Žmonės

Šiandien daug keliaujama po Europą, aplankomos įspūdingos Austrijos, Vokietijos, Slovakijos ir kt. šalių pilys. Lietuvoje turistų traukos centrais taip pat tampa pilys ir jose įsikūrę muziejai. Biržų tvirtovė ir muziejus yra tarp tokių svarbių Lietuvos istoriją atspindinčių objektų, kaip Kernavė, Trakai ir Vilnius. Pavarčius turistinę literatūrą apie Biržų tvirtovę su statybų, sugriovimų, atstatymo datomis, statytojų kunigaikščių Radvilų gimimo ir mirimo metais, sunku suvokti ir pajausti buvusios tvirtovės didybę, dabartinių rūmų atstatymo ir teritorijos sutvarkymo sunkumus. Perskaičius XX a. 7-8 d-mečio straipsnius ir spaudoje vykusias diskusijas apie Biržų tvirtovės rūmų atstatymą, darosi aišku, kaip po kruopelytę buvo renkama ikonografinė medžiaga, vykdomi archeologiniai tyrinėjimai ir rengiamasi atstatymo darbams. Apie Biržų bastioninę tvirtovę yra publikuota gana daug straipsnių tiek mokslinėje literatūroje, tiek periodikoje. Kadangi neturiu tikslo kartotis ar oponuoti rašiusiems, todėl straipsnyje remiuosi muziejininkų naudojama medžiaga apie Biržų tvirtovės istoriją. Apie dabartinės Biržų tvirtovės rūmų atstatymą ir teritorijos tvarkymą turime nepublikuotą architekto Evaldo Purlio rankraštį („Biržų pilies restauracijos istorija“), o apie II tvirtovę, kurios rūmai jau atstatyti, naudojausi Valdo Rakučio, maketo autoriaus, muziejui pateikta medžiaga „Biržų tvirtovės maketo vizitinė kortelė“.

Z. Kuchovičius rašo XVI a. didžiosios kunigaikštienės –karalienės biografiją, tobulai ,,įsijautęs” tik į savo laiko ir aplinkos moterų elgesį. Anos epochos supratimas, ką tik žuvusios karalienės Elžbietos vietoje atsidūrusios Barboros Radvilaitės nuotaikų ir išgyvenimų suvokimas Z. Kuchovičiui svetimas, nenaudingas, todėl jo ir nėra. Daug autorių: Orzechowskio, Rysinskis, Gornickis, Starovolskis, Okun, Stryjkovskis, Balinskis, Jasnovskis ir kiti apie karalienę Barborą rašo, parodydami jos gerą išauklėjimą, pamaldumą ir santūrumą. Todėl Z. Kuchovičius negalėjo išsiversti, neatvilkęs iš Krokuvos purvyno garsiosios Dianos di Cordona ar kitos panašios rūmų damos ,,titulo” – ,,meretrix magna” (,,didžioji ištvirkėlė”). Jeigu Lenkijoje tokių buvo, tai kaip galėjo nebūti Lietuvoje? Reikia pasistengti, kad Lietuvos ,,džiunglėse” nebūtų gražiau kaip Lenkijos ,,nedžiunglėse”. Tas pat su karalienės Bonos burtininkėmis, rūmų tarnautoja Svinska ir šmeižtų nešiotoju Lobockiu –juos visus ,,perregistruoja” į Radvilų valdas, nors Zavichosto kaštelionaitė Svinska gal nė nežinojo kurioj pusėj Lietuva yra. O apie burtininkėmis susirūpinusią Boną Žygimantas Augustas savo laiške Radvilai Juodajam aiškiai parašė. Kas ką būtų sugalvojęs, esant tokiam priešiškumui, pats Žygimanto Augusto vedybų faktas yra nepaneigiamas kunigaikštytės Barboros dorumo ir jos asmens vertės įrodymas.

