Pavasaris – toks metas, kai visos žuvys gerai kimba. Tačiau kai kurių žuvų gaudyti negalima, nes jas saugo draudimai. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, šamai, nenori kibti, nes joms pernelyg šalta. Yra ir tokia žuvis vėgėlė, kuriai balandį jau darosi per šilta ir ji dėl to nebenori kibti. O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti? O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti? Kurie teisūs? Ir vieni, ir kiti. Mano manymu, lynų gaudytojai...
Meškerių skirstymas į trumpas ir ilgas yra sąlygiškas. Tai daroma tam, kad skaitytojui būtų aiškiau, kur, kokiomis žūklės sąlygomis ir kokia meškere žvejoti. Praėjusiame numeryje pradėjome skyrelį "Svarelių išdėstymas". Jame aprašyta, kaip ir kokius svarelius išdėstyti žvejojant mažame (iki trijų metrų) gylyje. Pateiktus svarelių išdėstymus galima vadinti klasikiniais ir jie tinka ne tik žvejojantiems meškerėmis be ritės. Šį kartą panagrinėkime žvejybą gilesniuose vandenyse ilgesnėmis, daugiau nei 5 m, meškerėmis. Pradžioje pakalbėkime apie teleskopines meškeres. Teleskopinės meškerės yra pakankamai ilgos, todėl žūklė jomis yra...
Nors stambių šapalų daugiausia sužvejojama didžiausiose mūsų upėse, tačiau kur kas maloniau ir įdomiau šias žuvis gaudyti nedidelėse upėse. Įspūdžiai, patirti sugavus didelį šapalą kokioje nors 15 m pločio upėje, bus kur kas didesni nei tokį pat šapalą pagavus Nemune. Šapalai – rajūnai, o stambūs – tikri plėšrūnai. Šios žuvys ėda viską, kas vandenyje yra valgomo. Dar neteko sugauti šapalo, kurio skrandis būtų tuščias. Maždaug pusės kilogramo ir didesni šapalai jau yra plėšrūs ir medžioja žuvis bei varles. Stambių šapalų bet kurioje upės...
Ešerių yra visur. Jų daug, atrodo, kad ir pagauti juos nėra sunku. Tačiau jei su mažiukais, į delną telpančiais ešeriukais galima gražiuoju susitarti, tai didesnius ešerius pagauti kur kas sunkiau. Yra laikotarpis, kai kankina nežinia. Tas laikotarpis — pavasario pradžia, kai ežeruose ir tvenkiniuose ešeriai baigia neršti. Tokiu metu kartais atrodo, kad ešerių apskritai nėra. Tai netiesa, jie yra, tačiau gyvena visai kitokį gyvenimą nei anksčiau. Jau išneršusių ešerių nekankina ikrų svoris, jie gali kur kas laisviau judėti, iki soties kimšti į pilvą...
Tęsiame skyrelį "Svarelių išdėstymas". Šį kartą pažiūrėkime, kokie yra klasikiniai svarelių išdėstymo būdai meškeriojant ilgomis sudurtinėmis meškerėmis. Jau minėjome, kad žvejojant tokiomis meškerėmis valo ilgis gerokai trumpesnis už meškerės ilgį. Žūklė sudurtinėmis meškerėmis yra sudėtingesnė nei ilgomis teleskopinėmis meškerėmis. Nors toks būdas labai populiarus užsienyje, vis dėlto negalima teigti, kad jis yra pranašesnis už žūklę teleskopine meškere. Kaip žvejoti, kokią meškerę rinktis, priklauso nuo aplinkybių. Jei žūklės vietoje yra daug žuvų, o jos kimba intensyviai, geriau žvejoti teleskopine meškere, nes užkibus žuviai nereikia...
Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei...
Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir upėtakio racionas keičiantis metų laikams kinta. Būtų labai gerai tiksliai žinoti, ką upėtakis ėda tuo metu, kai mes žvejojame, nes tada galėtume parinkti geriausią masalo — upėtakio maisto, imitaciją. Manau, kad vasario ir kovo mėnesiais galima tiksliai nuspėti, kuo upėtakis minta, nes didelio pasirinkimo jis neturi. Kartais žvejams kyla keistokas klausimas: ar upėtakiai žiemą maitinasi? Jie turi maitintis, nes jei visą žiemą nieko į burną neimtų, nugaištų. Tačiau reikia pripažinti, kad upėtakio upė labai skurdi, o žiemą...
Daugumai meškeriotojų upė yra kur kas įdomesnė nei ežeras ar tvenkinys. Tekantis vanduo visada gyvesnis ir įvairesnis. Vienose upėse jis teisiog verčiasi per akmenis, šniokščia, putoja, kitose - teka tyliai, ramiai. Visose upėse yra ir grįžtančiųjų srovių, ir sūkurių, ir ramių vietelių. Vienur upė tiesi, kitur - vingiuota. Todėl žvejybos upėse metodai gali būti patys įvairiausi. Ten, kur ramu, kur vos vos teka srovė, galima meškerioti žūklės būdais, aprašytais praėjusiuose žurnalo numeriuose (žūklė stovinčiame vandenyje). Tuo tarpu ten, kur srovė greita, visa meškerės...
Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir... pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip?...
Mano dėdė sakydavo: „Geriausias masalas ešeriui — naktinis sliekas.“ Sunku jam būdavo prieštarauti, kai jis grįždavo iš žvejybos ir parsinešdavo puskibirį gražiausių ešerių. Tai buvo seniai. Dabar mes, spiningautojai, ešerius gaudome sukriukėmis, guminukais, vobleriukais ir pan. Bet gal vis tik geriausias ešerio masalas yra naktinis sliekas? O gal nėgės jauniklis? Pabandykime, paeksperimentuokime, paieškokime tam tikroms situacijoms geriausio masalo ir pateikime jį taip, kad jis būtų geriausias. Amerikiečių žvejys Jimas Renewas sakė: „Jei man kas pasakytų „Jimai, tu gali pasirinkti bet kurį dirbtinį masalą,...
