Liaudies Seimo deklaracija apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn ir jos vykdymą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai
|

Liaudies Seimo deklaracija apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn ir jos vykdymą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai

GERBIAMI LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖTI ŽEMĖS SAVININKAI!
POSOVIETINĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS VALDŽIA TEIGIA, KAD 1940-07-22 OKUPACINIO LIAUDIES SEIMO PRIIMTA DEKLARACIJA NUTRAUKĖ JŪSŲ NUOSAVYBĖS TEISES Į JŪSŲ VALDYTAS ŽEMĖS VALDAS. SKAITYKITE ČIA PATEIKIAMUS ORIGINALIUS TOS DEKLARACIJOS IR JOS VYKDYMĄ REGLAMENTUOJANČIŲ POĮSTATYMINIŲ AKTŲ TEKSTUS IR PATYS ĮSITIKINKITE, KAD VALDININKAI JUS APGAVO:

1940-07-22 okupacinio Liaudies Seimo deklaracija visas Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytas žemės valdas nepavertė valstybės nuosavybe, nes ji nebuvo nacionalizacijos aktas (terminas “nacionalizacija” joje išvis nei karto nepanaudotas). Tai buvo iškilmingas programinis okupacinės valdžios pareiškimas. Abejojantiems siūlau pasižiūrėti į “Dabartinės Lietuvių kalbos žodyną” ir išsiaiškinti žodžio “deklaracija” reikšmę.

|

Sovietinis palikimas: mums dar neskauda, kai pažeidžiamos žmogaus teisės

Lietuvoje reguliariai pažeidinėjamos žmogaus teisės, o institucijos, sukurtos tam, kad užtikrintų jų apsaugą, dažnai netinkamai atlieka savo pareigas – teigia Žmogaus teisių stebėjimo institutas, išanalizavęs teisės į privatumą, asmens fizinio ir psichinio integralumo apsaugos, teisės į teisingą teismą ir kitų žmogaus teisių užtikrinimo problemas…. Pastarųjų 8 mėnesių patirtis parodė, kaip svarbu įvertinti mūsų renkamų tautos atstovų sugebėjimą apsaugoti ir užtikrinti žmogaus teises,“ sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius. „Nors politiniai narystės Europos Sąjungoje kriterijai reikalauja, kad Lietuva užtikrintų institutų, garantuojančių žmogaus teises, stabilumą, sistemingas šių kriterijų laikymosi monitoringas, vykdytas Europos Komisijos, nutrauktas. Todėl mes matome būtinybę pratęsti šį darbą.“ Žmogaus teisių stebėjimo instituto apžvalga rodo didelius privačių telefoninių pokalbių klausymosi mąstus, griežtos operatyvinės veiklos kontrolės stoką. Padažnėjo tarnybinio piktnaudžiavimo asmens duomenimis atvejai, o privatumo pažeidimai Lietuvos spaudoje ir televizijoje yra kasdienis reiškinys.

Rinkiminiai pažadai ir porinkiminė tikrovė
|

Rinkiminiai pažadai ir porinkiminė tikrovė

Artėja Lietuvos Respublikos (LR) Prezidento rinkimai. Kaip iš gausybės rago pilasi kandidatuojančių į LR Prezidento pareigas asmenų rinkiminiai pažadai. Kiekvienas iš mūsų nejučiomis susimąstome: kurį iš kandidatų pasirinkti, kad po rinkimų nepasijustume apgauti arba apsigavę. Tiems, kurie nori suprasti įvykių priežastis ir išvengti galimo savo neteisingo pasirinkimo pasekmių – siūlau kartu išsiaiškinti kandidatų į LR Prezidentus (ir į bet kurias kitas renkamas pareigas) rinkiminių pažadų tikrąją vertę. Pradžioje susitarkime, kad kandidatų į LR Prezidentus rinkiminiai pažadai ir jų išvaizda tarpusavyje visiškai nesusiję. Vargu ar išrinkto LR Prezidento priešrinkiminė šypsena pamaitins ir sušildys tą pilietį – kuris dėl išsirinkto Prezidento rinkiminių pažadų nevykdymo atsidurs sunkioje materialinėje padėtyje. Todėl rinkiminius pažadus siūlau atskirti nuo rinkiminio šou elementų ir kruopščiai įvertinti. Vertindami nei akimirksniui nepamirškite, kad rinkimų metu rinkėjams aktualūs tik konkretūs renkamo kandidato įsipareigojimai, kuriuos būdamas išrinktas jis realiai įvykdys. Visa kita galime įvardinti ir vertinti vadovaudamiesi mūsų aptariamai situacijai pritaikyta žinomų rašytojų I. Ilfo ir E. Petrovo kūrinių herojaus fraze: tai yra priešrinkiminis opiumas liaudžiai.
Klausantis ar skaitant rinkiminius pažadus jie patys savaime pasiskirsto į dvi pagrindines grupes: Pirmoji ir gausiausioji rinkiminių pažadų grupė – tai nekonkretūs rinkiminiai pažadai. Jų esminė savybė yra ta, kad kandidatas į LR Prezidentus (ar i kitas renkamas pareigas) visiškai nesiaiškina ar išvis tie pažadai įvykdomi ir nepaaiškina kaip juos įvykdys. Jų bendru pavyzdžiu yra šis pažadas: “ išrinkite mane ir visi gerai gyvensite”.