Radvilos – Lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a. pr., savo įtaka pakeisdama Goštautus. Ji Lietuvos didikų gyvenime dominavo iki XVII a. pirmos pusės. Po to ją nurungė didikai Pacai. Tačiau ir vėliau, iki pat XVIII a. pabaigos, jos įtaka buvo didžiulė. Radvilos – viena iš galingiausių LDK didikų giminių, kurios įtaka politiniam ir kultūriniam Lietuvos ir Lenkijos gyvenimui buvo didžiulė. Radvilos yra kilę iš Kernavės apylinkių, Astikų giminės. Radvila Astikas istorijos šaltiniuose paminėtas 1477-aisiais, jo mirties metais. Radvilų giminei jos klestėjimo laikotarpiu turtais nebuvo lygios Europoje. Radvilos valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10 053 kaimus. Jie turėjo atskirą kariuomenę, kuri kartais būdavo pajėgesnė už viso krašto kariuomenę.

Punios apylinkės T. Makovskio ir K. Radvilos 1413 m. žemėlapyje

2001 m. Mokomojo pulko iniciatyvinė karių grupė parengė keturių dienų žygio “Radvilų kelias” projektą, kuris skirtas radvilų dinastijai atminti. Tai nauja Lietuvos kariuomenės tradicija – skatinanti fiziškai tobulėti, lavinti ištvermę, plėtoti gerus santykius su visuomene bei užsienio kariuomenėmis. Žygis – viena iš kariuomenės tikslų (edukacinių, patriotinių, integracinių) įgyvendinimo formų. 2001 m. liepos 8-12 dienomis Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas Jonavos rajone organizavo 4 dienų žygį „Radvilų keliais“, skirtą Jonušui Radvilai atminti. Žygyje dalyvavo apie 576 žygeiviai. 2002 m. liepos 28 – rugpjūčio 1 dienomis vyko antrasis 4 dienų žygis Barborai Radvilaitei atminti. Jame dalyvavo 944 žygeiviai. 2003 m. rugpjūčio 17 – 21 dienomis vyko trečiasis žygis, skirtas Mikalojui Radvilai Rudajam atminti. Žygyje dalyvavo 771 žygeivis. 2004 m. rugpjūčio 15 – 19 dienomis vyko ketvirtasis žygis skirtas Kristupui Radvilai Perkūnui atminti. Žygyje dalyvavo 663 žygeiviai.

2000 metų vasario 21 d. krašto apsaugos Ministro įsakymu Nr.159 Mokomajam pulkui suteiktas Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos vardas, o 2000 metų gegužės 26 d. Ministras pirmajam Mokomojo pulko vadui pulkininkui Stasiui Levuliui iškilmingai įteikė kovinę vėliavą. Tų pačių metų spalio 2 dieną įvyko vadų pasikeitimo ceremonija. Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką sudaro 2 mokomieji batalionai, ir aprūpinimo kuopa. Pulkui priklauso 5220 ha ploto Gaižiūnu poligonas su vienomis geriausių Lietuvos kariuomenėje šaudyklų, Ruklos įgulos ambulatorija su paramedikų rengimo centru, Parašiutinio rengimo centras, M-113 šarvuočių specialistų rengimo centras, anglų kalbos mokymo centras. 2000 metų spalio mėnesį pulko iniciatyvinė grupė paruošė keturių dienų žygio, skirto Radvilų dinastijos atminimui „Radvilų kelias“, projektą, kurio tikslas – ryšio tarp kariuomenės ir visuomenės stiprinimas, jaunimo užimtumo problemos sprendimas.

Saliamonas Risinskis (Salomon Rysinki) buvo poetas, antikinės literatūros tyrinėtojas, pedagogas, Kristupo Radvilos dvariškis-archyvaras raštininkas. Spėjama, kad gimė jis apie 1560 m. Risino kaime, Polocko vaivadijoje, o mirė 1625 m. lapkričio 18 d. Doliatičiuose, poeto Danielio Naborovskio dvarelyje. Apie 1596 m. S. Risinskis tapo Kristupo Radvilos, Perkūno jaunesniojo sūnaus, auklėtoju ir mokytoju, 1599-1604 m. lydėjo jį kelionėse į užsienį. Grįžęs į Lietuvą, Risinskis gyveno daugiausia Vilniuje, prie Radvilų rūmų, turėjo didelę biblioteką, kurią sudarė apie 1000 knygų. Kūrybinis rašytojo palikimas labai įvairus – antikinės lit. tyrinėjimai, lenkų patarlių publikavimas, Radvilų giminės biografijos, literatūriniai laiškai. Šioje knygoje publikuojami vertingiausi grožiniai S. Risinskio kūriniai, nurodomi jų gavimo šaltiniai.

