ten reikia kateriu “laužt bangas” gerus 30-40 kilometrų. Taip pat, jų retkarčiais pasitaiko kalnų ežere Seidozere. Šalvių paplitimo arealas kaip tik ir baigiasi ties musiškiais Lovozero bei Chibinų kalnų masyvais, žiūrint iš Šiaurės. Tikimybė šalvius sužvejoti, – tęsė žvejys, – yra minimali, nes jie gyvena 30 metrų gylyje ir nedažnai pasirodo arčiau paviršiaus. Dažniausiai pagaunami žiemą iš po ledo arba vidurvasary, kai jie pradeda ruoštis nerštui ir traukia Lovozero ežero seklumų, bei intakų link. Minta, pagrinde, stintomis bei sykų jaunikliais, taip pat įvairių vabzdžių lervomis, bei retkarčiais pačiais vabzdžiais. Vienu žodžiu ėda betkurį gyvulinės kilmės maistą, neatsisako ir nuo savų jauniklių. Sėkmingiausias masalas yra blizgė arba stambi aviželė”. Tai tiek informacijos pavyko surinkti tą kartą. Bandyti žvejoti šių žuvų 1995-ais neteko, todėl kad mūsų maršrutas driekėsi kita linkme negu aukščiau išvardintos vietovės. Bet pasakojimas įstrigo mano “atminties banke”.

Apie žvejybą Koloje pasakoja vienas iš kelionės gidų Rimas Ramonas. Mūsų kelionės tikslas Kolos pusiasalio upės įtekančios į Baltąją jūrą. Pirmiausia papasakosiu apie tai, ko gali tikėtis tie, kurie ten vyks pirmą kartą savarankiškai, be gidų pagalbos. Kelias yra tik iki Varzugos upės, o toliau su lengvuoju automobiliu nelabai įmanoma pravažiuoti. Taigi, naujokams šioje vietoje ir prasideda rūpesčiai. Reikia samdyti visureigį, laivą arba lėktuvą, tačiau nesusitarus iš anksto automatiškai gerokai permokama. Žinoma, galima sėsti į lėktuvą, sumokėti keliolika dolerių ir skristi su visais kitais atvykėliais, tačiau tu jau būni priklausomas nuo lėktuvo tvarkaraščio ir negali persikelti iš vietos į vietą kada panorėsi. O ir neišeis ten, kur panorėsi. Be to, labai dažnai vietinių suteikta informacija tokiems pavieniams keliautojams būna labai klaidinga. Tuo pačiu metu toje pakrantėje tikrai ne visose vietose galima pagauti lašišų, tačiau vietiniams labiausiai rūpi užsidirbti pinigėlius, atveš paliks, gaudykit. O jei ten nepagausite, be abejo, norėsite persikelti prie kitos upės. Be abejo, vietoje galima nusisamdyti ir sraigtasparni ir visa kita, tačiau tokiu atveju kaina bus kelis kartus didesnė. Sraigtasparnis kainuoja apie 500 $ valandai.