Ką gina žmogaus teisių gynėjai (arba: Ką mes apgaudinėjame? – 2 d.)
|

Ką gina žmogaus teisių gynėjai (arba: Ką mes apgaudinėjame? – 2 d.)

Keturiolika metų gindamas posovietinės Lietuvos Respublikos “valdžią turinčiųjų” masiškai pažeidinėjamas LR gyventojų žmogaus teises aš kartu aiškinausi tų teisių kilmę ir jų visapusišką pagrįstumą. Aiškinausi ir tai, ar gindamas žmogaus teises aš pats beprasmiškai neiššvaistau savąjį gyvenimą. Ne paslaptis, kad objektyviai vertindami LR valdžios ir valdymo bei teisėsaugos pareigūnų užimamą poziciją mano ginamieji kartais pareiškia, jog gindamas žmogaus teises aš “kovoju su vėjo malūnais”. Tuo jie išreiškia savo asmeninę nuomonę, kad gyvenime galima atsisakyti tiesos bei teisingumo ir prisitaikyti prie blogio. Aš visapusiškai ištyriau šios nuomonės pagrįstumą ir įsitikinau, kad ji yra klaidinga. Todėl aš galvoju, kad jau suradau atsakymus į dalį iš tų klausimų – į kuriuos pats sau privalo atsakyti kiekvienas savojo gyvenimo prasmės ieškantis žmogus. Todėl šis straipsnis yra skirtas tiems Gerbiamiems Skaitytojams – kuriuos dar domina jų gyvenimo prasmė. Perskaitęs šio straipsnio pavadinimą beveik kiekvienas šio straipsnio skaitytojas neabejodamas pasakys, kad žmogaus teisių gynėjai gina žmogaus teises. Tačiau toks atsakymas dar nereiškia, kad taip atsakęs žmogus aiškiai suvokia kas yra tos žmogaus teisės.

Gausių šeimų tarpusavio pagalbos bendrija. Konferencija “Žmogaus teises ginančios organizacijos Lietuvoje”.
|

Gausių šeimų tarpusavio pagalbos bendrija. Konferencija “Žmogaus teises ginančios organizacijos Lietuvoje”.

Šioje konferencijoje buvo išsakyta daug vertingų minčių, padedančių geriau suvokti problemas, susijusias su žmogaus teisių deklaravimu ir jų įgyvendinimo galimybėmis. Ilgą laiką domėdamasi žmogaus socialinio statuso sąlygotomis problemomis, galiu teigti, kad žmogaus teisių suvokimas, jų išmanymas padeda ne tik užtikrinti žmogaus pilnavertę integraciją į visuomenę, bet ir viena ar kita linkme pakreipti augančios kartos sąmonėjimo, savivokos procesus. Pati augindama keturis mažamečius vaikus, dažnai susiduriu su problemomis, kurios daugelio visuomenės narių net neįvardijamos kaip problemos. Kai kurias iš jų ir norėčiau atskleisti šiame savo pasisakyme. Gal mano apžvelgiama visuomenės dalis nėra labai gausi, tačiau ji ypač jaučia visuomenės stratifikavimąsi, skirstymąsi į skirtingus sluoksnius, drįstu teigti net ir į klases, nors šiuolaikinėje visuomenėje laikomasi nuomonės, kad nėra ryškių kriterijų, leidžiančių išskirti klasinį išsisluoksniavimą, turintį įtakos žmogaus teisių įgyvendinimui. Žmogaus teisių deklaravimas – tai dar ne šių teisių įgyvendinimas. Žmogaus teisės – tai ne vien politiniais sprendimais apibrėžtos asmens gyvenimo sąlygos. Tai – mūsų kasdienybė, mūsų savivertė, mūsų savijauta visuomenėje.

Kodėl stringa sklypų skandalo išaiškinimas? (arba: Ką mes apgaudinėjame?)
|

Kodėl stringa sklypų skandalo išaiškinimas? (arba: Ką mes apgaudinėjame?)