Radvilų Biržų pilis naujaisiais amžiais buvo išskirtinė institucija tiek šiauriniuose LDK pavietuose, tiek Biržų kunigaikštystėje (toliau – BK), nes abiejuose socialiniuose kultūriniuose arealuose nebuvo į ją panašios. Bastioninės tvirtovės buvimas Radvilų dvarui, Biržų miestui, lokalinei BK visuomenei savaime kūrė specifinį įvairių ryšių tinklą. Prieš konkretizuojant pastaruosius, reikia pažymėti, kad pilis turėjo įtakos daugeliui socialinės komunikacijos apraiškų ar jų tarpusavio samplaikai. „Ėmiausi restauruoti Biržų pilį ne tik savo valia, bet visos mūsų giminės, besivadinančios šia vieta, valia. Taip pat pačios tėvynės valia. Nes labai svarbu, kad pasienis būtų fortifikuotas kuo geriau ir apsaugotas nuo priešo”(10). Šiuose 1637 m. pasakytuose Kristupo II Radvilos žodžiuose išryškėja trys Biržų pilies svarbos apibrėžtys, arba dimensijos: asmeninė konkretaus Radvilos, visos Radvilų giminės ir valstybinė. Socializavę šias dimensijas, gauname tris socialines aplinkas, leidžiančias remiantis šaltiniais tirti pilies komunikatyvumą. Tos trys socialinės aplinkos – tai valdos savininkas ir BK, bendra Radvilų latifundijų sistema bei LDK. Dėl pasirinkto tyrimo objekto šiame straipsnyje daugiau dėmesio bus skiriamai pirmajai socialinei aplinkai. Pilies nevienalytės reikšmės (strateginės ir rezidencinės) LDK ir vyraujančios visuomenės elito giminės kontekstuose suvokimas iškart modeliuoja tezę, kad pilis buvo komunikacijų centras, ir kartu padeda pasirinkti galimų tirti klausimų spektrą. Teiginys apie pilį – komunikacijų centrą yra preliminariai aiškus, tik neaišku, kaip tai pasireiškė valstybės, giminės ir konkrečios valdos gyvenime. Todėl verta išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų buvo Biržų pilies reikšmė valstybės bei giminės požiūriu ir nepervertinti jos svarbos, taip pat atskleisti kai kuriuos ne vietinės kilmės BK visuomenės komunikacijos variklius.

Išsamiau norėtųsi aptarti Žemaičių seniūno ir LDK maršalkos Alberto Radvilos ir Dirvėnų tijūno bei Tauragės seniūno Vaitiekaus Važinskio bibliotekas. Abi jos istorikams nežinomos, o buvo pakankamai reikšmingos ir ženkliai išsiskyrė iš išvardintų knygų rinkinių. 1593 m. Vilniuje buvo išleistas “Trenodijų” – “Raudų mirus P. Albertui Radvilai, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiui” rinkinys. Jų autoriai – Vilniaus Akademijos Mergelės Marijos sodalicijos geriausi poetai. Kas buvo šis Radvila, ar yra daugiau žinių apie jo biblioteką, sukauptą “garbei Tėvynės ir sūnaus Jono Radvilos naudai”? Katalikiškai linijai priklausęs Radvilos Radvilos Juodojo sūnus Albertas (1558-1592) atsidūrė brolių Mikalojaus (Našlaitėlio) ir Jurgio šešėlyje, ir duomenys apie jo veiklą sausoki. Mokėsi Leipcige, Romoje. Valdė dideles žemes Kauno paviete, o nuo 1583 buvo Žemaičių seniūnas. Visokeriopai rėmė katalikų bažnyčią – fundavo Vilniuje didįjį Šv. Jono bažnyčios altorių, aprūpino pajamomis Rumšiškių bažnyčią. Vadinamas Lietuvos Justinianu, nes vadovavo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo steigimui (1581). Deja, apie jo biblioteką ar joje buvusias ir išlikusias knygas informacijos trūksta. Tegalime spėti, kad raudose apdainuota biblioteka buvo laikoma jo rūmuose Kaune. Greičiausiai ji atiteko vieninteliam sūnui Jonui (Jonui IX Albertui Radvilai), minimam eilėse.