Informacinis karas ir naujasis kultūrinis kolonializmas
Šiandien mes gyvename naujo tipo karo sąlygomis. Vyksta informacinis karas, kurio nepastebėti arba ignoruoti darosi nebeįmanoma. Jis prasidėjo iškart po to, kai Rusija susiorientavo naujojoje politinėje tikrovėje ir susivokė, kad Baltijos šalys, nepaisant jos grėsmingo tono, gąsdinimų ir diplomatinio bei ekonominio spaudimo, neišvengiamai taps NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Kai paaiškėjo, kad šios šalys jau išslydo iš Rusijos tiesioginės politinės kontrolės sferos, teko imtis naujos strategijos, kurios pasekmes mes šiuo metu akivaizdžiai patiriame. Tiesą sakant, nieko naujo čia nėra. Neatsitiktinai 1991 metų sausio 13-osios kruvinieji įvykiai Vilniuje ir laisvės gynėjų žudymas prie televizijos bokšto buvo tiesiogiai susijęs su siekiu užvaldyti Lietuvos infomacinę erdvę – jau nuo tada sovietų smurtas ir karinė jėga buvo nukreipta visų pirma prieš laisvą ir nepriklausomą informaciją. Tai ir buvo informacinio karo pradžia. Rusijos informacinis ir propagandinis karas prieš Lietuvą atgimė ir suintensyvėjo per nušalintojo Prezidento Rolando Pakso skandalą. Jau tuo metu tapo akivaizdus siekis užvaldyti Lietuvos informacinę erdvę, tam pasitelkiant mūsų pačių žiniasklaidą. Ateities politologai ir socialiniai analitikai paksogeitą neabejotinai analizuos ne tik kaip mėginimą destabilizuoti Lietuvą sukeliant joje pilietinį karą ar bent jau mažų mažiausiai pilietinius neramumus, bet ir kaip aršią kovą dėl viešosios nuomonės užvaldymo bei įsiviešpatavimo viešojoje erdvėje.