Žmonės

Sekuliari visuomenė savo gyvenime praranda daugelį orientyrų. Tai ne naujiena. Sekuliari visuomenė ir kūrėsi, kovodama su religinėmis vertybėmis ir jas paneigdama. Tad naujų orientyrų kūrimas yra viena svarbiausių jos užduočių. Tokių orientyrų, kurie būtų apibrėžti, universaliai galiojantys ir teikiantys džiaugsmą bei stabilumą. Suprantama, tai reklama ir panašūs ideologiniai beigi masinės kultūros lauko stereotipai. Niekur nepasidėsi, visuomenė be vertybių negali gyventi, tad orientyrai ir vertybės pateikiami jau nuo mokyklos suolo, nuo jaunumės; tuo užsiima žiniasklaida už mokyklos ribų, o viduje tai įgyvendinama pereinant prie vertinimo pagal testus. Šis principas jau lyderiauja visais švietimo lygmenimis. Testas moko klausimų hierarchijos. Ją reikia ne pažinti ir suprasti, o išmokti atpažinti – atsakinėjant į klausimus renkamasi iš kelių galimų atsakymų, į kuriuos teisingai atsakęs žmogus gali išlaikyti egzaminą, tačiau neturėti jokios nuovokos apie istorinius procesus ir galias ir tebūti puikus atsakinėtojas į istorinius testus. Išmokstama “testų mentaliteto”, kuris dabar, tarkime, labai ryškus ir baigiamosiose klasėse – mokiniai nori ne suprasti, ne išmokti, o pasirengti testams. Tiksliau tariant – jie nori “būti parengti” testams. Jie nori žinoti, kaip teisingai atsakyti į klausimus. Tai bjauriau nei ideologinė prievarta, bet taip yra. Klausimas, kuris kelias iš trijų yra teisingas, kildavo ir pasakų herojams, bet laimėdavo pasukę mažiausiai žadančiu ir paradoksaliausiu.

Kas sakoma jo knygoje “Imperijos darymas“? Trumpai drūtai – kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa senutė Europa. O ir prasisukti pro tą Europą nėra taip sunku – ji jau nusilpusi, pavargusi, o be to, patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tad tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą ir ištirpsime it tie „Tirpuko“ ledai beveidėje Europoje. Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Juk šiaip esame įpratę, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, tai ir nori joje pasilikti, visus gąsdindami nutautėjimo ir dvasingumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukštyn kojomis.Beresnevičius žvelgia kuo gilesnėn praeitin tam, kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas. Koncepcija keista. Keista, nes nelabai telpa į dabar pripažintas ir apyvartoje naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų viešai sudeginti šią knygą kaip eretišką.

Žygimantas Augustas gėrė dvaruose, medžiojo ir vaizdavo Renesansą, italai architektai ir dizaineriai trainiojosi prie Alumnato vakarais kirkindamiesi, svaidydamiesi Senekos citatomis, eiliuodavo Neapolio tarme Platoną, giedodavo po langais kits kitam serenadas. Viskas buvo kaip Europoje, net siestą italai įvedė dvare ir kvėpinosi vietoje sumaišytais parfumais. Bet sykį kažkas nutiko. Žygimantas susipirko knygų, visą biblioteką, ir skaitydavo vakarais užsirakinęs, užuot, kaip dera karaliui, gėręs kur smuklėje inkognito ar kutenęs Vilniaus mergas. Negerai, – kalbėdavosi dvariškiai, – Žygimantas gęsta akyse. Žvilgsnis žiba, kūnas lysta. Barzda tik kyšo. Bruko jam vaistus iš raganosių ragų, ir Žygimantas akim žybsėdamas juos rijo, pilvą pasiglostydamas. Bet nesitaisė. Bona Sforca nujautė kažką negera ir nusamdė privatų detektyvą. Bet detektyvas, kaip vėliau paaiškėjo, dirbo Radviloms ir pranešė Bonai, kad Žygimantas užsidaręs studijuoja Mošę Maimonidą, kuris kaip tik buvo madingas tarp alchemikų ir karalių. Žygimantas naktimis studijuodavo, o dienomis per visokias audiencijas tik snūduriuoja ir snūduriuoja, nuo sosto po tris kartus per priėmimą krinta, ant kėdės nesilaiko per pietus, kažkoks nusilpęs ir įtartinas. Nusiuntė Bona jam tris freilinas saracėnes iš Arabijos, visokių pokštų pas turkų sultoną išmokytas, o karalius visai pasiutęs išvijo jas rėkdamas, kad jam pasimelsti neduoda nei kabalos studijuoti neleidžia, koks jis tada karalius, ir dar renesansinis.

