Žvejų sostinė

Ilgus metus Rusnėje žuvininkystės ūkis klestėjo, tačiau jį privatizavus iš žvejų sostinės beliko tik vardas. Dabar rusniškiai vienintelę ateities perspektyvą įžvelgia turizmo srityje. Rusnėje žuvininkystė turi senas tradicijas. 1957 metais čia atsirado E.Tälmanno žvejų įmonė. Vėliau įkurta žuvivaisos bendrovė, kuriai priklausė 320 hektarų tvenkinių sistema, žuvų perdirbimo įmonė su gerai įrengtais šaldytuvais, gamybinėmis patalpomis. Rusnėje buvo ir žvejų brigada, kuri per metus Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje sugaudavo per 800 tonų žuvų. Iki Rusnės valstybinio žuvininkystės ūkio išardymo 1992 metais įmonės kasmet užaugindavo po 50-60 tonų prekinių karpių. Produkcijos perdirbimo bendrovė per metus vartotojams pateikdavo per 900 tonų karšto ir šalto rūkymo žuvų. Tačiau dabar Rusnė pasigirti tokiu žuvininkystės ūkiu nebegali. Pasak seno rusniškio biologijos mokslų daktaro Kazio Gaigalo, viskas pasikeitė privatizavus įmones. Karpių tvenkiniai apaugo nendrynais ir tapo uodų veisykla. Perdirbimo įmonė „Rusnės žuvis”, nepagaminusi pakankamai produkcijos, bankrutavo. O profesionalūs žvejai, susibūrę į akcinę bendrovę „Rusnės žvejys”, sugauna vis mažiau laimikio. „Žuvininkystės reforma Kuršių mariose ir Nemuno baseine buvo neapgalvota ir pragaištinga. Ji mus grąžino į prieškarį, kai dėl neracionalios žvejybos buvo privisę gausybė menkaverčių žuvų: pūgžlių, ešerių, stintelių, o vertingų žuvų – sterkų, karšių, žiobrių, lydekų ištekliai nyko”, – mano K.Gaigalas.