Šį klausimą visiškai rimtai aptarinėja Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnai, žurnalistai ir šiaip visi kas tik netingi. Kuomet aš išgirstu frazę “sklypų skandalas”- man darosi nejauku. Nejauku todėl, kad nesigirdi nei vieno žmogaus balso – kuris teisingai įvertintų posovietinėje Lietuvoje vykstantį žemės išgrobstymą. Nejauku dėl visuotino melo ir ypač dėl to – kad Lietuvos žmonės pirmiausiai meluoja patys sau. Sutikite, kad visos tautos susitaikymas su melu yra daug baisesnis net už grupės valdžios pareigūnų bandymą apgaule ir prievarta perskirstyti piliečių nuosavybės teises į jų žemės valdas. Jeigu turto netekęs žmogus yra tik nukentėjusiu nuo apgaulės ir prievartos žmogumi – tai susitaikęs su melu žmogus netenka dalies jo žmogiškumą nulemiančių vidinių dvasinių savybių, t.y., dalies savojo žmogiškumo. Visų šiame straipsnyje įvardintų skandalų pabaigos dar nesimato. Tikriausiai todėl, kad pas mus jau sukurtos naujoviškos “teisinės” valstybės pareigūnai iš kitų piliečių tarpo išsiskiria savo naujovišku pasaulio suvokimu. Norint kad šios naujoviškos valstybės pareigūnas elgtųsi kaip žmogus – jo moralus elgesys turi būti reglamentuotas individualiai tam asmeniui priimtu LR įstatymu. Taip pat būtina patikimai kontroliuoti to įstatymo vykdymą. Bet kuriuo kitu atveju posovietinis pareigūnas paaiškins, kad tame laikotarpyje apie kurį kalbame joks įstatymas asmeniškai jo buvimą žmogumi nenumatė … Esant tokiai teisei ir tokiai pareigūnų moralei eiliniams mirtingiesiems aš patariu nesekti aukštuomenės pavyzdžiu ir laisvalaikiu pagalvoti: – kodėl vienas iš 4000 metų senumo Babilono valdovo Hamurabio kodekso straipsnių greta vykstančio nusikaltimo nepasmerkimą prilygino bendrininkavimui nusikaltime ir už tai numatė atitinkamas bausmes? Kodėl Biblijoje Senajame testamente “Išėjimo knygoje” 23.2 mokoma: “Neisi paskui minią pikto daryti ir teisme nepritarsi daugumos sprendimui, pažeisdamas tiesą”?

Valstybės nuostatos ir požiūris į piliečių teises ir privataus turto neliečiamumą
|

Valstybės nuostatos ir požiūris į piliečių teises ir privataus turto neliečiamumą

LR Konstitucijos 9 ir 33 str. nustato LR piliečių teises valdant šalį. Šie straipsniai absoliučiai nevykdomi ir ignoruojami. Per 14 metų nei vienas piliečių inicijuotas referendumas neįvyko ir neįvyks. Tai įrodė paskutiniojo bandymo surengti referendumą rezultatai – kai pasisakiusiųjų už referendumo surengimą kas antras parašas buvo išbrokuoti be teisės įrodyti jų autentiškumą. Atsakomybės už tai niekas nenešė. Parašai buvo išbrokuoti, o tie kurie tariamai klastojo parašus taip pat liko nenubausti… Apie tai, kad lygiomis teisėmis galime dalyvauti rinkimuose negali būti net kalbos, nes paskaitę rinkimų įstatymą įsitikinsite, kad renkamais gali būti tik 2 procento turinčių rinkimo teisę Lietuvos piliečių atstovaujantys asmenys. Tokia padėtis kai išrinktas Seimas neatstovauti bent trečdaliui piliečių yra nenormali. Apie Seimo narių atsakomybę ir mandato atėmimą kalbama 10 metų, bet poslinkių nėra nei per nago juodymą. Todėl Seimo narių savivalė pasiekė viršūnę. Jie užsimojo taisyti Konstituciją, nušalinti Tautos išrinktą Prezidentą kas tolygu rinkimų teisės atėmimui iš piliečių. Tą jie gali padaryti niekieno netrukdomi, nes jiems tai leidžia daryti 67 LR Konstitucijos straipsnis. Mūsų giliu įsitikinimu Konstitucijos pataisas ir Prezidento tinkamumą eiti pareigas turi spręsti Tauta t.y., piliečiai – kurie priėmė Konstituciją ir išsirinko Prezidentą. Čia gaunasi teisinis absurdas – nes vieni renka kiti tuos rinkimus panaikina. Tai ypač aktualu esamoje situacijoje, kai Seimas neatstovauja daugumai Lietuvos piliečių ir gina politinių grupuočių interesus (t.y., apie 2 procentų LR piliečių interesus).

Ar Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjai gina Lietuvos Respublikos piliečių konstitucines teises?
|

Ar Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjai gina Lietuvos Respublikos piliečių konstitucines teises?