Lietuvių literatūra, ne paslaptis, gyvena sunkiai. Suprantama, kad Lietuva su Vokietija ar kitomis Europos šalimis nelygintina tiesiog dėl ekonomikos lygio skirtumų, bet kalbame apie principinius, požiūrio į kūrėjus dalykus. Tarkime, Vokietijos leidyklos remia savo autorius, – ir jaunus, ir ne tik garsenybes, bet ir eilinius rašytojus, kurie, sakykime, vien pateikę kelių puslapių paraišką romanui, gauna avansą, kuris mums atrodytų akinantis. Ne tik geri, bet ir akivaizdžiai vidutiniški ar ir prastesni autoriai sulaukia šiltnamio sąlygų rašydami knygą. Leidyklos jų išleistas knygas stipriai reklamuoja Vokietijoje, darydamos taip atskirą vokiečių literatūros rinką, kurioje įdomus kiekvienas veidas – ši rinka tampa verslu, ne prastesniu už vertimus, ir investicijos atsiperka. Kodėl Lietuvos leidyklos – kalbu apie didžiąją daugumą – neužsiima lobistine veikla, neužsiima autorių ugdymu, kodėl nedaroma reklama ir per ją nekuriama potenciali rinka lietuvių autoriams? Mūsų leidyklą kolegos ir žmonės, linkę į panašius dalykus žiūrėti neigiamai, dažnai kaltina tuo, kad mes per daug užsiimame reklama. Tai, kad mes vieninteliai nuosekliai rengiame visų išleistų knygų pristatymus, dažnai mums išsakoma kaip priekaištas. Nė vienos lietuvių autoriaus knygos nesame išleidę be pristatymo, nesukvietę žmonių, žurnalistų, TV, kritikų, nenusamdę salės, nenupirkę butelio vyno. Aš matau čia prasmę.

Gintaras Beresnevičius buvo tikroji knygų žiurkė. Skaitydavo daug ir greitai, akis pati peršokdavo „tuščias“, naujos ar kūriniui esminės informacijos neteikiančias vietas. Jo kambaryje stirtos knygų gulėjo tiesiog ant grindų, atrodė, jog jos iš tų grindų ir auga, kaip tekstualūs haliucinogeniniai grybai. Daugybė ženklų rodė, jog tos knygos čia poilsio neturi: jos skaitomos. Nors ne, atvirkščiai, juk pailsi būtent skaitomos knygos, tai įstiklintose lentynose jos visos pavargusios. Gintaras buvo dosnus skaitytojas. Ne vien knygoms, jau minėta metafizine prasme, taip pat ir kitiems skaitytojams, su kuriais jis dalydavosi perskaitytu, lyg maistu bendrame žygyje. Jo komentarai, išsakomi tyliu, keistai lūžinėjančiu balsu, su tuo balsu savotiškai kontrastuodavo: buvo tvirti, taiklūs ir bekompromisiniai. Dažnai kontraversiški, tačiau Gintaras savo versijoms paremti pasitelkdavo tokį teoretinį aparatą, kad oponentų versijos, sakytum, išsižudydavo pačios. Daugelis prisimins jo recenzijas, parašytas, kaip ir daug kas, tarsi autorius vėluotų į lėktuvą, tačiau ir tie bėglūs tekstai (recenzijos Gintarui buvo savotiška miela marginalija) atverdavo iš tiesų esmines recenzuojamo kūrinio puses, nes neesminių, kaip jau rašiau, Gintaras nefiksuodavo. Ilgai dar pasigesime tokių žaibiškų ir tokių tikslių literatūros/kultūros pasaulio faktų vertinimų.

