Visi šventieji ir Vėlinės
Nuo seniausių laikų lietuviai ypatingai gerbdavo mirusiuosius. Manoma, kad mirusiųjų minėjimo apeigos siekia paleolito pabaigą. Jos susijusios su tikėjimu, kad po mirties nuo mirusiojo atsiskyrusi vėlė grįžta į savo gyventą vietą. Tikėta, kad vėlės gali padėti arba pakenkti gyviesiems, todėl, siekiant nukreipti jos blogį ir įgyti palankumo, atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Senovėje buvo paprotys pagerbti mirusiuosius ne tik palaidojus, bet ir per šeimos bei kalendorines šventes. Taip pat manoma, kad lietuviai mirusiuosius paminėdavo dar du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Tie paminėjimai susiję su žemės ūkio darbų pradžia ir pabaiga. Iki šių dienų išliko paprotys prisiminti ir pagerbti mirusiuosius artimuosius rudenį. Tikėta, kad vėlės sugrįžta į namus tamsų rudenį. Šiandien lietuviai lapkričio 1 ir 2 dienomis švenčia dvi šventes: lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų pagerbimo šventę ir lapkričio 2-ąją – Vėlines – Mirusiųjų pagerbimo dieną. Visų šventųjų pagerbimo šventė siekia net IV a., kai popiežius Bonifacas lapkričio 1-ąją dieną paskelbė liturgine šventųjų atminimo švente. O popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius. Nuo 1990 m. Lietuvoje Mirusiųjų pagerbimo diena (lapkričio 1-oji) yra tautinė šventė, nedarbo diena. Vėlinės yra minėtina šventė, bet darbo diena. Manoma, kad šventės žinomos Lietuvoje nuo krikščionybės įvedimo.