Asmens subjektinė teisė yra reali o ne deklaratyvi tik tuo atveju, jeigu asmuo turi teisę ją realizuoti. Posovietinės LR piliečių konstitucinė teisė paveldėti ir valdyti iki 1940 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos jų tėvų teisėtai įgytas žemės valdas yra tik deklaratyvi, nes realiai tomis žemės valdomis disponuoja piktnaudžiaujantys teise valdininkai. Todėl aš buvau priverstas kreiptis į LR Prezidentą – kaip į LR Konstitucijos vykdymo garantą. LR Prezidento patarėjai ir LR Specialiųjų Tyrimų Tarnybos specialistai į tą mano prašymą sureagavo vienodai: nuo mano keliamų problemų atsiribojo atsirašinėdami. Aš Savo kreipimąsi pakartojau. Tuomet LR Prezidento patarėjai nusprendė visam laikui atsiriboti nuo manęs ir nuo kitų galimų posovietinės realybes negerovių viešintojų. Tuo tikslu iš valdininkams savo pažiūromis artimų asmenų rato nusprendė sukurti “Bendruomenių atstovų tarybą prie LR Prezidento”, kuri Jo Ekscelencijai teiktų “teisingą” informaciją. Akivaizdu, kad tokia taryba visas aštresnes problemas nutylėtų – kadangi kandidatai į šios tarybos narius niekuomet nepasireiškė pagarsindami posovietinėje LR esančias negeroves. Tokios savivaliaujančių valdininkų bendraminčių tarybos sukūrimas taptų dar vienu sunkiai įveikiamu barjeru kiekvienam tiesos ir teisingumo ieškančiam LR piliečiui.Tikiuosi, kad skaitytojus sudomins šiame straipsnyje mano pateikiama ir daugeliui iš jų taip pat aktuali informacija.

Ar teisėta posovietinė žemės reforma Lietuvoje?
|

Ar teisėta posovietinė žemės reforma Lietuvoje?

Jūs galite pastebėti, kad priimdama įstatymus ir juos praktiškai taikydama LR valdžia nepažeidžia žmogaus teisių, nes veikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisinių normų ribose. Taip nėra, nes Lietuvoje iš teisėtų žemės savininkų apgaule ir prievarta atimamas nekilnojamasis turtas pusvelčiui perleidžiamas „valdžią turintiems” ir jų artimiesiems. Teisėtiems žemės savininkams už paimtą žemę jau 12 metų žadama teisingai atlyginti. Šį teisingo atlyginimo klausimą LR valdžia niekaip negali išspręsti dėl pinigų stygiaus, nes iš teisėtų savininkų prievarta ir apgaule atimtą žemę kitiems asmenims perleidžia nerealiai žemomis kainomis. Vadinamoji žemės reforma Lietuvoje vykdoma pagal specialiuosius LR įstatymus, kuriuos LR Seimas priėmė po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje. LR teisinėje praktikoje taikant minėtus specialiuosius įstatymus Lietuvoje nuolat grubiai pažeidinėjamas LR Konstitucijos 29 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintas civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas.

|

Asmens duomenų apsauga: kodėl valstybė negali garantuoti žmogaus teisės į privatumą?

Gerbiamasis posėdžio Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, pradėsiu savo trumpą pranešimą duomenų apsaugos ištakų prisiminimu, vėliau paminėsiu problemas ir jų sprendimo gaires. Pasaulyje daugiau kaip prieš 30 metų, kai buvo pradėti kurti pirmieji duomenų bankai, buvo pripažinta, kad modernios technologijos sudaro grėsmę žmogaus teisei į privatumą, nes atsirado galimybė surinkti ir sukaupti didžiulį informacijos kiekį, lengvai apdoroti ir greit paskleisti, sujungti ir panaudoti kitais tikslais, nei jie buvo surinkti. Tapo būtina saugoti duomenis ne tik dėl galimo jų neteisėto naudojimo, bet ir dėl jų patikimumo, nes pripažinta, kad neatsargus informacijos technologijų panaudojimas gali juos sugadinti ar iškreipti. Duomenų apsauga traktuojama kaip žmogaus teisė į privatumą informaciniu aspektu. Lietuvoje duomenų apsaugos veikla yra nauja, lyginant su kitomis valstybėmis, bet per šešerius metus ji jau pasiekė tokį lygį, kuris verčia nerimauti ne tik kiekvieną žmogų, kurio teisę gina įstatymas, bet ir valdžios institucijas, ir ne tik jas, bet ir kiekvieną duomenų valdytoją – bet kurią įmonę, įstaigą ar organizaciją. Šiandien svarstome klausimą, ar valstybė garantuoja žmogaus teisę į privatumą, kai tvarkomi asmens duomenys? Neabejodama turėčiau atsakyti TAIP, nes iš esmės turime sukūrę tokius teisinius pagrindus, kokių reikalauja EB teisė.