Apsistosime prie centrinio ir svarbiausio Grunau perteikiamos tradicijos elemento, tarsi ašies, koncentruojančios apie save visą pasakojimą – prie Rickoyto ar Rickoyotto šventyklos aprašymo (Grunau rašyba svyruoja, bet aišku, kad tai ta pati Petro Dus-burgiečio Romovė). Jau Wilhelmas Mannhardtas, pastebėjęs Grunau aprašytos šventyklos ir joje esančių stabų panašumą į Adomo Bremeniečio pateiktą skandinavų šventyklos Upsaloje aprašą, nutarė, kad Grunau, “kurdamas” Rikojoto vaizdą, pasinaudojo Bremeniečio medžiaga. Taigi pradžioje pažvelkime į Bremenietį, XI a. aprašiusį Upsalos senąją šventyklą. Pasak jo, šventosios giraitės apsuptoje Upsalos šventykloje viskas spindėjo auksu ir buvo garbinamos trijų dievų stovylos. Galingiausias šioje trijulėje buvo Toras, stovėjęs viduryje, Vuodanas (t.y. Vodanas, kitur žinomas kaip Odinas) ir Fricco (t.y. Frikas). Toras valdęs orą, žaibus ir griaustinį, vėjus ir debesis, globojęs vaisingumą. Vodanas vadovavęs karams. Frikas globojęs vaisingumą ir geidulingumą. Toras turėjo skeptrą, Frikas vaizduotas su priapine simbolika, Vodanas – su Marso insignijomis. Prie šventyklos augo vasarą ir žiemą žaliuojantis ąžuolas, prie kurio būdavo aukojami žmonės. Pačią šventyklą supo skraistė ir grandinė. Kas devynerius metus visi Švedijos gyventojai rinkdavosi į šventyklą didelėms šventėms, karaliai ir paprasti žmonės čia siųsdavo savo aukas.

Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tokiu mitologiniu ir lemtingu žodžiu naujausią savo knygą pavadino žinomas religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius. Išleidęs septyniolika knygų, tarp kurių religijotyros žodynai, studijos, vadovėliai, eseistikos rinkiniai ir esė romanas, Gintaras Beresnevičius ryžosi imtis tikrojo – romanų romano. Su religijotyrininku, eseistu ir romano „Paruzija“ autoriumi Gintaru Beresnevičiumi radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė. Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos radijo pirmojoje programoje“. Tai aš suprantu, kad šis mūsų pasiūlytas pusvalandis Lietuvos radijo pirmojoje programoje yra kaip kiškiams „TIK“? Na, pavadinkime tai kiškių valanda. Tai yra 17-oji jūsų knyga ir tik pirmas romanas. Šito jūsų, ko gero, jau šimtą kartų klausė – kodėl būtent tokia forma ryžotės šį kartą prabilti į skaitytoją? Tam tikru metu rašydamas bet kokia forma, bet kokiu žanru arba išsisemti, arba imi kartoti tą patį. Ir šiuo atveju romanas yra tokia galimybė, kurios dar nesu rimtai užgriebęs. Tokia galbūt formali priežastis. O antra, – galbūt išgąsdinsiu klausytojus, bet įtariu, kad man prasideda romanų epocha. Ir trečias dalykas – tiesiog įdomu buvo pažiūrėti, kaip tas romanas iš tikrųjų rašomas.

Jei Lietuvoje galiotų tokia amerikietiška tvarka, kai ne tik dėstytojai studentams, bet ir studentai rašo dėstytojams pažymius, G. Beresnevičius tikrai būtų aplenkęs ne vieną profesorių habilituotą daktarą. Bent man nepavyko sutikti buvusio jo studento, kuris juo nesižavėtų. Tuo keisčiau, kad, asmeniškai pažįstant šį žmogų, jis neatrodė tipiškas akademinio darbo atstovas – nuoseklus, preciziškas, asketiškas. Individualiai bendraujant, jo kalba kartais atrodydavo klampi, suvelta nenuosekli. Apskritai, savyje jis turėjo kažką labai senoviška, mitologiška – tarsi bendrautum su iš amžinybės išnirusiu šiuolaikiniu, moderniu kauku. Kreiva šypsena, ir niekada nesuprasi, ar tai išreiškia jo požiūrį į pasaulį, ar tiesiog taip jis interpretuoja diskutuojamą temą. Visą laiką į kairę pakreipta galva, tarsi sekant jo tykančią kokią nors neatpažintą būtybę. Tuo tad nuostabesnis jo galvojimo, jo mąstymo būdas. Teorinė mintis nenutrūkdavo nei po bokalo alaus, nei po vyno taurės. Savo Laimos ir Laumės koncepcijas jis kaldavo visiems, nepaisydamas, ar pašnekovams tai įdomu, ar ne. Pateikdavo jas gana metaforiškai, ir šia prasme profesorius Alfredas Bumblauskas teisus, sakydamas, kad G. Beresnevičius buvo unikalus tarp mokslininkų. Jis galėjo būti ir griežtas analitikas, ir subtilus subtilaus meno žinovas. Su visomis išvardytomis priežastimis sietinas ir neįtikėtinas Gintaro produktyvumas. Eseistika, proza, mitologijos ir religijotyros vadovėliai vidurinėms ir aukštosioms mokykloms…

Gintaras, daugumai žinomas kaip publicistas ir eseistas, pirmiausia buvo mūsų senosios baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojas, religijotyrininkas, etnologijos daktaras. Jis dėstė įvairiose Kauno ir Vilniaus aukštosiose mokyklose religijotyrą, baltų religiją ir mitologiją, religijų istoriją. Po Norberto Vėliaus mirties būtent jis iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą. Paskelbė daugiau nei 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, išleido ne vieną mokslinę knygą, iš kurių svarbiausiosios yra: „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“ (1990), „Baltų religinės reformos“ (1995), „Religijotyros įvadas“ (1997), „Religijų istorijos metmenys“ (1997), „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003), „Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys“ (2003), „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“ (2004). Jau pirmosios G. Beresnevičiaus knygos– „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“– įsiveržė kaip šviežio oro gūsis į lietuvių mitologijos tyrėjų kabinetus. Šie originalūs veikalai, pajudinę iš sąstingio baltų religijos istorijos periodizavimo klausimą, atvertė naują lietuvių ir baltų mitologijos bei religijos studijų puslapį.

Jausmų puoselėjimas, mintys apie mylimą žmogų – prabanga ar būtinybė? Jausmų puoselėjimas gana kankinantis užsiėmimas, jei jie neveši, iš to nieko gera nebus, o jei veši savaime, ką ten puoselėti. O mintys apie mylimą žmogų trukdo atlikti visuomenines funkcijas ir kovoti už Lietuvos gerovę bei integraciją į Europos Sąjungą; mintys apie mylimą žmogų yra sunkios, jos užgniaužia žmogaus laisvę, jos graužia dantimis, tokių minčių apsėstas žmogus nieko negali veikti, tik žiūrėti į televizorių, į telefoną arba eiti vartoti alkoholinių gėrimų. Taip ir prasigeria. Tad iš tų minčių apie mylimą žmogų nieko gera, jos pavojingos sveikatai – ir emocinei, ir fizinei, kenkia karjerai, verslui ir kepenims. Taigi jei nori tapti šlykščiu alkoholiku, daug galvok apie mylimą žmogų. Mėgstate flirtą? Mėgstu, nemėgstu – darbas vyro toks. Bet koks bendravimas su moterimi, ar ji ministrė, ar padavėja, negali apsieiti be flirto elementų, kitaip moteris bus įžeista ir nepatenkinta, vėl sakys, kad vyrai nejautrūs ir niekšai, ir apskritai… Žinoma, flirtas – labai diferencijuotas dalykas, bet be jo nevyksta joks dialogas, joks bendravimas su moterimi, kad ir koks būtų rafinuotas, užslėptas, savitikslis ar tikslingas, flirtas egzistuoja kad ir dėl to, jog vyras po teisybei visada nieko prieš. O kiekviena moteris turi koketės, vilioklės savybių, kurios lieka neužganėdintos, jei vyras neflirtuoja. O jeigu tiesiai atsakyti – nemėgstu. Nes tai slogi pareiga, darbas ir vargas.